Anksčiau tai pareigingai atlikdavo jos sesuo, Merkinės prancūzų kalbos mokytoja Irena, kuriai rūpinimasis visa anapus iškeliavusia Kvietkevičių giminės dalimi buvo tapęs savanoriškai prisiimta pareiga. O kai ji pati prigulė greta savo tėvų į Ratnyčios pušyno smėlį, apsižiūrėjom, kad gyvų mūsų giminėje ne kažin kiek beliko. O kur dar visa tėvo pusė – Sadauskai ir Radzevičiai, nuo Pazapsių ir Petroškų iš Veisiejų krašto.
Su tėvu jau pusę metų nesikalbame, nors susipykti nespėjom. Jis retkarčiais paskambina mano mamai, pirmajai savo žmonai, ir prišneka jai apie mane ką bjauraus tą akimirką sugeba sugalvoti. O aš kiekvieną kartą prašau jos to neatpasakoti, bet vis tiek būnu priverstas išklausyti. Tada susierzinęs pasakau, kad kitą kartą tėvą aplankysiu tik per jo laidotuves, gali jam taip ir perduoti. Bet žinau, kad neperduos, tik susigraudins visai be reikalo. O ir aš seniai noriu pas tėvą nuvažiuoti, tik po ilgesnio laiko kažkaip vis nerandu formalios progos, svarbaus reikalo, kuris tokį apsilankymą pateisintų.
Sugyventi su mirusiais man lengviau. Jie guli po žeme ir tyli, o mano prisiminimuose darosi vis mažiau panašūs į save. Atmintis atrenka ir išsaugo tas nuotrupas, kurias nori. Todėl jų atvaizdai pamažu keičiasi, tarsi apleistoje sodyboje palikti ant sienų blunkantys šventųjų paveikslai.
Dabar jau net nežinau ar tai, ką dukrai pasakoju apie savo senelį Adomą Kvietkevičių, yra tikra jo gyvenimo istorija, ar tik mano paties sukurtas personažas, vaikystės prisiminimų, tarpukario Vilniaus krašto lietuviškų laikraščių ir mamos pasakojimų spragas užpildant įvykių detalėmis, kurių niekada nė nebuvo.
Sunkiau tokiu pasimatymų su vėlėmis metu sugyventi su savo paties laikinumu. Juk tik vakar dienos buvo ilgos, o pakibusi virš mano kiemo uosių saulė nenusileisdavo visą amžinybę. Buvome jauni ir tikėjomės, kad dar spėsim tiek daug nuveikti, o šiandien abu su žmona vos spėjam ryte pasisveikinti išeidami iš namų ir jau netrukus temsta.
Daiktai, kuriuos drauge pirkome visai neseniai, vienas po kito sugenda ir tik tada suprantu, kad pastačiau čia tą indaplovę prieš dešimtį metų, boileris varvėjo jau nuo Velykų, o šuns būda neperdažyta nuo Gedimino Kirkilo vyriausybės laikų. Viskas byra ir genda greičiau negu spėju keisti ir taisyti. Tenka rinktis ar remontuoti bildantį per duobes ir varvantį visais savo skysčiais automobilį, ar pageltusius nuo rūkymo dantis.
Ar pastebėjote, kad visi senatvėje mirusių žmonių daiktai yra seni? Vos tik pradedate galvoti, kad septintasis „iPhone“ niekam tikęs, o geriausias buvo penktas, atmetate mandagų kompiuterio pasiūlymą atnaujinti 7-ąją „Windows“ versiją į 10-ąją ir užsisakote bilietus į netikėtai sugrįžusių užpraeito dešimtmečio popmuzikos žvaigždžių koncertą, jūs jau tapote vienu iš senukų. Net jeigu dar nesulaukėte trisdešimties.
Antras požymis – jūs šnekate pats ir nesiklausote pašnekovų. Visiškai nesvarbu kokius argumentus jie išsakys. Žinote geriau, kad va tas grybas išgydo vėžį, o nuo išmaniųjų telefonų ir feisbukų dabartiniai vaikai tapo kvailesni už mūsų kartą, kuri vaikystėje visą dieną praleisdavo kieme laužydama tarp ką tik pastatytų pilkų blokinių daugiabučių pasodintus medžius, suoliukus, mėtydama akmenis į balandžius ir vienas kitą.
Nebuvo patyčių, nes niekas nežinojo tokio žodžio, o pas medikus patekdavote tik tada, kai lūždavo kaulai, todėl dabar turite sukaupę ilgą sąrašą lėtinių ligų ir kamuojami fobijų, bet vis tiek jaučiatės pranašesni už Z arba Y kartą, nes nė nežinote, ką tos raidės reiškia.
Vėlinės yra vienintelis laikas, kada tokie kaip aš keturiasdešimtmečiai gali pabandyti atvirai kalbėti apie artėjančios senatvės ir mirties ženklus. Kitu metu tai mažų mažiausiai nepadoru, tarsi bandyčiau aptarinėti vaikų pornografijos meninę vertę arba skųstis neteisingais rinkimų rezultatais.
Televizinės kultūros spaudimas slėpti senėjimo požymius, atvirauti apie ligas tik tada, kai galite pasigirti sėkmingai įveikęs kažką beveik neišgydomo. Mirtis čia privalo būti netikėta ir visus sukrėsti.
Nors iš tikrųjų numirštame lėtai prarasdami jaunystės ir gyvybės požymius, pasitraukdami ir atsiribodami nuo šio skubančio pasaulio, užsisklęsdami praeityje. O kai ateina diena, kurios data bus iškalta ant jūsų kapo, šeimos gydytojui belieka išrašyti pažymą su kokia nors banalia mirties priežastimi.