aA
Profesorius Egidijus Kūris portale DELFI, straipsnyje „Abėcėlės nelaisvėje“ (2013-02-25), teigė, esą sprendimą dėl LR piliečių vardų ir pavardžių rašymo turi priimti Valstybinė lietuvių kalbos komisija − kad Konstitucijos lydimasis teisės aktas turįs būti šios komisijos nutarimas.
R. Dobelienė. Asmenvardžių teisės chaosas
© DELFI / Audrius Solominas

Tačiau Kalbos komisija neturi teisės nustatyti oficialiosios asmenvardžių rašybos normų, nes Valstybinės kalbos įstatymas jos nereglamentuoja − kreipia į kitus įstatymus: „15 straipsnis. Lietuvos Respublikoje vartojamos įstatymų nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių lytys. Asmenvardžiai keičiami bei koreguojami įstatymų nustatyta tvarka.“. Tiesą sakant, net jei ir galėtų, ką ši komisija turėtų įteisinti? Teisės normą, konstatuojančią, kad lietuvių kalbos abėcėlę sudaro daugiau negu 32 raidės − visi lotyniško pagrindo abėcėlių rašmenys? Bet juk problema su lietuvių kalba neturi nieko bendra − kai kurie piliečiai reikalauja jų vardus ir pavardes dokumentuose leisti rašyti NELIETUVIŠKAI, t. y. kitų lotyniško pagrindo abėcėles turinčių kalbų rašmenimis. Juoba tokia jų rašyba visur, išskyrus asmens dokumentus, yra teisėta ir jau labai išplitusi.

Parašiau „išskyrus asmens dokumentus“ ir sąmoningai suklaidinau. Nes LR piliečių vardai bei pavardės ir asmens dokumentuose seniai rašomi ne vien lietuviškai − pažeidžiant įstatymus. Rašomi nesiliaujant viešiems debatams dėl nelietuviškos asmenvardžių rašybos. Politikai ir teisininkai rimtais veidais svarsto, ar galima kažkuriame paso puslapyje nurodyti neoficialią, „suvenyrinę“, LR piliečių vardų ir pavardžių formą. Visuomenė šimtais komentarų reaguoja į kiekvieną žiniasklaidos publikaciją šia tema... Tačiau ir politikų debatai, ir visuomenės diskusijos beviltiškai atsiliko nuo tikrovės...

Asmenvardžių rašymo teisinė bazė absurdiška: įstatymai reglamentuoja tik asmenvardžių rašymą dokumentuose − vien lietuviškai. O Kalbos komisijos nutarimu nustatyta labai „savita“ jų rašymo tvarka visose kitose srityse − arba originaliai (autentiškai), arba abejaip − lietuviškai ir nelietuviškai (arba nelietuviškai ir lietuviškai).
Regina Dobelienė

Bet norint tuo įsitikinti būtina įsigilinti į problemos esmę. Chronologiškai pirmasis įstatymo galią turintis teisės aktas, nustatantis asmenvardžių rašybą − vis dar galiojantis Aukščiausiosios Tarybos (Steigiamojo Seimo) 1990 m. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“. Cituoju: „2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių); arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes).“ Pagal kieno, kokį tarimą − nelietuvišką ar lietuvišką, anuomet niekas nesusimąstė, jokių taisyklių nei Teisingumo ministerija, nei tarimu vadovautis patarusi Kalbos komisija, minima nutarimo įžangėlėje, neparengė, ir būtent šis faktas iš dalies ir lėmė vis didesnį teisinį oficialiosios asmenvardžių rašybos chaosą.

Taigi 1990 m. Lietuvos politikai, atsižvelgę į lietuvių kalbininkų rekomendacijas, pagrindiniu pasirinko lietuviškąjį svetimų asmenvardžių rašybos variantą (pagal tarimą). Išimtis padaryta tik tiems LR piliečiams, kurie, prieš įgydami LR pilietybę, turėjo kitų valstybių pilietybę − pagal nutarimo 3 punktą jų vardai ir pavardės pase gali būti rašomi autentiškai (nurašomi iš kitos valstybės piliečio paso). Tą faktą, kad Lietuva jau 1990 m. pripažino pagal kitų valstybių teisę nustatytus nelietuviškus pagrindinius asmens tapatybės žymenis − vardus ir pavardes, būtina įsidėmėti, nes nagrinėjamame kontekste jis labai svarbus.

Antrasis oficialiąją asmenvardžių rašybą, tik jau civilinės būklės registravimo aktuose, reglamentuojantis įstatymas − 2000 m. priimtas Civilinis kodeksas. Pagal jo 3.282 str. civilinės būklės registravimo aktuose vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal lietuvių kalbos taisykles. Koks gi turinys slypi frazėje „pagal lietuvių kalbos taisykles“, jeigu rašmenys įvardyti atskirai? Vienintelis galimas atsakymas − rašomi pagal tarimą, nes toks ir yra pagrindinis − fonetinis − lietuvių kalbos rašybos principas.

Kitaip tariant, ir AT nutarime, ir Civiliniame kodekse įtvirtinta lietuviška asmenvardžių rašyba. Tačiau šie du įstatymai iš esmės skiriasi, nes kodekse, kitaip negu nutarime, jokių autentiškos asmenvardžių rašybos išimčių nenumatyta. Nėra nuorodų ir į nelietuviškai parašytų vardų ir pavardžių perrašos lietuviškai taisykles. O juk civilinės metrikacijos skyriai dažnai susiduria su nelietuviškai parašytais vardais ir pavardėmis. Tai tiesiog neišvengiama jau vien dėl to, kad nemaža LR piliečių vardų ir pavardžių pasuose pagal minėtąjį AT nutarimo 3-iąjį punktą rašoma nelietuviškai. Kaip elgiasi civilinės metrikacijos įstaigos, susidūrusios su nelietuviškai parašytomis LR piliečių pavardėmis, papasakosiu netrukus.

Kyla klausimas: jeigu nebesaugome lietuviškų pavardžių priesagų, kodėl neleidžiame lietuvėms moterims ir mergaitėms turėti pavardžių su galūne -a? Juk iš visos moterų pavardžių tradicijos kalbininkų sprendimu liko vienintelis, tiesiog apgailėtinas, apsaugos objektas − galūnė -ė?
Regina Dobelienė

Taigi oficialioji asmenvardžių rašyba (asmens dokumentuose − pasuose, dabar − jau ir asmens tapatybės kortelėse, taip pat civilinės būklės registravimo liudijimuose) reglamentuota minėtais dviem įstatymais. Kiekvienam aišku, kad visose kitose visuomenės gyvenimo srityse asmenvardžių rašyba nėra įstatymo dalykas.

Bet štai didysis teisės paradoksas: Valstybinė lietuvių kalbos komisija, nepaisydama to, kad įstatymais nustatyta tik oficialioji asmenvardžių rašyba asmens tapatybės ir civilinės būklės registravimo dokumentuose, 1997-06-19 nutarimu Nr. 60 (5.2 papunkčiu) nustatė: „Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos (...). Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose).“ Kitaip sakant, priėmė neegzistuojančio įstatymo lydimąjį teisės aktą. Galima spėti komisiją vadovavusis kilniais ketinimais − ji manė tik sugrąžinsianti ikikarines asmenvardžių rašymo tradicijas kone paraidžiui pakartodama nelygstamo kalbininko Jono Jablonskio gramatikos formuluotę. Deja, garbūs kalbininkai nesuvokė, kad komisijos nutarimai, nors ir ne įstatymai, vis dėlto yra teisės aktai, o teisės kalboje veiksmažodžio esamojo laiko forma, šiuo atveju − pateikiamos, yra imperatyvi (įsakmi).

Vadinasi, nurodytose srityse autentiškos asmenvardžių formos privalomos, vien lietuviškai jų pateikti negalima − paradoksas!!! Tokiu atveju Valstybinė kalbos inspekcija, taikanti nuobaudas už Kalbos komisijos nutarimų nevykdymą, turėjo nubausti dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių bet kokių tekstų leidėjų ir skelbėjų už tai, kad kitų kalbų asmenvardžiai juose rašomi tik lietuviškai. Bet pagal šios kontrolės įstaigos paskirtį tai būtų daugiau negu absurdiška, todėl ji to nė nemėgino daryti. O gaila − jeigu būtų pamėginusi, gal nesusipratimas būtų atkreipęs teisininkų dėmesį.

Kaip matome, asmenvardžių rašymo teisinė bazė absurdiška: įstatymai reglamentuoja tik asmenvardžių rašymą dokumentuose − vien lietuviškai. O Kalbos komisijos nutarimu nustatyta labai „savita“ jų rašymo tvarka visose kitose srityse − arba originaliai (autentiškai), arba abejaip − lietuviškai ir nelietuviškai (arba nelietuviškai ir lietuviškai). Laimė, laisvųjų tekstų kūrėjai ir skelbėjai to nutarimo nelabai paiso, nes suvokia jo absurdiškumą. Šiame kontekste bene keisčiausia, kad politikai ir teisininkai laužo ietis dėl asmenvardžių privataus vartojimo srities − asmens dokumentų, o Lietuvos kalbininkai, atrodytų, pagal pašaukimą suinteresuoti lietuvinti viešąją erdvę, toje erdvėje uždraudė rašyti svetimus asmenvardžius vien lietuviškai. O dar keisčiau, kad niekas to nepastebi arba dedasi nepastebintis...

Buvęs Seimo narys Gintaras Songaila, nejusdamas patekęs į lietuvių kalbininkų paspęstus spąstus, nutarė perkirsti asmenvardžių Gordijo mazgą − pasišovė perimti kaimyninės Latvijos asmenvardžių reglamentavimo patirtį, t. y. leisti kažkuriame paso puslapyje „suvenyrinius“ vardų ir pavardžių įrašus nelietuviškai (jo Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektui Seimas pritarė po pirmojo pateikimo). Deja, autorius į kaimynų tvarką, regis, nelabai gilinosi, nes neatkreipė dėmesio į skirtingas lietuvių ir latvių kalbininkų „mokslo teorijas“.

Juk būtent latvių kalbininkai penketu metų anksčiau, nei Lietuvoje buvo priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, parėmė latvių politikų sprendimą visiškai kitokia nei lietuvių kalbininkų skelbiamoji asmenvardžių rašybos „teorija“. Latvijoje ĮSTATYMU nustatyta, kad bet kokiuose latviškuose tekstuose, pradedant asmens tapatybės dokumentais ir baigiant laikraščiais bei grožine literatūra, kitų kalbų asmenvardžiai rašomi tik latviškai − latviškais rašmenimis ir pagal tarimą. Ir ne bet kokį tarimą, kaip siūlo visuomenei lietuvių kalbininkai − kiekvienai kalbų porai Latvijos Vyriausybė tvirtina perrašos taisykles.

Lietuvėms moterims neleidžiama turėti vyriškosios formos pavardės, jeigu vyras − lietuvis, turintis lietuvišką pavardę (nebent pavardę jos būtų pasikeitusios kitoje šalyje − tokios pavardės Lietuvoje vis dėlto pripažįstamos vadovaujantis teismų praktika). Kaip, tarkim, žurnalistė Simutis ir verslininkė Bosas įgijo vyriškas pavardes − ne mano reikalas, bet faktas nepaneigiamas.
Regina Dobelienė

Strasbūro teisme, garsiojoje 2004 m. Mencenos byloje (ši Latvijos pilietė reikalavo pase rašyti jos pavardę taip, kaip rašoma jos vyro Vokietijos piliečio pavardė − Mentzen), Latvija, remdamasi latvių kalbos mokslininkų autoritetu, įrodė, kad latviška vardų ir pavardžių rašyba yra latvių kalbos išsaugojimo reikalas. Ir Strasbūras pasidavė − juk valstybinės kalbos apsauga kaip viešasis interesas iš tiesų svarbesnis už asmeninius nepatogumus. Lietuvių kalbininkai (bent jau tie, kurie buvo ar yra Kalbos komisijos nariai) latvių požiūrio nepalaiko, taigi G. Songailos iniciatyva prarado „mokslinį“ pagrindą. O jei tas pagrindas ne mokslinis, nesusijęs su lietuvių kalbos apsauga, tada koks?

Kaip matome, „mokslinis“, arba kalbinis, požiūris į asmenvardžių rašybą gali būti dvejopas. Deja, o gal greičiau beje, jis neapima visos gyvenimo įvairovės. Kaip netrukus pamatysime, bet kokias, tarp jų ir lietuviškas, pavardes ir vardus galima užrašyti ir kitaip − be galo įvairiai.

Tiesiog skandalingas asmenvardžių teisės faktas per stebuklą dar neiškilo viešumon, bet, matyt, pats laikas jį paviešinti − juk netrukus bus baigtas rengti dar vienas asmenvardžių rašymo įstatymo projektas.

Polemikoje dėl asmenvardžių rašymo kaip galutinis kontrargumentas tiems, kurie nori įteisinti nelietuvišką asmenvardžių rašybą dokumentuose, nurodomas Konstitucinio Teismo 1999 m. nutarimas. Jis buvo priimtas svarstant LR lenkų tautybės piliečio skundą dėl AT minėtojo nutarimo 2-ojo punkto, pagal kurį jo vardas ir pavardė pase buvo parašyti lietuviškai, sutikimo su Lietuvos Konstitucija. Teismas ne tik patvirtino, kad AT nutarimas Konstitucijai neprieštarauja, bet ir konstatuojamojoje dalyje pareiškė, kad saugant lietuvių kalbą ir užtikrinant piliečių lygybę VISŲ Lietuvos piliečių vardai ir pavardės turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis ir PAGAL TARIMĄ.

Teismas nevertino nutarimo 3-iojo punkto, nustatančio išimtį − leidžiančio turėjusiems kitos valstybės pilietybę asmenims išsaugoti originaliąją vardo ir pavardės formą, t. y. rašyti juos nelietuviškai. Vadinasi, ne visų piliečių vardai ir pavardės turi būti rašomi lietuviškai, todėl pagal minėtąjį 1999 m. nutarimą Konstitucinio Teismo vėliau suformuluota asmenvardžių oficialiosios rašybos doktrina klaidina. Atrodo, nė pats Konstitucinis Teismas nežino, kad tas jo nutarimas nebuvo ir nėra vykdomas. Mat praktikoje tiek Prezidentūra, prezidento dekretais nustatanti naujų Lietuvos piliečių asmens tapatybės žymenis LR pasuose ir asmens tapatybės kortelėse − oficialiąją vardo ir pavardės formą, tiek civilinės metrikacijos skyriai vadovaujasi tik pirmąja Konstitucinio Teismo sukurtos doktrinos dalimi − visi vardų ir pavardžių rašmenys turi būti lietuviški.

Pavyzdžiui, štai kaip rašomi vardai ir pavardės prezidento dekretuose dėl LR pilietybės suteikimo: Stella RACHINSKENE, Irina SHATENE, Svetlana SAVICKIENE, Jadvyga JANKELAIT, Abdul Rahman MAALIKI, Tetiana BUKAUSKIENE, Natallia IHNATAVICHENE, Alina ZHILIK, Yulia ZHUKAYTENE. Rašydama piliečių vardus ir pavardes nelietuviškai, Prezidentūra tikriausiai vadovaujasi Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 3-iuoju punktu. Bet Prezidento dekretuose dėl pilietybės suteikimo nelietuviškų rašmenų, konkrečiai, Q, X ir W, nuo 2003 m. nerasite (kodėl nuo 2003 m. − negaliu pasakyti, bet ligi tol pasitaikydavo ir šių raidžių − tikrinau). Matyt, vis dėlto baiminamasi Konstitucinio Teismo doktrinoje pavartoto įvardžio VISŲ.

Bet jeigu baiminamasi, tai kodėl tų daugiausia iš slavų kalbas vartojančių valstybių atkakusių naujųjų Lietuvos piliečių iš kirilicos transkribuotų pavardžių negali perrašyti pagal tarimą? Juk Kalbos komisijos 60-uoju nutarimu patvirtintos perrašos iš kirilicos taisyklės vis dar galioja? Pagaliau, kodėl Prezidentūra nesikreipia į tą patį Konstitucinį Teismą dėl 3-iojo punkto sutikimo su Konstitucija? Klausimų daug, atsakymo − nė vieno.

Ir jau visiška teisine bekele brenda Teisingumo ministerija. Jos kuruojami civilinės metrikacijos skyriai Lietuvos piliečių vardus ir pavardes, ne Lietuvoje išduotuose civilinės būklės registravimo liudijimuose įrašytus lotyniškais rašmenimis, bet nelietuviškai, rašo ne pagal tarimą, o nurašo paraidžiui, išskyrus tris lemtingąsias raides − Q, X ir W. Taigi Lietuvos piliečiai gali būti Angela Dorothea Merkel, Roger Schmidt, Michael Jackson. Bet būti Zbigniew Kazimierz Brzezinski, Ryszard Kaczynski, Malgorzata Pszezdziecka negali − neva būtų pažeistas Civilinis kodeksas. O tokiems, atsiprašant, lietuviškai (tik, šiukštu, ne lenkiškai) parašytiems asmenvardžiams įteisinti ministerija pasitvirtino Civilinės būklės aktų registravimo taisykles, klaidinančias net ir valdžios įstaigas, jau nekalbant apie paprastus piliečius. Mat į jas iš Civilinio kodekso perkelta tik pusė teisės normos − kad civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba.

Antrąją tos teisės normos dalį, pagal kurią vardai, pavardės ir vietovardžiais turi būti rašomi pagal lietuvių kalbos taisyklesŠmit, Kazimiež, Bžezinski, Džekson ir pan. − tiesiog nutylėjo. Suprask, lietuvių kalba − tai tik jos rašmenys. Tiesa, matyt, didesnio „lietuviškumo“ sumetimais civilinėje metrikacijoje kartais taikomas ir fonetinis principas − nerašomos dvigubos priebalsės ir viename skiemenyje esančios dvigubos balsės, taigi nuskriaustos jaučiasi visos Annos, Allos, Saadatai ir pan. Neaišku, kodėl, jei iš esmės saugomos tik raidės?

Norint išvengti piliečių diskriminacijos pagal tautybę, gimimo vietą, laiką ir visokio kitokio pagrindo sumaišties, protingiausia išeitis − išsaugoti bendrąją asmenvardžių rašymo tvarką, t. y. ir toliau rašyti juos lietuviškai − lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, žinoma, ne bet kokį (ne akmens amžius), o pagal patvirtintas taisykles.
Regina Dobelienė

Bet net jeigu saugomi tik rašmenys, tai, kaip patys matėte, lenkų tautinės mažumos atstovų skundai dėl diskriminacijos iš tikro pagrįsti − daugeliui lenkų, ir ne tik jų, vardus bei pavardes būtų galima ir netgi privalu rašyti lietuviškais rašmenimis, tik be tų trijų lemtingųjų raidžių, pvz., Ryszard Kaczynski, Malgorzata Pszezdziecka. Juk neprikibsi − šie asmenvardžiai parašyti lietuviškais rašmenimis.

Na, bet pareiga liepia įvardyti dar vieną, bene skandalingiausią, diskriminacijos pagal tautybę atvejį. Turbūt daugelį nustebinsiu pasakiusi, kad asmenvardžių rašybos atžvilgiu labiausiai diskriminuojami... lietuviai. Kodėl? Todėl, kad minėtasis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas yra padalijęs piliečius į lietuvius ir ne lietuvius. Būtent nuo jo priėmimo dienos lietuviams taikomos kitokios asmenvardžių rašymo taisyklės nei, tarkim, rusams ar lenkams. Negana to, ir lietuviai diskriminacijos požiūriu nėra lygūs.
Antai lietuvės moterys, nenorinčios parodyti civilinio statuso, gali imti vyrų pavardes ir duoti jas savo dukterims be priesagų -ienė, (i)uvienė, -aitė, -ytė, (i)utė − gali būti Zvonkė, Budrė ir t. t. Bet... negali būti Stundžia, Kuosa, Sauka, Motuza. Mat Kalbos komisija savo nutarimu (2003-06-26, Nr. N-2 (87) yra patvirtinusi atitinkamas Moterų pavardžių darymo taisykles. Beje, pavadinimas teisės požiūriu ydingas − klaidina, nes taisyklėse kalbama tik apie lietuviškas moterų pavardes. Tiesą sakant, didžiausias vardyno specialistas velionis prof. Aleksandras Vanagas, vadovavęs „Lietuvių pavardžių žodyno“ rengybai, pasirinko kitokį junginį mūsų pavardėms apibūdinti − lietuvių, o ne lietuviškos pavardės, nes didelė, jei ne didžioji, tų pavardžių dalis yra bendros su slavais arba slaviškos kilmės. Bet grįžkime prie nutarimo esmės.

Nors rengėjai to ir nenorėjo, šis nutarimas patvirtina jau minėtą vyraujantį lietuvių kalbininkų požiūrį, pagal kurį vardai ir pavardės yra ne kalbos sistemos dalykas, o tik sutartiniai ženklai. Mat jį paskaičius iškart kyla klausimas: jeigu nebesaugome lietuviškų pavardžių priesagų, kodėl neleidžiame lietuvėms moterims ir mergaitėms turėti pavardžių su galūne -a? Juk iš visos moterų pavardžių tradicijos kalbininkų sprendimu liko vienintelis, tiesiog apgailėtinas, apsaugos objektas − galūnė -ė? Argi lietuvių vardynui galūnė -a svetima? O kaip Asta, Rūta, Alina, Alma?.. Ir dar: jeigu lietuvė išteka, tarkim, už Ivanovo ar Petrovo, negi ji irgi turi būti Ivanovė, Sventickė ir kt.? Juk nutarime nepasakyta, iš kokių būtent pavardžių tos moteriškosios pavardės formos daromos. Kiek žinau, civilinė metrikacija neverčia rinktis Ivanovės − „leidžia“ ir Ivanovą. Leidžia ir Schmidt, ir Jackson − neprimeta Schmidtės, Jacksonės ir t. t., taigi nusižengia Kalbos komisijos sukurtoms taisyklėms. Ir nieko!

Dar vienas faktas, liudijantis lietuvių diskriminaciją civilinės metrikacijos sistemoje − vardų pasirinkimo ribojimas. Jau nekalbant apie gyvenančius Lietuvoje, lietuviai emigrantai, susilaukę vaikų svečiose šalyse ir registravę tenykščio modelio vaikų vardus, pavyzdžiui, Oscar, Eric, Mari, Mary, negali tikėtis, kad tie vardai bus pripažinti čia, Lietuvoje − gimimą tokiu atveju atsisakoma apskaityti, nes toks vardas neatitinka lietuviško modelio, nors vardai nėra reglamentuoti jokiomis lietuvių kalbos taisyklėmis, net ir patvirtintomis Kalbos komisijos nutarimais.

Belieka tik pripažinti ir kitų valstybių piliečių sutuoktinių bei jų vaikų teisę turėti vienodą, lotyniškais rašmenimis parašytą, šeiminę pavardę − juo labiau, kad vardai ir pavardės, kitaip nei vietovardžiai, yra privatinės, o ne viešosios teisės dalykas.
Regina Dobelienė

Ne lietuviams LR piliečiams leidžiama tokius vardus rinktis, lietuviams − ne. Svarbiausia, draudimas niekuo nepagrįstas, nes Civiliniame kodekse apie tautybę net neužsimenama, tik pasakyta, kad vardai ir pavardės civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lietuviškai. Bet jau kalbėta, kad Civilinės metrikacijos taisyklėse jokios lietuvių kalbos taisyklės nenurodytos. Tad jei jau pavardėms nebetaikomas rašybos pagal tarimą reikalavimas − Schmidt būti galima, tai bent jau logika reikalautų tą patį principą taikyti ir vardams − juk jie minėtuose pavyzdžiuose parašyti tik lietuviškais rašmenimis. Betgi netaikoma.

Ir paskutinė, gal ir nebenustebinsianti, žinia: lietuvėms moterims neleidžiama turėti vyriškosios formos pavardės, jeigu vyras − lietuvis, turintis lietuvišką pavardę (nebent pavardę jos būtų pasikeitusios kitoje šalyje − tokios pavardės Lietuvoje vis dėlto pripažįstamos vadovaujantis teismų praktika). Kaip, tarkim, žurnalistė Simutis ir verslininkė Bosas įgijo vyriškas pavardes − ne mano reikalas, bet faktas nepaneigiamas. Tad argi pati savaime nesiprašo išvada: paprasti, ryšių ir turto neapsunkinti lietuviai vieninteliai privalo saugoti tariamą savo vardų ir pavardžių lietuviškumą? Tiesiog chrestomatinis diskriminacijos pagal tautybę pavyzdys...

Vieni paskaitę sakys − jeigu tik tiek iki santarvės su lenkų tautine mažuma trūksta, rašykim jiems tas rs, rz, sz − nerašykim tik w ir q. Kiti prieštaraus − mes nemokėsim taip parašytų pavardžių perskaityti, reikia rašyti tik pagal tarimą. Pastariesiems teks susitaikyti su tikrove − kaip matėme, daugelio piliečių vardai ir pavardės dokumentuose jau seniai rašomi ne pagal tarimą, šaukštai po pietų.

Na, o pirmieji, siekiantys santarvės, turėtų suprasti, kad pavardės, bent jau Lietuvoje, neatsiranda iš dangaus. Jeigu, tarkim, lenkų tautinei mažumai būtų leista rašyti pavardes lenkiškai pagal tėvų, senelių ar prosenelių dokumentus, kokių laikų pavardžių šaltiniais tektų remtis? Rusijos imperijos, t. y. kirilicos rašmenimis surašytais? Bet kaip atskirti, kuri iš daugybės slaviškos formos pavardžių lenkiška, kuri − baltarusiška, kuri − rusiška, kuri − gal net lietuviška?

Liūdniausia, kad teisine save vadinanti valstybė, įstatymais suskirsčiusi piliečius pagal tautybę ir taikanti jiems skirtingas taisykles, tikisi visuomenės pilietinės integracijos, jos piliečių pakantos vienas kito ir pačios savęs atžvilgiu.
Regina Dobelienė

O gal Vilniaus krašto okupacijos dokumentais, kuriuose visi vardai ir pavardės parašyti lenkiškai nepriklausomai nuo asmens tautybės? Ir būtent pastarasis klausimas susieja asmenvardžių rašybą su politika. Beje, kai kurie politikai tvirtina, esą lenkiškų asmenvardžių rašymo ar nerašymo lenkiškai klausimas nėra politinis. Manau, jie klysta arba gudrauja, nes jei ir pripažintume kitų valstybių jurisdikcijoje nustatytą asmens tapatybę, klausimas, ar pripažinti Vilniaus okupacijos laikotarpio Vilniaus krašte išduotus dokumentus, ar ne, neabejotinai būtų sprendžiamas tos okupacijos pripažinimo kontekste.

Na, bet tarkim, politikai nuspręstų pripažinti lenkmečio dokumentus kaip istorinius piliečių pavardžių šaltinius. Galima spėti, kad tokiu atveju daugelis laikančiųjų save lenkais neturėtų jokių pavardės istoriškumą įrodančių dokumentų. Kas tada? Diskriminacija pagal gimimo vietą ir laiką? O kuo pagrįsti lenkišką vardų rašybą? Žmogaus teise susitapatinti su kuria nors tauta? Tada pagalvokime ir apie emigravusių lietuvių teises. Jeigu lietuvis, norėdamas integruotis į vietinę anglų bendruomenę, bet dar negavęs Jungtinės Karalystės pilietybės, panorės būti ne Petras Kurmelis, o Peter Kurmel, o jo žmona − ne Marytė Kurmelienė ar Kurmelė, o Mary Kurmel − ar pripažinsime?

Mano manymu, norint išvengti piliečių diskriminacijos pagal tautybę, gimimo vietą, laiką ir visokio kitokio pagrindo sumaišties, protingiausia išeitis − išsaugoti bendrąją asmenvardžių rašymo tvarką, t. y. ir toliau rašyti juos lietuviškai − lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, žinoma, ne bet kokį (ne akmens amžius), o pagal patvirtintas taisykles. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje tokią nuostatą yra įtikinamai pagrindęs politiniu aspektu. Kad Lietuva šioje srityje nepažeidžia tarptautinės teisės, yra pripažinę ir Europos teismai.

Tačiau turėtume ir besąlygiškai, be keisčiausių interpretacijų ir teisinių gudrybių, be dangstymosi tariama lietuvių kalbos apsauga, pripažinti ir kitų valstybių teisę. O ji pagal AT nutarimą ir vadovaujantis teismų praktika dviem atvejais jau yra pripažįstama − galima išsaugoti asmens tapatybę, įgytą kitoje šalyje, galima iki galo atlikti ir pavardės bei vardo keitimo procedūrą kitoje valstybėje. Belieka tik pripažinti ir kitų valstybių piliečių sutuoktinių bei jų vaikų teisę turėti vienodą, lotyniškais rašmenimis parašytą, šeiminę pavardę − juo labiau, kad vardai ir pavardės, kitaip nei vietovardžiai, yra privatinės, o ne viešosios teisės dalykas. Tokioje oficialiųjų asmenvardžių teisinėje įvairovėje, kokia čia aprašyta, tai būtų visiškai logiškas teisinis žingsnis.

Nors žinau būsianti apmėtyta virtualiais akmenimis (niekis, ne pirma žmonijos, o ypač Lietuvos, istorijoje), išvadinta lietuvių kalbos, kuriai atstovauja Kalbos komisija, išdavike, vis dėlto pasakysiu tą, kuo esu tvirtai įsitikinusi: dabartinė teisinė praktika asmenvardžių teisės srityje neturi nieko bendra nei su lietuvių kalbos apsauga, nei su aukščiausios teisinės institucijos − Konstitucinio Teismo 1999 m. asmenvardžių rašybos doktrina. O liūdniausia, kad teisine save vadinanti valstybė, įstatymais suskirsčiusi piliečius pagal tautybę ir taikanti jiems skirtingas taisykles, tikisi visuomenės pilietinės integracijos, jos piliečių pakantos vienas kito ir pačios savęs atžvilgiu.

Autorė ėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skyriaus vedėjos pareigas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vytautė Merkytė | D+

Pragaras po vandeniu, kurio nesuvaldė Putinas: tyrimas parodė, kokios buvo paskutinės „Kursk“ jūreivių gyvenimo minutės (1)

2000 m. rugpjūčio 12 d. 11 val. 20 min. vietos laiku Barenco jūrą sudrebino du tokie galingi...

Net neprasidėjusi kelionė į Egiptą sukėlė poilsiautojų pyktį: tai – pasityčiojimas (82)

Dar net neprasidėjusi poilsinė kelionė į saulėtąjį Egiptą kaip reikiant sukėlė...

Po visą Lietuvą sukrėtusios istorijos – skandalingos prokurorų išvados (121)

Jeigu jau sakai, kad patyrei seksualinę prievartą, tai būk malonus ir ant padėklo pateik...

Už pasodintą medį panevėžiečiui skirta solidi bauda: vyras nesiruošia nei pinigų mokėti, nei medžio išrauti (338)

Prieš du dešimtmečius nelegaliai Panevėžyje pastatęs šuns pakelta koja medinę skulptūrą ir...

Čempionų lyga: „Real“ atliko juodą darbą, „Man City“ atsipirko trumpu išgąsčiu (9)

Dėl UEFA Čempionų lygos trofėjaus toliau kausis dvi Anglijos bei po vieną Prancūzijos ir...

Toma Miknevičienė | D+

Gimdymas vyro akimis: buvo vienas momentas, kuris gal ne kiekvienam būtų patikęs

Dalyvauti vyrui gimdyme ar ne? Kokios pasekmės gali užgriūti? Gal pamatęs, kaip jo moteris...

Mano vyras turi meilužę: skirtis ar atleisti? (295)

Neištikimybė yra ne tik vienas sunkiausių iššūkių santykiuose, bet ir vienas dažniausių. Ką...

Sinoptikai turi gerų žinių: jau netrukus vėl lepinsimės 18 laipsnių šiluma (7)

Ketvirtadienio naktį Lietuvoje darbavosi žemo atmosferos slėgio sūkurys. Jis pašykštėjo...

Į ankstyvas išgertuves socialiniame būste policijos niekas neįleido: teko išsikviesti merę (105)

Antradienį nuo ryto vykstančių išgertuvių kaimynystėje esančiame socialiniame būste...

Liūdesys Bolonijoje: „šešiaženkliame“ mūšyje kelialapį į finalą ir Eurolygą nugvelbė rusai (17)

Kazanės UNIKS – Europos taurės turnyro finale ir kito sezono Eurolygoje. Lemiamose rungtynėse...