aA
Vėl sausis, vėl Kėdainių rajonas, vėl tragedija, kuriai apibūdinti ar suprasti pritrūksta ne tik žodžių, bet ir kvapo. Vėl kaltų ieškojimas, badymas pirštais į netobulus ar nepakankamus įstatymus, atsakomybės permetinėjimas nuo vienų biurokratų kitiems, „niekuo dėtos“ E. Žiobienės pasiaiškinimai...
Rasa Čepaitienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Jei už nuomojamą mašiną ir prabangius kailinius Seimo deputatą galima atstatydinti per savaitę, tai kiek mirtinai uždaužytų mažamečių prireiks pajudinti sistemai, daugybę metų sėkmingai imituojančiai vaikų teisių apsaugą, bei jos vadovei? Bet, matyt, yra tokia visoms valdžioms įtinkančių neliečiamųjų valdininkų kasta, kurių, kaip antai minėtos ponios ar Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, šiltai kėdei nebaisūs jokie rinkimų naktį užlūžę serveriai ar kiti „nereikšmingi“ jų vadovaujamos įstaigos darbo nesklandumai...

O kad vaiko apsaugos sistema darbą daugiausia imituoja ir yra reikalinga esminės pertvarkos, sakau atsakingai. Prieš keletą metų buvome pradėję globoti berniuką iš specialiosios mokyklos-internato. Susipažinome su juo ligoninėje, ten gydantis sūnui, kur, kaip paaiškėjo, jam rovė išpuvusius dantis (prašau šį faktą įsidėmėti). Motina mirusi, prasigėręs tėvas nežinia kur, kiti gausūs broliai ir seserys išblaškyti po Lietuvos vaikų globos namus. Vaikas, nuo pat gimimo augęs „valdiškuose namuose“ atrodė ne pagal amžių mažas ir liesas, be to, buvo ir lengvai protiškai atsilikęs, ar veikiau tokiu dėl nepakankamos priežiūros padarytas, tad ne tik sunkiai skaitė, nes niekas tokiuose internatuose nė nesistengia „tų debiliukų” rimčiau mokinti, tad ir jo žodynas bei kultūrinis akiratis buvo palyginti menki. Pasinaudojusi galimybe tapti globėja-savanore lankydavau jį popietėm, savaitgaliais kartais pasiimdavome namo. Internate krito į akis baisus aplinkos skurdas, tvyranti smarvė, vaikų liesumas ir apiplyšę drabužėliai. Atmintin įstrigo sovietinę kazarmą primenančio pastato, kuriame gyveno neįgalūs globotiniai, koridoriuje pakabintas oficialus taip su vaikais fotografuotis mėgstančios Prezidentės portretas...

Kartą vasarą pasiėmėm berniuką su savimi į Pervalką, mat nebuvo jūros matęs. Vieną naktį atsibudęs pasiskundė, kad skauda dantį. Ryte nuvežiau į Nidą, šiaip ne taip radau stomatologę, kuri, nors ir atsisakė gydyti, bet bent sutiko apžiūrėti vaiko burną. Po apžiūros konstatavo, kad nėra jokių dantų taisymo požymių ir suskaičiavo net septynias skylutes. Mano klausinėjamas berniukas papasakojo, kad vaikų globos namuose suskaudus dantį auklėtojos paprašydavo tiesiog pakentėti, arba, geriausiu atveju, duodavo tabletę nuo skausmo... Grįžus namo parašiau skundą Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai, kur išdėsčiau man žinomus faktus. Ne tik dėl skylučių, bet ir dėl oficialiai neapibrėžto specialiųjų poreikių turinčio vaiko statuso, nes pasidomėjus taip ir nepavyko rasti tai patvirtinančių dokumentų (gavau pavartyti berniuko asmens bylą ir įsitikinau, kad jokių duomenų apie jo negalią joje nėra. Tuomet kilo klausimas, kokiu pagrindu, kaip man buvo pasakyta, formaliai sveikas vaikas atsidūrė specialiojoje mokykloje, į kurią, kaip žinia, „be diagnozės nepriima“?) Tik pareikalavus mokykla ėmėsi spręsti šį klausimą, t.y. inicijavo tyrimą dėl negalios nustatymo berniukui, kuriam tuo metu jau buvo 15(!) metų... Skunde rašiau ir apie kitą to paties internato globotinį, kuris man pasipasakojo, kad netikėtai buvo nuspręsta jį perkelti į rusakalbę specialiąją mokyklą, nors vaikas nemokėjo rusų kalbos ir dėl šių permainų buvo ištiktas šoko...

Po Kėdainiuose įvykdytos vaikžudystės kolegos humanitarai suskubo socialiniuose tinkluose dalintis nuorodomis į lietuvių literatūros klasikų tekstus – Donelaičio „Metus“, Žemaitės kūrybą ir t.t., – tarsi įrodymą, kad smurtas lietuvių šeimose anaiptol nėra naujas reiškinys. O pamenantys neseną istoriją žino, kad XX amžius ypatingai pasižymėjo smurtinių nusikaltimų ir jų sukeltų kolektyvinių traumų gausa.
Rasa Čepaitienė

Po kurio laiko gavau Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atsakymą, kad atlikus tarnybinį patikrinimą pažeidimų nenustatyta. Tuomet nusviro rankos... Po to berniuko elgesys staigiai pasikeitė, tapo atšiaurus, neberodė noro bendrauti. Kaip suprantu, buvo prieš mane nuteiktas internato administracijos, nepatenkintos, kad pašaliniai kišasi į jų reikalus. Ir nors jam buvo pasakyta, kad mūsų šeimoje visuomet yra laukiamas, ryšys gana greit nutrūko. Žinau tik, kad tuo metu, pertvarkant internatą, jis buvo iškeltas į Savarankiško gyvenimo namus. Neseniai netikėtai sutikau jį važiuojantį troleibusu, sprendžiant iš visko, kartu su kitais „vaiknaminiais“ paaugliais. Dėbtelėjo vilkiuko akimis, vos linktelėjo pasveikintas. Pasikalbėti nepavyko... Akivaizdu, kad jaučia nuoskaudą. Aš, tiesą sakant, irgi. Todėl sakau, kad reikia keisti šitą nežmonišką sistemą. #atleistižiobienę

Bet ne tik. Net tobuliausi įstatymai ar labiausiai atsidavę, kvalifikuočiausi ir gerai apmokami vaikų apsaugos bei socialiniai darbuotojai nepajėgs išspręsti problemų visuomenės, kuri kasdienį buitinį, informacinį, institucinį, žmonių tarpusavio santykių, realų ar virtualų smurtą, prievartą bei patyčias laiko priimtina norma ar net vertybe, ir atsipeikėja tik tam, kad po eilinės ištikusios protu nesuvokiamos tragedijos uždegtų žvakelę ar kuo garsiau pasigraudentų socialiniuose tinkluose. Juk, taip nutildžius sąžinę, galima ramiai snūduriuoti toliau. Išties, esame barokinė tauta, linkusi į ceremonijas ir ritualus, bet negebanti reikalui esant susivienyti ir pasitelkti tuos pilietinius ir politinius instrumentus, kurie duotų realios praktinės naudos keičiant susiklosčiusią kritinę vaiko teisių sistemos padėtį su giliai įsišaknijusia sovietine tvarka ir darbuotojų mentalitetu.

Politikams iki užkimimo besiginčijant dėl „smurto“ ir „nepriežiūros“ sąvokų, nejučia prisimenu ne kartą viešajame transporte stebėtą sceną. Suaugęs vyras ar moteris staiga puola auklėti vieną važiuojantį svetimą vaiką su neproporcinga agresija jo menamam prasižengimui, kad esą nepasislinko užleisti vietos, ar kad netyčia pastūmė. Neseniai net bandžiau ginčytis su babulka, apstaugusia po ranka pasipainiojusį berniuką, kad esą buvo nemandagus, sakydama, o kokį mandagumo pavyzdį pati jam rodot? Tuščias reikalas... Kaip suprantu, vaikai tokiais atvejais tiesiog atlieka atsitiktinės, grąžos atgal duoti negalinčios, todėl taip masinančios psichologinės „bokso kriaušės” vaidmenį, kas pirmiausia rodytų pasibaisėtiną pačių suaugusiųjų patiriamo streso ir nesaugumo lygį, kai pasąmoningai bandoma išsilieti ir atsigriebti ant pačių silpniausių. Tragedijos negimsta iš nieko, jos tėra kraštutiniai, bet visai logiški ir dėsningi visuomenę kiaurai persmelkusios nepagarbos asmeniui „kultūros“ atvejai. „Kultūros“, kuri vaikui, neįgaliajam ar socialiai pažeidžiamam iš viso nepripažįsta žmogaus asmens, kurio orumas turi būti besąlygiškai gerbiamas ir ginamas, statuso.

Nesuvokiame ir posovietinės transformacijos metu vykusių staigių ir radikalių pokyčių išdavų – kraštutinį individualizmą propaguojančio neoliberalizmo įsigalėjimo naujosios, šiukštu nekvestionuojamos ideologijos soste, įžūlaus visuotinai įsitvirtinusios stipresniojo teisės demonstravimo, šeimų ir bendruomenių irimo, žmonių susvetimėjimo, aukšto pakantumo slenksčio išnaudojimui, grubumui, akiplėšiškumui, atviram chamizmui, vartotojiškumo, hedonizmo, narcisizmo, elementarios empatijos bei minimalios pagarbos kitiems stokos.
Rasa Čepaitienė

Po Kėdainiuose įvykdytos vaikžudystės kolegos humanitarai suskubo socialiniuose tinkluose dalintis nuorodomis į lietuvių literatūros klasikų tekstus – Donelaičio „Metus“, Žemaitės kūrybą ir t.t., – tarsi įrodymą, kad smurtas lietuvių šeimose anaiptol nėra naujas reiškinys. O pamenantys neseną istoriją žino, kad XX amžius ypatingai pasižymėjo smurtinių nusikaltimų ir jų sukeltų kolektyvinių traumų gausa. Du pasauliniai karai, okupacijos, Holokaustas, GULAG‘as, kruvinasis pokaris, į beteisės baudžiavos laikus sugrąžinusi kolektyvizacija, žmonių sielas neapykanta režimo priešams apnuodijusi totalinė indoktrinacija ir pan. – jų ilgalaikių pasekmių Lietuvos visuomenei mes, panašu, dar nė nesuvokiame. Tos pasekmės – tai ne tik sudėtingesnių situacijų bei konfliktų sprendimas įprastiniais prievartos būdais, bet ir aukštas smurto toleravimo lygis visuomenėje, pripratusioje ir susigyvenusioje su hierarchiniu-autoritariniu tarpusavio santykių stiliumi, galiausiai, išmokusioje pasyvumu, baime ar abejingumu reaguoti kitiems tenkančio smurto akivaizdoje.

Nesuvokiame ir posovietinės transformacijos metu vykusių staigių ir radikalių pokyčių išdavų – kraštutinį individualizmą propaguojančio neoliberalizmo įsigalėjimo naujosios, šiukštu nekvestionuojamos ideologijos soste, įžūlaus visuotinai įsitvirtinusios stipresniojo teisės demonstravimo, šeimų ir bendruomenių irimo, žmonių susvetimėjimo, aukšto pakantumo slenksčio išnaudojimui, grubumui, akiplėšiškumui, atviram chamizmui, vartotojiškumo, hedonizmo, narcisizmo, elementarios empatijos bei minimalios pagarbos kitiems stokos. Apsimetame, kad viskas tvarkoje, lyg visa tai uždengs privalomos plastmasinės prekybcentrių kasininkių šypsenos ar politikų gražbyliavimai rinkimų kampanijų bei proginių kalbų sakymo metu.

Stebėtina, kaip viešojoje erdvėje įsitvirtinę ir save pasiskelbę „visuomenės nuomonės lyderiais“ bei „ikonomis“ šoumenai nepaliauja pabrėžti savo antirusiškumo, tuo pačiu viešai vartodami žodelius bei demonstruodami elgesį, kurių jiems pavydėtų net visko matę Rusijos kalėjimų senbuviai. Taip „zonos“ leksika ir „vertybės“ – „verchų“ pranašumo prieš „lochus“ įtvirtinimo priemonės – tampa oficialiai priimtina bendravimo norma ir „šaunumo“ pavyzdžiu vaikams ir jaunimui. Vaikai, beje, lengvai atpažįsta suaugusiųjų, kuriančių nuolatines „kovos su patyčiomis“ programas, veidmainystę, kai imituojami kiaurai aplinką persmelkusios problemos sprendimai, bet tuo pačiu jokių pasekmių nesulaukia veikėjas, viešai raginęs užmušti mokytoją.

Kontraceptikai ir abortų legalizacija ne tiek išlaisvino moters kūną, kiek jį vyro akyse nuvertino, paversdami lengvai prieinamu ir vartotinu trumpalaikių geidulių objektu. Vaikai seniai nebėra bendruomenės ir šeimos gėris (...).
Rasa Čepaitienė

Skaitant apie abiejų Kėdainių tragedijų aplinkybes į akis krinta dar viena itin svarbi detalė, kurią galima būtų susieti su totaline tėvystės krize. Italų psichoterapeutas Luigi Zoja rašė: „šiandien psichoanalizė turi grįžti prie tėvo, prie to, ką Freudas darė iš pradžių. Ji turi žvelgti į jį kaip į socialinių ir istorijos problemų atspindį, kadangi visuomenė ir istorija lėmė tėvo figūros išnirimą iš tamsos laikų pradžioje“. Pasak jo, jeigu motinystė yra pirmiausia biologinė (ir dėl to mažiau komplikuota) duotybė, tai tėvystė dėl savo neakivaizdumo yra grynas kultūros aktas. Ir nors ir motina, ir tėvu ne gimstama, bet tampama, būtent su tėvystės instituto atsiradimu galima sieti pačias žmogiškosios civilizacijos užuomazgas. Todėl, nepaisant šiandien turimų patikimų būdų nustatyti biologinę tėvystę, „vakarietiškoji tėvo istorija – tai niekaip nesibaigiantis smukimas, užsitęsęs ilgus amžius ir tik atsitiktinai nutraukiamas trumpalaikio pakilimo momentų“, nes dėl sekuliarizacijos („Dievo Tėvo“ figūros atsižadėjimo), feminizmo ir t.t. „patriarchatas pasibaigė, ir jis pasibaigė visiems laikams: jau niekad tėvas nebebus tvarkos, kuri yra tvirti visuomenės pamatai, metafora“.

Paradoksalu, nors patriarchatas ir baigėsi, tačiau feminisčių išsvajotoji tobula visuomeninės tvarkos saulė taip ir neišaušo. Lytys ir toliau kariauja tarpusavyje. Kontraceptikai ir abortų legalizacija ne tiek išlaisvino moters kūną, kiek jį vyro akyse nuvertino, paversdami lengvai prieinamu ir vartotinu trumpalaikių geidulių objektu. Vaikai seniai nebėra bendruomenės ir šeimos gėris, o jų gausa – pasididžiavimas ir Dievo palaimos ženklas, bet veikiau atsitiktinis ir dažniausiai nepageidautinas nūnai propaguojamos „meilės be pasekmių“ šalutinis produktas, sunki ekonominė ir psichologinė našta naujai iškeptiems tėveliams, dažniausiai neturintiems nei įgūdžių, nei noro atrasti vienas kitą anapus lytinio akto, nei priimti taip pašauktosios gyvybės kaip nelygstamos dovanos. Tad nėra ko stebėtis, kad dažnas vyrukas, jo merginai pastojus, palieka „šitai kalei pačiai susitvarkyti“, lyg jis čia būtų niekuo dėtas. O jai visgi nusprendus gimdyti „neria į krūmus“, stengdamasis visais būdais išvengti prievolės rūpintis vaiku ir prisidėti jį materialiai išlaikant (Lietuvoje alimentus gauna bene tik apie pusė visų išsiskyrusių tėvų vaikų). Taip atmetusi tėvystę civilizacija nejučia ima ristis keliu, kuriame lieka tik primityvūs instinktai, prilygintini roplių ar žemesniųjų žinduolių patinų impulsui suėsti ar nugalabyti genetiškai svetimus ankstesnės vados jauniklius.

Taigi ar ne veidmainiška drausti tuomet jį spardyti, žaloti ar net užmušti, kai tuo tarpu puikiausiai toleruojame ir net žavimės gausiai besiliejančiu psichologiniu smurtu – patyčiomis, mobingu, viešais ir sisteminiais kitaminčių pjudymais ir žeminimais? Tą, beje, dabar ir daro feisbukai, teisuoliškai Kėdainių monstrams besišaukiantys Dangaus keršto, mirties bausmės ar linčo teismo, nesuvokdami, kad taip tik toliau suka prievartos ratą.
Rasa Čepaitienė

Nepavyko rasti patikimos statistikos, kiek per metus Lietuvoje padaroma abortų, bet galime nujausti, kokiu nematomu ledkalniu visuomenės pasąmonėje nusėda ši dažniausiai niekam neišsakyta ir neišgedėta trauma, giliai pažeidžianti pačią moters savastį. „Mirties kultūros“ šaukliai išties nuoseklūs, kuomet reikalauja ne tik teisės daryti abortą iki pat devinto mėnesio , bet ir teisės į eutanaziją ne tik baisų skausmą kenčiantiems mirtiniems ligoniams, bet visiems to pageidaujantiems – depresija sergantiesiems, pagydomiems ligoniams ar net vaikams(!). Bet „mirties kultūra“ nuosekliai apima ne tik ribinius žmogaus gyvenimo atkarpos taškus.

Atmestą komunistinę ir nūdienę liberaliąją pasaulėžiūras vienija tai, kad joms abiems būdingas galutinių žmogaus tikslų ir laimės siekio sutapatinimas vien su materialia gerove, ignoruojant transcendentinį asmens matmenį ir vertybinius pagrindus. Neoliberaliajame kapitalizme žmogaus prasmė ir vertė matuojama tik jo nešama apčiuopiama materialia nauda bei pelnu, jis anaiptol nelaikomas savaime vertingu, unikaliu, nelygstamu asmeniu. Todėl logiška ir nuoseklu, kad tokioje pasaulėžiūroje statistiniu vienetu, instrumentu, priemone, vartojimo ir išnaudojimo objektu paverstas individas tokiu bus laikomas ir darbovietėje, ir politikoje, ir kasdienoje. Taigi ar ne veidmainiška drausti tuomet jį spardyti, žaloti ar net užmušti, kai tuo tarpu puikiausiai toleruojame ir net žavimės gausiai besiliejančiu psichologiniu smurtu – patyčiomis, mobingu, viešais ir sisteminiais kitaminčių pjudymais ir žeminimais? Tą, beje, dabar ir daro feisbukai, teisuoliškai Kėdainių monstrams besišaukiantys Dangaus keršto, mirties bausmės ar linčo teismo, nesuvokdami, kad taip tik toliau suka prievartos ratą.

O jeigu rimtai, kokia būtų išeitis, kaip sustabdyti smurto rikošetą? Sena žydų sakmė pasakoja kaip kartą rabinas savo mokinių paklausė: „kada išaušta rytas?“ Nustebinti tokio „kvailo“ klausimo mokiniai ėmėsi vardinti kas patekėjusią saulę, kas pragydusius paukščius ir t.t. „Ne“ – atsakė mokytojas. „Rytas išaušta tada, kai sutikto žmogaus veide atpažįsti brolį“.

Kada išauš rytas Lietuvoje? Juk kiekvienas vaikas žino, kad baisiausi monstrai slepiasi tamsoje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Matijošaitis: aš dar jaunas, man tik 62-eji, spėsiu kandidatuoti į prezidentus kitą kartą (397)

Praėjusią savaitę laikęs intrigą dėl prezidento rinkimų Kauno meras pirmadienį paskelbė savo...

Po daugiau nei mėnesio tūkstančių emigrantų laukia lemtingas sprendimas: tai gali visiškai pakeisti Lietuvos veidą (268)

Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai jau dabar jaučia nerimo nuotaikas ir skuba į konsulatus...

Sergančiam „Žalgiriui“ skubiai reikia vaistų: ar įmanoma dar šį sezoną užbaigti kitaip? (244)

Ilgametis Lietuvos krepšinio karalius Kauno „Žalgiris“ neteko vienos regalijos – sekmadienį...

Orai: sušils, bet tik trumpam (2)

Vasario 19-os naktį žymesni krituliai nepasirodys. Vietomis suboluos rūkai. Iki ryto temperatūra...

Nausėda: sumažinus Seimo narių skaičių, pensijas būtų galima padidinti po 10 centų (685)

LRT „Dienos tema“ tęsia pretendentų į Lietuvos prezidentus prisistatymą. Pirmadienį studijoje...

Prekybos tinkluose – pirmosios lietuviškos daržovės: kaina ūkyje ir parduotuvėje skiriasi dvigubai (133)

Iki kalendorinio pavasario likus porai savaičių Lietuvos šiltnamiai jau ima pirmąjį derlių,...

Superturtingiems rusams – Kinijos jaunuolių atkirtis (64)

Ši tendencija užgimė Rusijoje ir ypač išpopuliarėjo tarp turtingų tėvų atžalų instagrame....

„Saldžiai“ išsimiegojęs Adomaitis kibo į darbus su rinktine (11)

Prabėgus mažiau nei parai po įspūdingo Karaliaus Mindaugo taurės finalo ir Vilniaus „Ryto“...

Psichologė: kodėl žodžiai „aš tave myliu“ kartais labiau skaudina nei džiugina (9)

Žiauriausias melas, kurį galima pasakyti kitam žmogui – prisipažinti meilėje, kai jos...

Žmona palūžusi: vyro priklausomybė nuo pornografijos išskyrė šeimą (77)

Jaučiuosi visiškai palūžusi, mūsų šeima baigia suirti. Suprantu, kad proceso jau...