aA
Tik naujovės keičia mūsų gyvenimą. Žmonės nepaliaujamai nori gyventi geriau, bet nauji dalykai nepaliaujamai susiduria su pasipriešinimu. Ir taip per visą žmonijos istoriją. Priešinimasis naujovėms reikalingas kaip stabdis, be kurio vystymasis gali nulėkti nuo skardžio. Tačiau jei stabdis nuolat būtų užtrauktas, tebegyventume pirmykščiame urve.
Ramūnas Bogdanas
© DELFI / Tomas Vinickas

Civilizacijos progresas susijęs su permainomis aplinkoje. Šekspyro laikais voverė galėjo perbėgti Angliją kojomis nepalietusi žemės. Daugumą miškų prarijo besikurianti pramonė ir britų laivynas, padėję sukurti galingiausią imperiją. 1523 m. buvo išleista Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“, kuri apdainavo Lietuvos miškų pažibą. Šiandien mokslininkai tvirtina, kad Lietuva nebetinkama stumbrams gyventi laisvėje, ir atkurtą bandą ruošiamasi įkurdinti aptvaruose.

Amerikos indėnai buvo teisūs, kovodami prieš ugninį žirgą, kurio geležinis kelias kirto bizonų migracijos takus ir griovė indėnišką gyvenimo sanklodą, tačiau kas šiandien norėtų, kad prekės iš Niujorko į Los Andželą būtų vežamos ne traukiniais ir autostradomis, o vežimais per prerijas. Įsivaizduodami, kad jie gina savo žemes, indėnai ieškojo sąjungininkų, ir nejučia tapo įrankiais baltųjų tarpusavio karuose. Šiaurėje juos naudojo prancūzai ir anglai, pietuose – meksikiečiai ir amerikiečiai.

Žygaičių seniūnijos ūkininkai stojo visų pirma prieš nesiskaitymą su jais. Vietoj pokalbių ir aiškinimo jie girdėjo tik grasinimus ir reikalavimus, todėl kita pusė jiems virto blogiu. Toji kita pusė norėjo skalūninių dujų. Blogis gali nešti tik blogį, nusprendė žmonės ir ėmė rinkti patvirtinimus savo minčių eigai.

Šiandien jau patys žygaitiškiai skeptiškai atsiliepia apie tą filmą, bet savo laiku jis atliko reikiamą darbą. Įvairiais kanalais gaunama informacija buvo perkošiama įtariose valstietiškose galvose, ir jose kaupėsi įvairios iš konteksto ištrauktos detalės, patvirtinančios išankstinę nuostatą.
Ramūnas Bogdanas

Dabar hidraulinio ardymo pavojus žinomas kaip liaudies daina – niekas iš vietinių negali pasakyti, iš kur jie tai išmoko, bet visi kalba tomis pačiomis frazėmis, lyg kartotų kažkieno nusvidintą paruošą. Iš kažkur atsirado propagandinis filmukas „Gasland“ apie degantį vandenį, klebonas leido jį parodyti bažnyčioje. Vėliau už tai gavo pylos nuo Bažnyčios vyresnybės, ir nuo gręžimo technologijų grįžo prie jam įprastos veiklos. Šiandien jau patys žygaitiškiai skeptiškai atsiliepia apie tą filmą, bet savo laiku jis atliko reikiamą darbą. Įvairiais kanalais gaunama informacija buvo perkošiama įtariose valstietiškose galvose, ir jose kaupėsi įvairios iš konteksto ištrauktos detalės, patvirtinančios išankstinę nuostatą.

Kunigaikštis Oginskis 1892 m. parodė didelę nuovoką, nuteikdamas Rietavo valstiečius palankiai žiūrėti į elektros lemputę, kurią šie laikė velnio išmislu. Pirmoji lemputė buvo užsidegta bažnyčioje Velykų rytą ir tapo neginčijamu įrodymu, kad tai nėra piktų dvasių kerai.

Palydovų karavanas

Vilniaus institucijos tradiciškai nerodė jokio dėmesio Tauragės rajonui, kol situacija neįsisiūbavo. Tai, kad savivaldybės tinklapyje jau keleri metai kabojo informacija apie skalūnus, gyventojų nedomino. Trūko gyvo santykio, bendravimo. Šalia esanti rajono valdžia šiuo atveju turėjo tapti tarpininke tarp bendruomenės ir Vilniaus, tačiau nieko ta linkme nenuveikė. Greičiau atvirkščiai. Savivaldybės taryba lūkuriavo, o meras, kaip pasakoja vietiniai, juos drąsino, sakydamas, kad jie teisūs priešindamiesi sutartims.

Įsivaizduokite, kokia sumaištis keliama galvose, kai socdemas premjeras sako, kad skalūnai turbūt gerai, paskui pasitaiso, kad neaišku, ar gerai, paskui vėl tarsi pritaria; Aplinkosaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas ekrane stoja prieš skalūnus, bet susitikinėti su aktyvistais vengia, o vietinių Tauragės socdemų vadas meras Pranas Petrošius duoda autobusą nuvažiuoti į mitingą Vilniuje prieš skalūnų gavybą, kuriai pritaria socdemų vadovaujama Vyriausybė...

Tikėjimo moksliniais argumentais nebeįveiksi. Mačiau, kaip chamiškai susirinkusieji pertraukinėjo mokslininkus, kurie Tauragės savivaldybės salėje aiškino įvairius geologinius aspektus.
Ramūnas Bogdanas

Susidariusį vakuumą netruko užpildyti įvairūs pašaliečiai. Neigiama informacija gėrėsi kaip lietus į ištroškusią žemę. Inžinierius geologas, kurio prašymą priimti į darbą „Minijos nafta“ buvo atmetusi, tapo pagrindiniu bendruomenės patarėju gręžinių klausimais. Jo aiškinimai yra „Minijos naftos“ aiškinimų malimas į miltus. Žiniasklaidai nepažįstamas asmuo pradėjo reikštis kaip interviu ir reportažų meistras. Filmavimai iš po stalo, slapti įrašinėjimai nesilenkė su kovotojų etika. „Youtube“ prisipildė medžiagos, kuri rengė žemdirbius mūšiui.

Kolega Audrius Bačiulis išsiaiškino, jog ties pagrindine Lietuvos autostrada VilniusKlaipėda iš plakatų žvelgianti kaukolė su užrašu www.skalūnai.info reklamuoja maskviečio paskaitininko Pavelo Larkino tinklalapį, kuris yra pagrindinis antiskalūnininkų informacijos šaltinis. Tas P. Larkinas mokęsis neurolingvistikos, kaip dabar vadinamas smegenų plovimas, Maskvoje pas rusų žvalgybos karininką.

Paviešinus šią informaciją, iškart atsirado gynėjas Gintaras Jonas Aleknavičius, kuris man papasakojo tiesiog pats sumanęs tokį plakatą, o P. Larkinas čia niekuo dėtas. Esą paskambino Gintaras tuščio stendo ties Pravieniškėmis savininkui ir tas leidęs nemokamai naudotis. Kolegos Edmundo Jakilaičio duomenimis, nuoma kainuotų 8 000 litų per mėnesį. Dabar tokių stendų stovi jau ne vienas, ir G. J. Aleknavičius džiaugiasi: „Kaip šaunu“. Jis prisistato kaip neurolingvistas, vedantis dvasinio tobulėjimo keliu, ir yra baigęs Sisteminių sprendimų institutą Maskvoje. Su S. Larkinu nepažįstamas, leidimo reklamuoti svetimą tinklapį neprašęs ir priekaištų dėl svetimos nuosavybės reklamavimo nesulaukęs.

Žygaitiškius pamilo ir Anastazijos tikėjimo pasekėjai. Maskviškis Vladimiras Puzakovas, pasivadinęs Megrė, prirašė knygų „Skambantys kedrai“ apie Altajuje gyvenančią deivę moterį Anastaziją, kuri susiliejusi su gamta ir kviečia visus sulįsti atgal į lapų pašiūres. Pasekėjams ypač nepatinka hidraulinio ardymo technologija ir „Chevron“. Tarp žygaitiškių įsitrynė ir pedofilų medžiotojų, nulipusių nuo violetinės bangos, ir VAE projekto priešininkų. Vietiniai pasiruošę apglėbti kiekvieną, kas juos palaikys: nesvarbu, ar tai žalias Linas Balsys, ar valstietis Ramūnas Karbauskis, ar prisitapšnojęs tvarkos ir teisingumo nešėjas Rolandas Paksas.

Iš visur graibomos įtartinos užuominos, gandai ir perpasakojimai palaipsniui kristalizavosi į tvirtą tikėjimą, jog švenčiausia pareiga yra apginti tėviškę nuo pragaro, kuris atsivers, jei ateis „Chevron“. Romantizuotas herojiškas nuotaikas išreiškė Žygaičių bendruomenės pirmininkas J. Nairanauskas, sakydamas, jog pilėnai ginsis pilyje.

Mokslinė kuoka valstybei

Tikėjimo moksliniais argumentais nebeįveiksi. Mačiau, kaip chamiškai susirinkusieji pertraukinėjo mokslininkus, kurie Tauragės savivaldybės salėje aiškino įvairius geologinius aspektus. Vienas iš lektorių papasakojo, jog prieš tai buvusiame seminare Šilutėje jau galvojęs, kad ūkininkai jį tuoj puls mušti. Mat jo moksliniai argumentai žeidė jų tikėjimą apie blogį ant slenksčio.

Paradoksalu, kad taip susirūpinę požeminio vandens saugumu žygaitiškiai iki šiol nėra įkūrę sanitarinių apsaugos zonų nei prie vienos savo vandenvietės. Girdėjau siūlymus jiems tuo užsiimti, bet nesimatė jokio susidomėjimo.
Ramūnas Bogdanas

Kiekvienam tikėjimui reikia kankinio. Tokiu buvo pasirinktas Juozas Mockevičius, kada jis atsistatydino iš Lietuvos geologijos tarnybos vadovų. Esą, jį suėdė aplinkos apsaugos ministras Valentinas Mazuronis, kurį per viešnagę JAV nupirko „Chevron“.

Pats J. Mockevičius sako, kad jis jau vien pagal savo išsilavinimą kaip geologas negali būti skalūninių dujų paieškos priešininkas, o jei ištekliai pasirodytų ekonomiškai naudingi ir sąlygos tinkamos, jis palaikytų ir gavybą. Pavyzdžiui, Dzūkijoje yra daug geležies rūdos, bet netinkamos sąlygos išgauti (būtų sunaikintas Čepkelių raisto rezervatas). J. Mockevičių skaudina bendruomenių pasigautas teiginys, kad žvalgybiniai gręžiniai amžiams užterš gruntinius vandenis. „Tai absoliuti nesąmonė, išlaužta iš piršto“, tvirtina jis šiandien.

Geologijos tarnybos vadovas atsistatydino pamatęs, kad jo neklauso nei viena, nei kita pusės, ir niekam nieko jis negali paaiškinti. Lėšų dialogui megzti tarnyba neturėjo, Vyriausybės palaikymo negavo, o vietiniai tenorėjo girdėti savo baimių patvirtinimus. Paradoksalu, kad taip susirūpinę požeminio vandens saugumu žygaitiškiai iki šiol nėra įkūrę sanitarinių apsaugos zonų nei prie vienos savo vandenvietės.
Girdėjau siūlymus jiems tuo užsiimti, bet nesimatė jokio susidomėjimo.

Žygaičių protesto rėmėju iš mokslo pasaulio tapo geologas Gediminas Motuza Matuzevičius. Jiems jis – neginčijamas autoritetas visais klausimais. Visų kitų tiesiog nesiklausoma, nesvarbu, ar jie būtų seismologai, ar požeminių vandenų specialistai, ar gręžinių profesionalai. Tauragėje per seminarą ūkininkai nutraukinėjo mokslininkų pranešimus užgauliais šūkiais: „Kiek tau sumokėjo Ševronas?“

Protestuotojai lieka be argumentų ir tada tiesiog demonstratyviai išeina iš salės, kada girdi pasakojant, jog pirmasis gręžinys su hidraulinio ardymo technologija Lietuvoje buvo atliktas dar 1997 m. Vilkyškiuose, ir šalimais sėkmingai tebedirba garsioji Vilkyškių pieninė. Iki šiol Lietuvoje yra atlikti 22 hidraulinio ardymo gręžiniai, o monitoringo stotys jokių seisminių signalų, susijusių su jais, nėra užfiksavę, ir jokie gelmių dariniai niekur neprasiveržė link paviršiaus. Labai sunku parodyti gaublį žmogui, kuris įtikėjęs, kad žemė plokščia ir ją ant nugarų laiko trys banginiai.

G. Motuza man patikslina, kad jis kalba apie tikimybinius dalykus, ir akcentus galima sudėti kiek kitaip, negu teigti, kad viskas bus nepataisomai užteršta. Tačiau žygaitiškiams jo aiškinimai prilygsta apokalipsės pranašystei. Su G. Motuzos ir jo šeimos istorija geriau būtų susilaikyti nuo perdėto aktyvumo užkardant investicijas iš JAV imperialistų.

Kas tiko okupuotame krašte, tas kenksminga nepriklausomai valstybei. Kova prieš ardymo technologiją virsta valstybės ardymu patriotais save laikančių žmonių rankomis.
Ramūnas Bogdanas

Įdomi biografijos detalė, jog G. Motuza 1982-1984 m. dirbo Mozambike petrografu konsultantu. Tai buvo dalis sovietų pagalbos savo statytiniams Mozambike. Kai mokiausi Vilniaus universitete, karinio parengimo katedroje dirbo vienas majoras, kuris išgėręs vis mėgdavo pasakoti, kaip jis dirbo konsultantu Mozambike ir ką sovietai ten išdarinėjo. Nieko stebėtino, kad komandiruotei parinktas būtent G. Motuza, nes politinis patikimumas buvo itin svarbu: jo tėvas Boleslovas Adomas nepriklausomoje Lietuvoje buvo svetimos šalies Sovietų Sąjungos komunistų partijos narys net nuo 1933 m., Kaune įsteigė nelegalią spaustuvę. Matyt, Lietuvos saugumas prispaudė uodegą, kad 1935 m. jis slapta spruko iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą, kur – likimo ironija – buvo apkaltintas šnipinėjimu ir ištremtas į Komiją. Grįžo jau į Tarybų Lietuvą paskui karius išvaduotojus, ir 1946 m. Vilniuje gimė būsimasis Žygaičių konsultantas.

Vos įžengę į Žygaičius 1944 m. tie išvaduotojai be jokios priežasties nušovė Izidorių Sandarą, Tauragės tarybos nario konservatoriaus Raimondo Matemaičio artimą giminaitį. R. Matemaitis nepabūgo stoti į teismus prieš Tauragės verslininku vadinamą žmogų, pravarde Švinius, ir laimėjo. Dabar R. Matemaitis klausosi profesoriaus G. Motuzos ir galvoja, jog Tauragės taryba turėtų balsuoti dėl hidraulinio ardymo technologijų uždraudimo jų žemėse. Panašiai, kaip Kauno dramos teatras sovietmečio pabaigoje pasiskelbė nebranduoline zona, protestuodamas prieš Ignalinos AE trečio bloko statybą.

Šie du atvejai panašūs tuo, kad skatina valstybės dezintegraciją. Kas tiko okupuotame krašte, tas kenksminga nepriklausomai valstybei. Kova prieš ardymo technologiją virsta valstybės ardymu patriotais save laikančių žmonių rankomis.

Su tokia kaip G. Motuzos šeimos istorija geriau būtų susilaikyti nuo perdėto aktyvumo užkardant investicijas iš JAV imperialistų. Atrodo lyg patobulintas Paleckiukas, tęsiantis parsidavusio senelio žygį. Tačiau savo plačiai aprėpiančiais samprotavimais profesorius nenuilsdamas tikina, jog per anksti imtis hidraulinio ardymo technologijos, nes negalime iki galo įvertinti visų pasekmių, ir tokia pozicija sutvirtina žemaičių ryžtą stoti su šakėmis prieš „Chevron“ ir galiausiai nesilaikyti įstatymų, kurie nepatinka.

Mes apskritai jokių pasekmių negalime įvertinti iki galo, ir nevairuotume automobilių, jei lauktume garantijų, jog nepateksime į avariją. Kada buvo paleistas greitintuvas Cerne, kuriuo aptiktas Higso bozonas (už tai šiemet paskirta Nobelio premija fizikoje), girdėjosi pavieniai mokslininkų balsai, jog greitintuvas atvers juodąją skylę, kurioje prasmegs mūsų pasaulis. Lietuvių valstiečiai ilgai su nepasitikėjimu žiūrėjo į geležinį noragą, kuris esą galėjo paversti žemę nederlinga, ir mieliau arė mediniu arklu, nes niekas jiems nedavė garantijų, kad geležis nesugadins arimo ir neprisiekė, kad derlius be jokių išlygų bus geresnis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mažeika: lietuviai turės atsisakyti senų automobilių, plastikinių indų ir lauko tualetų (178)

Aplinkos ministerija , praėjus 4 mėnesiams po to, kai iš aplinkos ministro pareigų buvo...

Iš aikštelės su BMW iškritusios moters būklė sunki: liudininko teigimu, ji buvo keleivio vietoje (389)

Iš prekybos centro „Europa“ automobilių stovėjimo aikštelės su BMW iš trečio aukšto...

Nauja tvarka Seime: kiekvienam parlamentarui steigiamos trijų Seimo nario padėjėjų pareigybės (63)

Atsižvelgiant į pernai gruodį priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, Seimo statute...

Kaunietis parodė, kiek erkių surado grįžęs iš miško: kartais nurenka net 300 (23)

Kauno marių regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas Mindaugas Kirstukas gamtoje ir...

Šią savaitę siautę gaisrai užgesinti, tačiau pavojus išlieka didelis

Šią savaitę Lietuvoje siautusius gaisrus pavyko užgesinti, tačiau gaisrų pavojus išlieka...

Vilniaus gatvės perpildytos – kiekvieną dieną „karštuose“ taškuose eismą reguliuos pareigūnai (3)

Nuo balandžio mėnesio pradžios visame Vilniuje, siekiant užtikrinti saugias eismo sąlygas,...

„Žalgirio“ kovingumo sužavėti „Fenerbahče“ krepšininkai: jie privertė mus atidirbti savo atlyginimus (2)

„Bang bang! Jis mane nušovė. Bang bang!“, – tokia daina ketvirtadienį suskambo...

Gyvai / GARSIAI! Lietuvos elektroninės muzikos legendos Manfredas bei Vidmantas Čepkauskas-V – apie festivalį „Alfavilnius“

Klubas „Opium“ balandžio 25-28 dienomis vilniečius ir miesto svečius kviečia į trečiąjį...

Aistis Mickevičius apie nišinių kvepalų madą: kartais man graudu žiūrėti, kaip žmonės painioja tam tikrus dalykus (1)

Kai ruošiamės ypatingai progai ir norime savo aprangos eilutę paįvairinti nauju kvapu ar tiesiog...

Universitetą į teismą padavęs indas: baigiu parašyti knygą apie baisią patirtį Lietuvoje savo nuotrauką įvertino trim milijonais  (377)

Nepatenkintas studijų kokybe Klaipėdos universitete (KU) Indijos pilietis Myilsamy Murugasamy...