Savo apeiginiame metų kalendoriuje senieji lietuviai turėjo vėlių dieną, per kurią pagerbdavo savo mirusius. 16 a. Jonas Lasickis užrašė štai tokį liudijimą: „sako, kad šita šventė švenčiama kitą dieną po Visų Šventųjų, t. y. lapkričio 2 d.“
Vėlinės įėjusios į rudens švenčių, vadintų Ilgėmis, ciklą. Paprotys eiti į kapines ir ten puotauti ant kapų, paskui paliekant maisto bei gėrimo mirusiems, buvo plačiai paplitęs. Kad tai ne šiaip koks baliukas kapinėse, liudija bažnyčios draudimai taip pagoniškai elgtis ir raginimai kunigams saugoti žmones nuo tokių bedieviškų paklydimų.
Vėlesniais laikais maistą ir gėrimą vėlėms pakeitė uždegtos žvakutės ir gėlės, tačiau ritualiniai valgymai kapinėse etnografų užfiksuoti net 20 a. pradžioje.
Kadaise mudu su šviesaus atminimo prof. Norbertu Vėliumi bandėme aiškinti, kad lietuviškos Vėlinės yra lapkričio 2 d., bet mūsų tada negirdėjo. Kažkokie sovietiniai nomenklatūrininkai Atgimimo laikais nusprendė įsiteikti Bažnyčiai ir išsipirkti, kad anksčiau ją koneveikė, todėl raudonai buvo uždažyta lapkričio pirmoji. Tačiau lietuvių liaudies kultūra domėjęsis didysis romantikas Adomas Mickevičius kažkodėl parašė „Vėlines“, o ne „Visus Šventuosius“.
Galima samprotauti, jog nėra skirtumo, 1-a lapkričio ar 2-a, - svarbu, kad paminime. Tačiau ir dideli namai pradeda griūti nuo pirmos ištrupėjusios plytos. Gerbdami protėvių pasirinktą dieną, parodome jiems daugiau pagarbos, nei stumdydami datas, bet veidmainiškai išsaugodami pavadinimą. Pradžiai tik per dieną pastumdami. O paskui gal ir vasario 16-ąją reikėtų nukelti link pavasario, kada šilčiau?
Iš pradžių oficialiai įteisinama išeiginė diena greta Vėlinių, paskui į tą dieną atkeliauja Halloweenas, ir, žiūrėk, anūkai gal jau nebedegs žvakučių ant mūsų kapų. Dar viena komercinė šventė ištrins mūsų unikalią tradiciją, apie kurią sužinoję europiečiai šiandien pagarbiai palinksi galva.
Halloweenas yra keltiška mirusių šventė, o jos datą – spalio 31-ąją - žymi krikščioniškas pavadinimas, kuris yra santrumpa iš All Hallows‘ Even, t.y., Visų Šventųjų Išvakarės. Šventę airių emigrantai atsivežė į JAV, ir ten ji pavirto McDonald‘ų kultūros dalimi. Įtakos amerikietiškam variantui turėjo ir senoji Meksikos indėnų kultūra, kartą metuose pasijuokianti iš mirties. Bet mes – nei airių, nei majų palikuonys, anei amerikiečiai.
Nesakau, kad negali šalia gyvuoti dvi šventės, tik ar kam norėtųsi, kad rami mūsų Vėlinių ugnelė būtų galutinai užgožta svetimų kaukių ir moliūgų?
Lygiai taip pat nemanau, kad į kapines būtina važiuoti tik lapkričio 2 d., šiukštu nei prieš, nei po. Ir taip visi privažiavimai užkimšti. Turbūt tai vieninteliai kamščiai, kurie džiugina: reiškia, mums dar tebelieka svarbus kasmetinis nusilenkimas savo išėjusiems artimiesiems.
Tačiau valstybiniu lygiu Lietuvos Respublika turėtų įteisinti mūsų Vėlines lapkričio 2-ąją kaip išskirtinę, lietuvių išsaugotą senovinę šventę. Jei patys nenorime pripažinti ir didžiuotis savo savitumu, neturėtume tikėtis pagarbos iš kitų tautų.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.