Algirdas Butkevičius reagavo gūžtelėdamas: jei nori, teeinie. Rinka didelė, atsiras kitų.
Prabėgo metai. Naujų neatsirado, tik „Chevron“ padėjo kryžių, parduodamas turėtas „LL investicijų“ akcijas ir uždarydamas biurą Vilniuje. Šį spalį premjeras jau zuja po JAV, viliodamas naujus investuotojus į skalūnus Lietuvoje. Iš pradžių būtent apie tai skelbė jo spaudos tarnyba. Regis, jokio atgarsio, nes dabar akcentai kreipiami į leidimą lietuviškos mėsos importui.
Aišku, šis leidimas nieko bendro su premjero vizitu neturi, jam ruošiamasi jau seniai, ir dar nemažai procedūrų teks atlikti. Bet juk reikia kažkuo pridengti tylą, kurioje ištirpsta premjero vilionės skalūnininkams.
„Chevron von“ išgirdo ne tik buvusi konkurso nugalėtoja. Jos pasitraukimas buvo signalas visai skalūnų pramonei, kad Lietuvoje investicinis klimatas neprognozuojamas. Kadangi „Chevron“ yra viena iš didžiausių pasaulyje bendrovių, tai tapo įspėjančiu signalu ir visiems kitiems įvairių sričių verslininkams, kurių darbotvarkėje atsirastų Lietuvos perspektyva.
Lietuvoje „Chevron“ buvo įsipareigojusi investuoti 80 mln. į skalūnų žvalgybą mainais į skalūninės gavybos licenciją 7 metams. Lietuva tokiai žvalgybai neturi nei įrengimų, nei specialistų, nei pinigų.
Premjero atsitokėjimas po metų vargu ar padarys didesnį įspūdį JAV.
Jo bandymas kviestis investuotojus nusiplovus rankas prieš metus rodo, kad tarptautinį verslą jis supranta kaip savo namų politiką: ryte „kukū“, perpiet „nekukū“, o vakare - pagal aplinkybes. Deja, verslo gigantai skaičiuoja, sveria, tada priima sprendimus ir vykdo, o vinguriavimų, kaip politikoje, nėra: pinigų srautai kreipiami arba šen, arba ten.
Pernai gegužės 8 d. „Chevron“ laiškas vyriausybės nepaskatino veikti pagal įsipareigojimus, ir tada spalio 8d. buvo ištarta „Good bye“. Bandau įsivaizduoti, ką galvoja apie Algirdą Butkevičių JAV auditorija, kuriai jis aiškina, kaip gera investuoti Lietuvoje, kada jis vadovauja vyriausybei.
Andriaus Kubiliaus vyriausybė atliko pusę darbo, prikviesdama „Chevron“ į Lietuvą. Antra pusė darbo buvo paaiškinti vietos gyventojams, konkrečiai žygaitiškiams, kad niekas jų nuodyti neketina. Vyriausybėje buvo aplinkos apsaugos ministras Gediminas Kazlauskas, gavęs postą iš Arūno Valinsko kaip valdančiosios koalicijos partnerio.
Tas ministras visą laiką atrodė lyg užsimiegojęs ir neaišku, ką veikė. A.Kubilius jį laikė vardan daugumos išsaugojimo, nors prezidentei niežtėjo rankos. G. Kazlauskas pramiegojo ir namų renovaciją, ir pasiruošimą skalūnų žvalgybai.
Informacinį vakuumą apie skalūnus netruko užpildyti gandai, ir Žygaičių ūkininkai giliai įtikėjo, jog skalūnai yra prakeiksmas, kurio negalima išleisti iš žemės, nes tą padarius bus užnuodytas geriamasis vanduo ir teks apleisti gimtuosius namus.
Žmogaus sąmonė taip veikia, kad pirmoji informacija priimama be kliūčių, o vėlesnioji yra atrenkama, lyginant ją su turimąja. Jei pirmoji nuostata buvo neigiama, prie jos klijuojami ar pritempiami visokie ją sutvirtinantys neigiami aspektai, o modelio neatitinkantys faktai atmetami. Nenuostabu, kad dabar Žygaičiuose jokie moksliniai argumentai neveikia: buvęs vakuumas užpildytas kryptingai.
Žmonių nusiteikimą prieš skalūnus dar sustiprina nepasitikėjimas valdžia. Pats girdėjau taiklią žygaitiškių repliką į patikinimus, kad skalūnų gavyba vyks griežtai pagal norminius aktus, - iš salės buvo priminta, jog Lietuva yra viena labiausiai korumpuotų ES valstybių. Vyko susitikimas su naujuoju aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku. Bet ne ministro, o bendruomenės iniciatyva. Jie tikėjosi, kad po „blogojo“ Valentino Mazuronio atėjo „gerasis“ tiesiai nuo Rolando Pakso: pastarasis palaikė protestuotojus ir tuo užsitarnavo kol kas neblėstančias simpatijas Žygaičiuose. Ir vėl: buvo vakuumas, todėl tuoj atsirado, kas jį užpildė.
Dėl aiškumo reikia trumpai pasakyti, jog Žygaičių bendruomenė apima ne tik miestelį, bet keliolikos kilometrų spinduliu išsidėsčiusius kaimus. Vietovė taip sutvarkyta, jog važiuojant rodosi, kad esi kokioje nors Skandinavijoje: tvarkingi atnaujinti namai, žydintys gėlynai, solidūs tvartai, moderni technika, prižiūrėti laukai. Reikia daug darbo, kad žmonės patikėtų, jog jų sukurtam pasauliui skalūnų gavyba nebūtų grėsmė.
Kol kas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių yra milžiniškas. Žygaičiai jaučiasi kaip apsiausta tvirtovė. Jiems labai patinka palyginimas, jog mūsų pilis kryžiuočiai paimdavo, papirkę vieną žmogų, kuris atkeldavo vartus. Į bet kokį specialistą, dėstantį mokslui žinomą palankią tiesą apie skalūnus jie žiūri kaip į silpną grandį gynyboje.
Pasitikėjimą dėl skalūnų projekto valdžia pametė visų pirma Lietuvoje, ir jį atgauti reikia čia, o tik paskui važiuoti į Amerikas. Teko bendrauti ne su vienu Žygaičių bendruomenės nariu ir girdėti jų nuoširdų nerimą dėl savo ateities. Teko matyti, kad vietos valdžiai kur kas labiau rūpi artėjantys savivaldybių rinkimai, o ne žmonių ramybė. Todėl matau tik vieną būdą, kaip artėti prie bendro supratimo.
Žygaičių bendruomenė turėtų išrinkti keletą savo atstovų, kuriais jie besąlygiškai pasitiki, ir vyriausybė turėtų apmokėti jų pažintinę kelionę į JAV, kad jie ten aplankytų ne vieną skalūnų gavybos vietą, kad ne iš tolo, o iš arti apžiūrėtų gręžinius, kad gautų atsakymus į rūpimus klausimus ir grįžę papasakotų saviškiams, kaip ten iš tikrųjų yra su tais skalūnais tikrovėje, o ne iš youtube vaizdelių.
Pilietiškumą Lietuvoje reikia palaikyti, nevalia per jį važiuoti buldozeriu. Kam tie skalūnai, jei vardan jų gausime pamoką būti žemesniais už žolę? Juk reikalui esant už tėvynę stos ne prisitaikėliai, o piliečiai. Saugokime jų orumą, ir Lietuva bus kaulas gerklėje tam, kuris bandys jai įkąsti.