Tačiau sovietai pareiškė, kad drauge su sąjungininkais aktą pasirašęs generolas Ivanas Susloparovas neturėjo tam įgaliojimų, ir sovietai išsireikalavo, kad anas Reimso aktas būtų lyg preliminarus, o tikrasis būtų pasirašytas būtinai Berlyne. Taip ir buvo padaryta – Berlyno priemiestyje Karlshorte gegužės 8 d. 22:43 vokiečiai dar kartą pasirašė kapituliaciją. Sovietus atstovavo maršalas Georgijus Žukovas. Kadangi Maskvos laiko zonoje pasirašymo metu jau buvo gegužės 9 d. pradžia, pusvalandis po pusiaunakčio, tai sovietai nusprendė, jog tai ir bus jų šventės diena, kitaip nei sąjungininkų.
Skiriasi ne tik karo pabaigos data. Vakarų sąjungininkai karą vadina Antruoju pasauliniu, kuris prasidėjo 1939 rugsėjo 1 d. SSRS visada labiau akcentavo jos užpuolimo dieną – 1941 birželio 22d. Tada prasidėjo Didysis Tėvynės karas, kuriame Vokietija buvo agresorė, o SSRS sudėjo milijonų gyvybių auką už Europos laisvę. Dabar, prisimindami prieš 70 metų pasiektą pergalę, turime prisiminti, kas sukėlė didžiausias pasaulio istorijoje žudynes.
Lapkričio 30 d. SSRS užpuola Suomiją. Per Žiemos karą suomiai didvyriškai ginasi, tačiau netenka dalies teritorijos. 1940 balandį savo kąsnį Skandinavijoje atsiriekia vokiečiai – okupuoja Daniją ir Norvegiją. Kada Hitleris vasarą rengia paradą užimtame Paryžiuje, Stalinas užgrobia Baltijos šalis ir rytinę Rumunijos dalį Besarabiją, kuri vėliau tapo Moldavijos SSR.
Du 20 a. baisiausi diktatoriai, iškėlę raudonas vėliavas, dalijosi Europą. Iš esmės jiedu skyrėsi tik ūsų forma. Vienas vadovavo nacionalinei socialistinei darbininkų partijai, o kitas – komunistų partijai. Vienas skelbė savo tautos viršenybę, o kitas – savo sistemos viršenybę. Abu pralaimėjo. Vokiečiai pripažino sau ir pasauliui, kad buvo patekę į klystkelį, rusai savo tragišką laikotarpį vis dar bando išbalinti. Agresyvūs sovietų veiksmai ir bičiulystė su Hitleriu pusbalsiu pateisinama, o pagrindiniu akcentu daroma pergalė 1945 m.
Šis įvykis faktiškai jau pakeltas į religinės tiesos rangą. Jei keliami nepatogūs klausimai „kaip, kodėl?“, iš aukščiausios Rusijos tribūnos pasigirsta kaltinimas ketinimais iškraipyti istoriją. Kai Europa sirgo raganų baime, taip pat nebuvo galima abejoti skrydžiais ant šluotos.
Vokiečių žuvo 10 mln., o SSRS neteko 27 mln. Tų aukų galėjo būti mažiau, jei sovietai labiau vertintų žmogaus gyvybę. To nebuvo tada, to nėra Rusijoje ir dabar, todėl savo kareivių vertimas smėlio maišais kulkoms sugerti ir šiandien daugumai rusų neatrodo nusikalstamas.
Vienas iš pavyzdžių – dviejų maršalų varžybos Berlyno prieigose. 1945 balandžio 20 d. maršalas Ivanas Konevas paskelbė įsakymą: „Maršalo Žukovo kariuomenė – per 10 km nuo Berlyno rytinio pakraščio. Įsakau būtinai šią naktį įsiveržti į Berlyną pirmiesiems“. Tą pačią dieną G. Žukovas įsakė saviškiams: „Ne vėliau kaip balandžio 21 d. 4 val. ryto bet kuria kaina prasiveržti į Berlyno pakraštį ir nedelsiant pateikti pranešimą drg. Stalinui ir paskelbti spaudoje“. Varžybų pasekmės – tūkstančiai neišsaugotų gyvybių.
Žuvusieji oficialiai vadinami didvyriais, tačiau iš tiesų jie mažai terūpi. Livno rajone Rusijoje per karą žuvo apie 20 000 karių, tačiau ir šiandien nežinoma, kur palaidoti virš 18 000 iš jų. Prezidentas Dimitrijus Medvedevas 2008 m. pažadėjo veteranams pagaliau aprūpinti juos butais. Grįžęs į prezidentus Vladimiras Putinas pasiteisino, jog valdžia neapskaičiavo savo galimybių. Vietoj butų 70-ųjų pergalės metinių proga dar gyvi senukai karo veteranai sulauks vienkartinės 7 000 rublių išmokos, kuri atitinka 120 eurų.
Pirmasis Pergalės paradas buvo surengtas Raudonojoje aikštėje 1945 birželio 24d. Viktoras Suvorovas labai įžvalgiai pastebėjo, kad kažkas ne taip buvo su nugalėtojų triumfu. Paradą privalėjo priimti Vyriausiasis karinių pajėgų vadas, tautų tėvas ir darbo žmonių saulė Josifas Stalinas. Tačiau jis liko stebėtoju iš Lenino mauzoliejaus tribūnos drauge su kitais valstybės vadovais, o paradą priėmė G. Žukovas.
Daugiau Pergalės diena valdant Stalinui švenčiama nebuvo. Jos neįvedė ir Nikita Chruščiovas. Tik po 20 metų, 1965-aisiais, Leonidas Brežnevas gegužės 9-ąją paskelbė švente. Prie sovietų tą dieną buvo akcentuojamos patirtos kančios ir netektys, o pagrindinė šventės gaida – karas neturi pasikartoti.
Dabartinis Pergalės dienos šventimas Rusijoje įgavo kitokį pobūdį. Karas dabar jau ne baisus įvykis, o savo didybės įrodymas. Tai šen, tai ten viešoje erdvėje aidi pareiškimai, esą pasivaikščiojome tada po Europą, jei ką, galime pakartoti. Kalugoje šiemet iškabintas plakatas : „Šiandien Krymas – rytoj Roma. Su didžiąją gegužės 9 švente“.
V. Putino globojamas baikerių klubas „Naktiniai vilkai“ susiruošė ta proga lydimi Rusijos diplomatų pasivažinėti po ES su iškalbingu šūkiu vėliavoje virš motociklo: „Į Berlyną“. Taip karo metais ant tankų ir pabūklų rašė sovietų kareiviai. Baikeriai Vakarų visuomeninėje sąmonėje yra dažnai su agresija ir kriminalu siejami marginalai. Tokią save dabar pristato Rusija.
Žlungančios ideologijos nevalingai ima reikštis parodijomis iš savęs, nes prasminio turinio jau nebelikę. Taip kadaise baisūs užkeikimai yra virtę vaikų tautosaka.
Tačiau bendra šventės atmosfera darosi grėsminga. Vedamos paralelės tarp karo prieš fašizmą ir tarp dabarties, kurioje Rusijai tariamai grėsmę kelia jai blogo linkintys fašistai, vadovaujami JAV. Pagrindine karinio parado įdomybe specialistai vadina kelis naujus tankus T-14, kurie apibūdinami kaip puolamasis trečiojo pasaulinio karo ginklas. Nepasidrovima parade demonstruoti ir zenitinius raketinius kompleksus Buk-M2. Dabar jau ir rusų karinio pramoninio komplekso inžinieriai pripažįsta, kad būtent iš jo paleista raketa numuštas keleivinis Malaizijos avialinijų „Boeing 777“ virš Donbaso.
Po Uriupinską važinėja mikroautobusas, ant kurio parašyta, kad juo pasinaudoti draudžiama Barackui Obamai. Visi, kas nepalaiko agresijos prieš Ukrainą, yra fašistai. Dar truputis valstybinės propagandos pastangų, ir rusai pradės deginti JAV ir ES vėliavas. Tai nėra taip blogai, nes gal tada laužų šviesoje praregės politikai, vis dar geidžiantys „business as usual“ (įprasto verslo) su tokiu režimu.
Tačiau yra Rusijoje ir atsparių kvailinimui žmonių, kurie lieka mūsų ateities santykių puoselėtojais. Savo 60-metį šiemet švenčiantis garsus verstinės užsienio literatūros žurnalas „Inostranaja literatūra“ gegužės numerį skyrė vien lietuvių literatūrai. Tapome pirmąja buvusios SSRS dalimi, sulaukusia tokio išskirtinio pristatymo prestižiniame leidinyje, kuris nepabijojo parodyti mus draugais masinės militaristinės psichozės fone. Nedaug belikę Rusijoje vietų, kur mus rodo ne fašistais, o kūrėjais, bet tos vietos savo kokybe ir autoritetu gydo rusų sąmonę nuo laikino apsėdimo.
Išradingumą vėl demonstruoja mūsų kaimynas Aleksandras Lukašenka. Minske irgi įvyks Pergalės paradas, kartu su baltarusių kareiviais žygiuos iš Rusijos atsiųsti daliniai. O žingsnio tempą paradui diktuos amerikiečių karinis orkestras, kurį pasikvietė amžinasis balansuotojas A. Lukašenka.