Derybas sunkino Lietuvos politikų susitelkimo stoka. Vos tapęs prezidentu, Algirdas Brazauskas pasirūpino, kad iš ambasadoriaus JAV pareigų būtų atšauktas Stasys Lozoraitis, turėjęs didelę pagarbą įtakinguose Vašingtono sluoksniuose. Ketinta pakeisti visą Česlovo Stankevičiaus vadovaujamą delegaciją, vedusią derybas su Rusija dėl kariuomenės išvedimo.
Šiaip ne taip teisininko Vytauto Sinkevičiaus pastangomis keletą patirtį jau turinčių derybininkų pavyko išsaugoti, bet jie buvo stipriai praskiesti „savais“ žmonėmis, kurie iki tol per daug nesuko galvos dėl svetimų kareivių Lietuvoje. Itin gerus asmeninius santykius su tuometiniu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu turėjęs Vytautas Landsbergis, su kuriuo nuolat tardavosi derybų delegacija, buvo išstumtas iš valstybinių derybų proceso.
Politinis LDDP kerštas pralaimėjusiems rinkimus lėmė, kad strateginiu klausimu derybas baigti sėdo žmonės, nelabai suvokiantys, kad atstovauja nepriklausomą valstybę ir nėra vasalai, privalantys negadinti nuotaikos šeimininkui Maskvoje. Tačiau išsaugojus tam tikrą, nors ir apkramtytą, delegacijos tęstinumą, derybas pavyko sėkmingai baigti.
D. Cheney’is atkreipė dėmesį į pavojus, kuriuos kelia priklausomybė nuo vieno energijos šaltinių tiekėjo. Lietuvoje radosi politinė valia keisti situaciją. Bet toji politinė valia nusilpo vidaus pasistumdymuose. Iš pradžių LSDP palaimino vietos krautuvininkus, kurie ėmėsi atominės elektrinės projekto, vėliau ta pati partija stabdė VAE projektą su „General Electrics“ ir „Hitachi konsorciumu“.
Tačiau, nežiūrint priekabių ieškančios Seimo komisijos, po 2012 m. rinkimų išliko SGD terminalo tęstinumas, ir dar šiemet pirmieji Baltijos šalyse turėsime alternatyvą rusiškų dujų monopoliui. Rusijos veiksmų Ukrainoje šviesoje plaukiojantis terminalas „Independence“ yra geriausias pavyzdys, kad visi mes laimime, kai viršų paima valstybinis mąstymas.
Trečiasis JAV viceprezidentas Joe Bidenas apsilankė Lietuvoje su skubiai surengtu vizitu 2014 m. kovo 19. Išvakarėse Vladimiras Putinas Maskvoje paskelbė apie Krymo prijungimą prie Rusijos. To pat metu „Air Force 2“ nusileido Varšuvoje, kur J. Bidenas susitiko su Lenkijos ir Estijos vadovais.
Vizitų metu svarbu ne tik tai, kas per juos pasakoma. Susitikimų vieta, trukmė, asmenys ir kitos detalės sudaro diplomatinių ženklų kalbą, kuria perduodama bendra žinia. Jei raudonas kilimas yra gerai žinomas ženklas plačiajai publikai, tai niuansai nelieka nepastebėti profesionalų įvairiose suinteresuotose šalyse.
J. Bideno vizito pagrindinė žinia, skirta ir mums, ir Rusijai, yra patvirtinimas, kad NATO pagrindas yra kolektyvinė savigyna, ir 5 straipsnis nėra vien popierius, – JAV pasiruošusios ginti savo sąjungininkus. Ne veltui Varšuvoje J. Bidenas garsiai pabrėžė, jog yra šalis, kurios karinis biudžetas yra didesnis už kitų dešimties didžiausių valstybių, juos kartu sudėjus, ir toji šalis yra mūsų sąjungininkė.
Diplomatiniuose didžiųjų ženkluose svarbu ir nakvynė. „Air Force 2“ nusileido Vilniuje susitikimo išvakarėse, nors galėjo atskristi ir tą pačią dieną – juk susitikimas S. Daukanto aikštėje prasidėjo ne paryčiais. Galbūt taip pasielgta todėl, kad Lenkija yra daug galingesnė už Lietuvą valstybė, ir todėl parodytas didesnis dėmesys labiau pažeidžiamai Lietuvai.
Turiu omenyje ne tik ginkluotųjų pajėgų dydį, bet ir per Lietuvą vykstantį karinį Rusijos tranzitą į Kaliningrado sritį, kuris yra kaip neatidarytas Trojos arklys, šmirinėjantis pirmyn atgal per mūsų teritoriją. O jei vieną sykį nutiktų geležinkelio avarija ir rusų daliniai iš Kaliningrado atskubėtų saugoti savo įslaptinto krovinio? Ir liktų palei bėgius, kad užtikrintų saugumą ateityje. Hitleris ne tik prisijungė Sudetus, Austriją, – jis turėjo ir tokį „Dancigo koridorių“ prieš užpuldamas Lenkiją.
JAV pasižymi užsienio politikos tęstinumu. Respublikono D. Cheney’io raginimai Vilniuje galvoti apie energijos šaltinių diversifikaciją pratęsiami demokrato J. Bideno pasirinkimu susitikti su Latvijos ir Lietuvos prezidentais būtent Vilniuje, kuris daugiausiai Baltijos šalyse yra pasistūmėjęs energetinės nepriklausomybės įgyvendinimo darbuose: turime Būtingę naftai, tuoj turėsime terminalą dujoms, klojamas elektros kabelis į Švediją, vyksta darbai aukštos įtampos linijai į Lenkiją nutiesti. Kartu tai yra netiesioginis signalas Lietuvos Vyriausybei liautis mindžikavus ir atgaivinti vidaus politikos prismaugtą regioninį VAE projektą: vargu ar ilgai mus džiugins pigi elektra iš Rusijos.
Dviejų prezidentų ir viceprezidento spaudos konferencija vėlavo apie pusvalandį. Iš savo patirties užsienio politikoje galiu pasakyti, kad dažniausiai susitikimai užtrunka ilgiau dviem atvejais. Viena, tai yra ženklas, jog buvo ką pasvarstyti, ir klausimai nagrinėti giliau, nei planuota. Ne veltui kiek vėliau prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, jog tiesioginės ekonominės sankcijos nuskurdins paprastus rusus. Ekonomines sankcijas V. Putinas išnaudotų jau prasidėjusiam Rusijos ekonomikos stojimui pateisinti, suversdamas kaltę skriaudėjams iš Vakarų. Panašu, kad prieš V. Putino režimą bus dirbama ne publikai, o giluminiais ir plačiais svertais, kurie sutramdys įsismarkavusį tarptautinį chuliganą. Geras to pavyzdys yra Ukrainos oligarcho Dimitrijaus Firtašo areštas Vienoje. Šis žmogus daug žino apie Rusijos dujų verslo užkaborius, kuriuose sukasi V. Putinas.
Dalia Grybauskaitė pranešime konkrečiai įvardijo neskelbiamas karines pratybas Karaliaučiaus srityje kaip grėsmės faktorių. Pabrėžta, kad JAV yra ir bus Lietuvos strateginė partnerė. Manau, kad tuo turėtų būti baigtos šnekos apie CŽV kalėjimus Lietuvoje ir apie vakarienę su Obama.
Andris Berzinis paminėjo dujotiekio Lenkija–Lietuva–Latvija svarbą. Jo tiesimą Lenkijos užsienio reikalų ministras bandė sieti su „W“ rašyba. Galbūt Rusijos agresijos protrūkis nustums į šalį dirbtinai kurstomas problemas ir sutelks politikus prie valstybinių darbų. Laukia elektros linijos „LitPolLink“, laukia „Rail Baltic“, laukia skalūnų žvalgyba, laukia regioninis VAE projektas. Integravęsi įvairiomis sistemomis į Vakarus, tapsime mažiau pažeidžiami galimo Rusijos šantažo.
J. Bidenas pasveikino visos ES pastangas diversifikuoti energetikos rinką. Šiandien ES trūksta ilgalaikio energetinio saugumo, ir šis trūkumas tampa didžiausia kliūtimi, kada reikia suburti vieningą frontą prieš pasaulinio bendrabūvio taisykles laužančią Rusiją. Tai sutampa su JAV nacionaliniais interesais: skalūnų revoliucija taps tikra sėkmės istorija, kai skalūninėms dujoms ir naftai atsivers ES rinka.
Pastogėje gerai sėdėti ir nesirūpinti stogu, kai lauke ramus malonus oras. Rusijai dabar įsisiautėjus su imperinėmis ambicijomis ir tarptautinės teisės nepaisymu, klimatas šalia mūsų gerokai subjuro, ir keliame galvas aukštyn, susirūpinę, ar stogas tvirtas. Ne vien sąjungininkų pareiga rūpintis mus pridengti. Kodėl amerikiečiai privalo pasižadėti rizikuoti savo gyvybėmis kažin kur esančioje Lietuvoje, o mūsų krašto apsaugos ministras aiškina, kad perdėm kuklaus karinio biudžeto mums kol kas pakanka?
Dar toliau žengia darbiečiai, rudenį su rezoliucija Seime bandę žlugdyti Ukrainos eurointegraciją ultimatumu dėl Julijos Timošenko. Tada skambėjo Mečislovo Zaščiurinsko balsas, kuris dabar piktinasi mūsų karių dalyvavimu tarptautinėje misijoje Centrinės Afrikos respublikoje. Nors šiuo metu, kai gynybai neskiriame nė 0,8 proc biudžeto, misijos Afganistane ir kitur yra vienintelis mūsų įrodymas, kad prisiimame NATO narystės pareigas.
Savo kalboje Vilniuje J.Bidenas teigė, kad niekas geriau nesupranta laisvės vertės, kaip Baltijos žmonės. Turbūt jis tiki, kad pasitinkančių rusų tankus būtų mažiau, nei 1940 m. Aš nesu tuo tikras, bet viliuosi, jog tokių nėra tiek daug, kad jie galėtų pakeisti Lietuvos kursą į Europą.
