Tą pačią dieną Rusijoje po 4,5 metų laisvės atėmimo Sergejui Udalcovui baigėsi kalėjimo laikas ir jis išėjo laisvėn. Šie du įvykiai įstabiai tarpusavyje susiję per veikiančius asmenis. Rusijos ambasadorius Lietuvoje yra Aleksandras Udalcovas, ir tai nėra pavardžių sutapimas. O M. Saakašvilio vardą politine laikomoje S. Udalcovo byloje nekart minėjo kaltinimą palaikęs prokuroras.
Bolševikinės šaknys nevysta
Ambasadoriaus senelis buvo bolševikas nuo 1905 metų Ivanas Dmitrijevičius Udalcovas, vėliau Maskvos universiteto rektorius ir pirmasis sovietinių diplomatų ir šnipų kalvės Tarptautinių santykių instituto (MGIMO) direktorius, kurio vardu yra gatvė Maskvoje. Ambasadoriaus tėvas ir kalinio senelis Ivanas Ivanovičius dirbo sovietų pasiuntiniu Graikijoje, buvo aukštas nomenklatūrininkas.
Kovotojas už liaudies reikalą Sergejus gimė Tiutiukinu. Ar gali Maskvoje šią pavardę palyginti su Udalcovo? Visai kitas svoris, kita kategorija, visai kitas įspūdis aplinkai. Sergejus pasikeitė pavardę į senelio.
1999 m. S. Udalcovas nesėkmingai bandė patekti į Dūmą su rinkimų sąjunga „Stalininis blokas – už SSRS“. Jai vadovavo Olegas Šeninas, užkietėjęs nomenklatūrinis komunistas, pripažintas Lietuvoje kaltu dėl Sausio žudynių, o Rusijoje teistas už dalyvavimą puče, bet vėliau reabilituotas.
Sergejaus žmona Anastazija irgi radikali kairuolė, pradėjusi savo politinę veiklą su nacionaliniais bolševikais, arba nacbolais. Jau iš pavadinimo galima pajusti giminystę su nacionaliniais socialistais, arba nacistais. Vėliau ši organizacija Rusijoje buvo uždrausta, o Anastazija persimetė į AKM. Tikra partinė bičiulė.
Vadinamosios „sisteminės opozicijos“ statusas įpareigoja būti jautriems valdžios vėjų kaitoms. Paties S. Udalcovo paskaičiavimais, jis buvo sulaikytas ir baustas virš 100 kartų.
Sufabrikuota byla
Būdamas „Kairiojo fronto“ koordinatorius, S. Udalcovas išgarsėjo kaip mitingų ir eitynių organizatorius, nekreipiantis dėmesio, ar leista rengti akciją, ar ne. Jis galėjo nieko nebodamas užsilipti ant telefono būdelės ir rėžti ugningą kalbą. Per 2010–2012 m. vykusius masinius protesto renginius jis tapo pakankamai žinomas kaip charizmos nestokojantis lyderis ir drąsus žmogus.
Politologas Glebas Pavlovskis apibūdino jį kaip „politinį kūdikį“. Nesusivokimas politinių jėgų gyvenime galiausiai nuvedė jį už grotų.
Pajutęs savo įtaką, S. Udalcovas 2012 vasarį pasiūlė prezidentui Dmitrijui Medvedevui atšaukti rinkimus, kurie turėjo grąžinti Vladimirą Putiną į laikinai užleistą kėdę. Atsako ilgai laukti neteko.
2012 rudenį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal NTV televizijos parodytą medžiagą „Protesto anatomija – 2“. Joje atskleidžiama, kaip Minske slaptame susitikime tariamasi dėl neramumų Rusijoje kėlimo. Įrašą žurnalistams esą gatvėje perdavęs nežinomas gruzinas.
S. Udalcovas buvo apkaltintas gavęs apie 200 000 JAV dolerių per tuometinį Gruzijos parlamento Saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Givį Targamadzę. Už tai turėjęs kelti riaušes Rusijoje. Pradžia – Kaliningrade ir Vladivostoke, po to – Maskva, kur liaudis su kuolais šturmuotų Kremlių.
G. Targamadzė esą atsiskaitydavęs už ardomąją veiklą tiesiai prezidentui M. Saakašviliui. Rusija kreipėsi į Interpolą dėl Gruzijos parlamentaro paieškos, šis kelis mėnesius dėl to 2013 m. gyveno Lietuvoje. Interpolas prašymą atmetė kaip politinį. Lietuva irgi atsisakė jį išduoti tuo pačiu pagrindu.
Dabar G. Targamadzė yra parlamento opozicijoje, ir pernai į jį buvo pasikėsinta Tbilisio centre, susprogdinus jo automobilį su nuotolinio valdymo bomba. Sunkiai sužeistas vairuotojas, tačiau parlamentaras liko sveikas.
Sūnėnas – į kaliniu į „Jūreivių tylą“, o dėdė – ambasadoriumi į Vilnių
2013 m. birželį Sergejui buvo pareikšti kaltinimai sufabrikuotoje byloje dėl masinių neramumų kurstymo per eitynes Bolotnajos aikštėje Maskvoje 2012 m. gegužės 6 d., ir jis buvo uždarytas į Maskvos kalėjimą „Jūreivių tyla“ (rus. Matroskaja tyšina).
O po kelių mėnesių, 2013 m. spalio 1 d. V. Putinas paskyrė jo dėdę A. Udalcovą ambasadoriumi į Lietuvą. Aplinkybės labai primena viduramžius, kai nepatiklūs valdovai pasilikdavo prie savęs įkaitus, kad pasiuntinys pasistengtų iš peties.
Didžiausia mįslė ambasadoriaus A. Udalcovo veikloje yra šių metų gegužės 9-oji, kada jis nelauktai padėjo gėlių žuvusiems už Lietuvos laisvę. Ar jis paklydo kapinėse, ar jam pasirodė, jog už laisvę žūsta tik raudonieji, ar jame trumpam sukirbėjo maištininko bruožas, toks būdingas sūnėnui?
Pirmoje spaudos konferencijoje, trukusioje beveik dvi valandas, S. Udalcovas pasiskelbė liekantis nuožmus Putino kritikas, todėl sieksiantis iškelti bendrą visų kairuolių kandidatą 2018 m. prezidento rinkimuose. Jis pabrėžtinai atsiribojo nuo Aleksejaus Navalno, kuris nepadėjo jam kalint, kuris sąmoningai stumia žmones į pavojų ir kuris nesąs jo kandidatas.
Nors abu opozicionieriai kritikuoja režimą, dėl vieno jie sutaria ir tarpusavyje, ir su režimu, ciniškai kartodami mintį, kad Krymas ne sumuštinis, ir jo negrąžinsi. Atgyvenusi imperinė sąmonė ramstoma ir iš kairės, ir iš dešinės. Kaip šmaikščiai pastebėjo rusų žurnalistas Konstantinas Egertas, jis dar niekada negirdėjo tokio ilgo siūlymosi būti priimtam į darbą, kuriuo buvo persmelkta visa spaudos konferencija.
S. Udalcovas jau pamiršo, kad būtent federalinė televizija jį pavertė valstybės išdaviku, ir su užsidegimu kartoja jos klišes apie būtinybę ginti rusakalbius Ukrainoje. Vakarai jam yra toks akivaizdus blogis, kad Sergejus per konferenciją net negaišo laiko paaiškinti, kuo mes nusidėję.
Dėdė Aleksandras jo akyse turėtų būti didvyris, laikantis rusišką deglą priešų apsuptyje vakarietiškoje irštvoje, kokia tapo Lietuva, ištrūkusi iš sovietijos, kur Udalcovų šeimyna mėgavosi visomis privilegijomis. Net ketvirtai kartai po bolševiko sunku susitaikyti su praradimais.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.