Jau kuris laikas leidžiama reklama apie šios laidos išmanėjimą, kuri paaiškina, jog knygos skirtos tam, kad būtum aukštesnis. Ne supratimo, ne žinių prasme. Fiziškai aukštesnis. Knygos, kaip kopėčios, skirtos pasilypėjimui, kad žvilgteltum per kito petį į išmanųjį ekraną. Štai kas yra svarbiausia šiandien – ekranas.
Tai sakė dar Leninas, padaręs perversmą beraščių valstybėje ir pareiškęs, kad kinas yra svarbiausias menas. Nuo vaikystės mokėjau šį vado šūkį. Jį mokėjo ir filmų statytojai, ir jų prižiūrėtojai. Todėl sovietinis filmas buvo labai kryptingas. Ramūnas Trimakas „Naujajame židinyje“ pateikė daug pavyzdžių, kaip naciai ir sovietai tikslingai plovė smegenis. Laikas užpulti Lenkiją 1939, - sukuriamas „Mininas ir Požarskis“, kaip didžioji rusų liaudis su šakėmis išvijo kruvinus engėjus lenkų ponus. Per karą su vokiečiais kovinę dvasią kėlė Sergejaus Eizenšteino filmas „Aleksandras Neviškis“ apie rusų pergalę prieš kalavijuočius ant Ladogos ežero ledo.
Nacistai elgėsi lygiai taip pat. Vienas geriausių visų laikų dokumentinių filmų yra Leni Riefenstahl „Valios triumfas“, skirtas 1934 m. nacių sueigai Niurnberge. Nežiūrint režisierės talento, kuris ir šiandien veikia filmo žiūrovus, jis nėra dažnai rodomas, nes mes žinome, kokias kančias ir netektis atnešė įspūdingai pašlovinta vado ir tautos vienybė. Pati filmo kūrėja po karo skyrė savo gebėjimus povandeninio pasaulio filmavimui.
Rusų kino pramonė nuolat išleidžia produkcijos, kuri tęsia sovietinių ideologų darbą. Ją noriai perka Lietuvos televizijos ir noriai žiūri mūsų auditorija. Klonuotas senas itin populiarus serialas „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ su Vladimiru Vysockiu-Žeglovu virto serialu „Likvidacija“, kuris kala į galvas mitą apie pergalės maršalą Žukovą, išnaikinusį banditizmą pokario Odesoje. Tas Žukovas pasižymėjo tuo, kad savo nesugebėjimus vadovauti karinėms operacijoms užkamšydavo patrankų mėsa iš savo kareivių, o mitas apie jį imtas kurti, kai jis pasirūpino, kad saugumiečiai nebruzdėtų, kai buvo areštuojamas jų vadas Lavrentijus Berija. Armija kovoje su nusikalstamumu Odesoje išvis nedalyvavo.
1965 m. Vytautas Žalakevičius pradėjo filmuoti „Niekas nenorėjo mirti“. Tais pačiais metais žuvo vienas paskutinių Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Jo likvidavimo operacijoje dalyvavo jaunas enkavėdistas Marijonas Misiukonis, po trisdešimt kelerių metų tapęs pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministru. Sudėtinga ir vingiuota mūsų istorija, bet ne ką daugiau, negu kitų pavergtų ir vėl išsivadavusių tautų.
Apie šį filmą giliai ir išsamiai parašė Arūnas Vyžintas „Kultūros baruose“ („Neblėstantys Kremliaus kino apžavai arba Sena propaganda su nauju padažu“). Šiemet jo neparodė nei Vasario 16, nei Kovo 11 progomis, tačiau kovo 10 vakaro žinios džiugino žiūrovus, kad Maskvoje įsigyta šio filmo kopija ir tuoj sulauksime skaitmeninės jo versijos. Reportaže šmėkšteli Vytautas Tomkus, mestelėdamas rusišką priežodį, - tai vis iš tenai, iš šlovingos jaunystės. Filme jis talentingai suvaidino šaltakraujį smaugiką iš miško. Jo personažas tada vadinosi banditas, o dabar – partizanas, bet ir tada, ir dabar sukrečia įtaigiai atskleistas jo patologinis žiaurumas.
Operatorius Jonas Gricius reportaže apie prikeliamą moderniam gyvenimui filmą pasakoja matantis jame kažkokius naujus klodus, kuriuos atveria balto triušelio vaizdas. Gal viskas kiek paprasčiau: jei smaugiamas berniukas su triušeliu, tiesiog sustiprinamas kontrastas tarp nekaltos aukos ir bandito Apuoko.
Bet J. Gricius pats vaikystėje išgyveno tremtį, kur mezgė vilnones kojines, kad išgyventų. Nelengva sau prisiimti nuodėmę, kad esi dalyvavęs juodindamas tuos, kurie išdrįso kovoti prieš tavo trėmėjus. Lengviau prifantazuoti naujų klodų.
Filmo tiesa yra labai paprasta – parodyti, kad Lietuvoje vyko pilietinis karas, o ne pasipriešinimas okupacijai. Tai parodyta labai talentingai, filmas menine prasme ir šiandien tebėra įtaigus. Įdomus žiūrėti, jis ir toliau dirba savo propagandinį darbą, palaikydamas sovietinį mitą, jog į mišką ėjo banditai, sadistiniai iškrypėliai, prievartautojai, o valstiečius gynė šauniausi vyrai, pasiremdami armijos išvaduotojos durtuvais.
Šiemet pasirodė kitas filmas, kuris yra visiška priešybė V. Žalakevičiaus kūriniui apie pokarį. Tai Vytauto V. Landsbergio „Trispalvis“. Be šaudymų, be „Šauniosios septyniukės“ klišių, be melo. Tiesiog žmonės, kuriuos V. Žalakevičius parodė kaip kaimo gyvenimo griovėjus, pasakoja savo pasipriešinimo okupacijai istoriją.
Ta istorija neatnešė žemiškų gėrybių gausos – matosi iš interjerų, kuriuose filmuota. Buvusių kolūkių pirmininkų aplinkos tikrai būtų turtingesnės. Bet jų žvilgsniai nebūtų tokie šviesūs.
Iš vienos pusės, supranti, kad per dvidešimt atkurto valstybingumo metų Lietuva nesugebėjo pasirūpinti paskutiniųjų nepriklausomybės gynėjų senatve. Iš kitos pusės, žvelgdamas į tuos žmones supranti, kad didžiausia laimė yra suvokti senatvėje, jog tada pasirinkai teisingai ir tau nereikia dangstyti praeities nei nuo savęs, nei nuo žiūrovų, nereikia jai kurti nebūtų klodų. Pagyvenusios moterys ir vyrai porina gražia vaizdinga kalba, kurioje detalės atveria visumą.
Keleto filmo herojų vardai jau apvesti juodu rėmeliu. Dar keletas jų nebesulaukė filmo premjeros. V. V. Landsbergis dar spėjo užrašyti išeinančios kartos paskutinį pasakojimą. Nė vienas jų nesigaili pasirinkęs partizaninį kelią; jauti, kad laikui pasisukus atgal, jie vėl tą pakartotų, nors žino kainą, kurią teks už tai sumokėti.
Lietuvoje klestintis valdžios abejingumas žmonėms šiame filme ypač bado akis. Mes matome, kad tie, kurie stojo į nelygią kovą už valstybę, palikti atsikūrusios valstybės palaukėje. Žirmūnų tiltui siūloma ne jų, o prisitaikėlio vardas.
Dabar beveik nebestatomi filmai, kur pagrindinis teigiamas herojus žūsta. Žmonės nori pasakos, ir ją gauna. Pagal šitą dėsnį padarytas „Niekas nenorėjo mirti“, kuriame blogiečiai ištaškomi, o ateitis priklauso liaudies gynėjams stribams. 1945 m. Merkinės apylinkių partizanai tokių stribų motinoms nukirpdavo plaukus.
Kartu su rėmėjais, be kurių partizanai nebūtų tiek metų išsilaikę, pasipriešinime sovietiniams okupantams dalyvavo apie 300 000 Lietuvos gyventojų. Tačiau meninė tiesa nustelbia tikrovę, ir be jokių mąstymo pastangų į sąmonę susigeria supratimas, kad partizanas yra toks tipas iš V. Žalakevičiaus filmo, kuris išlenda iš miško ir net mūšio įkarštyje kaip pamišėlis puola prievartauti kaimietę.
Nei „Trispalviui“, nei apie legendinį partizaną Daumantą sukurtam „Vienui vieni“ valstybė jokio didesnio dėmesio neparodė. Visiems žinoma, kad filmo įspūdingumą didele dalimi lemia pinigai. Kaip pasakojo J. Vaitkus, rinkdamas pinigus „Vienui vieni“, susidūrė su visišku Lietuvos valdžios abejingumu didvyriško partizaninio karo temai.
Vaizdingiau pasakius, atsakingus postus užima „Niekas nenorėjo mirti“ fanai, kuriems nereikia įtaigaus pasakojimo apie pasipriešinimą okupacijai. Jie stovi per pusę žingsnelio nuo Paleckiuko su jo idėja, kad ne tik pokaryje, bet ir 1991 sausio 13 „savi šaudė savus“. O kino žmonės, mokantys surinkti pinigų ir talentingai nufilmuoti, pasirenka siužetą apie arkliavagį Blindą.
V. V. Landsbergis duoda prisiliesti prie tikrovės, kuri nėra tokia išoriškai įspūdinga, kaip veiksmo filmai, bet kuri padeda susikurti gerokai tvirtesnį pagrindą savo gyvenimui. Dabartiniai Rusijos veiksmai Kryme rodo, kad toji šalis neišsivadavo nuo praeities šmėklų ir jos tebevadovauja. Bijodama pažvelgti į savo praeitį, bijodama gėdingų savo puslapių ir slėpdama savo sveiką šerdį rusų tauta negali ištrūkti iš senų nuodėmių lauko.
Neįvardinti nusikaltimai skatina kartoti juos naujomis formomis. Įvardinta ištikimybė savo kraštui ugdo naujas drąsių žmonių kartas. Šiandien vėl tai darosi aktualu.
„Nenorėti mirti“ yra vyraujanti bailio ir prisitaikėlio mintis. Drąsuolis irgi nenori mirti, bet pasiryžimas kautis jam visų pirma yra aukščiausias savo laisvės įprasminimas. Savo gyvybes Lietuvos partizaniniame kare paaukojo apie 20 000 partizanų ir savo krauju jie parašė, kad tėvynė okupuota, nors kariuomenė 1940 m. okupantą įsileido nesipriešindama.
Norėdami išsaugoti Trečiąją respubliką, kuri gimė 1990 kovo 11 d., turime įsiskiepyti sau pasiryžimą, kurį siunčia mums Pirmos respublikos sukilėliai iš 1796 m., 1835 m., 1863 m. ir Antros respublikos gynėjai iš pokario. „Trispalvis“ siunčia mums vėliavą, išsaugotą miškuose.