aA
Rugsėjo mėnesį pasirodys nauja filosofės ir istorikės Nerijos Putinaitės knyga „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (leidžia „Naujasis Židiny-Aidai“). Šioje knygoje autorė analizuoja tarybų Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Remdamasi archyvų medžiaga, viešais ideologiniais propagandiniais tekstais, laikraščių publikacijomis, ji dėmesį telkia į „švelniąją“ ateizaciją ir aprašo, kaip valdžia ieškojo tokių ateizavimo priemonių, kurios ne atstumtų visuomenę, o ją paskatintų bendradarbiauti. Siūlome skaityti ištrauką iš šios knygos.
Dainų šventė, V. Butkaus nuotr.

Lietuviškoji tarybinė valdžia jau šeštojo dešimtmečio antroje pusėje ėmėsi kurti vadinamąsias naujas pilietines tradicijas. Pagrindinis motyvas buvo atitraukti žmones nuo religinių apeigų ir ceremonijų, sukuriant kuo patrauklesnius pakaitalus. Vietoj krikštynų – vardynas, vietoj bažnytinių laidotuvių ir vestuvių – kuo iškilmingesnes ir puošnesnes nereligines laidotuves ir vestuves, vietoj Velykų – pavasario šventes, atlaidų metu – jaunimo festivalius ir dainų šventes. Šias pramogas ir ceremonijas buvo siekiama padaryti kuo patrauklesnes žmonėms.

Gausiausiai naujų pilietinių (ir ne vien) tradicijų ceremonialuose buvo panaudojami tautiniai ar etniniai elementai. Jie įvairiausiais būdais buvo įpinti į ceremonialus ir sudarė regimybę, kad naujosios tradicijos iš tiesų yra „tradicinės“ lietuviškos, išvaduotos nuo joms tarsi svetimo krikščioniškojo religingumo. Naujose apeigose tautiniai sentimentai labai sumaniai buvo priešpriešinami religiniam ryšiui ir praktikoms.

Pilietiniai ritualai, kurie buvo ir „tautiniai“, sudarė sąlygas vietos valdžiai pasirodyti kaip lietuviškumo gynėjai ir puoselėtojai, taip konsoliduojant aplink save lietuvių mases. Pasitelkdama folklorinius elementus, ji pretendavo į lietuvių tautos interesų svarbiausio atstovo vaidmenį.

Švenčiant vestuves tarp pagrindinių įsitvirtino piršlio figūra. Ideologiškai socialistinėje visuomenėje, kurioje lygios vyro ir moters teisės, panaikintas privačios nuosavybės poveikis šeimos sudarymui, piršlio vaidmuo neturi jokios atramos. Tačiau jo figūra, persekiojimas ir korimas tapo centrine linksmosios vestuvių dalies dalimi.
Nerija Putinaitė

Pilietiniai ritualai dėl etninių elementų gausos apskritai vertintini kaip tarsi tautiniai. Santuokos ir imtos vadinti ne pilietinėmis, o „santuokomis su nacionalinėmis tradicijomis“. Ideologiškai tai pagrindžiama, kad būtent liaudies tradicijos, o ne krikščioniškosios yra savos lietuviams. Brėžiamas tiesus kelias nuo liaudies papročių į socialistines tradicijas. Specialiai rengiamuose civiliniuose apeigynuose šios pristatomos kaip grįžtančios prie lietuviškojo autentiškumo: „Šimtmečiais kaupta liaudies išmintimi, papročiais bei folkloru ir rėmėsi augdamos ir tobulėdamos civilinės metrikacijos apeigos“. Apeliacija į tautinius jausmus, „tautinių“ simbolių pasirinkimas neabejotinai garantavo jų stiprų jausminį paveikumą ir patrauklumą, lyginant su kitais simboliais.

„Tautiškiausi“ buvo pasibaigus oficialiajai vestuvių daliai vykę vestuviniai ritualai. Liaudiški elementai ar „simboliai“ perinterpretuojami tarybiškai, šiuolaikiškai. Pavyzdžiui, užtvaros kelyje jauniesiems grįžtant namo simbolizuojančios sunkumus ir kliūtis, kurias gyvenime turėsiantys patirti ir nugalėti jaunieji. Tėvai jaunuosius sutinkantys su duona ir druska, ir tai reiškia palinkėjimą darniai ir gražiai gyventi. Ritualas formavosi ne iš pasakojimo, tad ir simbolių paaiškinimai banalūs ir niekaip nesulimpa į kokią bendrą prasmingą visumą.

Siekiant kuo stipriau paveikti jausmus, buvo nusižengiama ideologinėms nuostatoms nepriimti į sovietinį gyvenimą simbolių, turinčių ryškių praėjusio gyvenimo atspalvių. Pavyzdžiui, švenčiant vestuves tarp pagrindinių įsitvirtino piršlio figūra. Ideologiškai socialistinėje visuomenėje, kurioje lygios vyro ir moters teisės, panaikintas privačios nuosavybės poveikis šeimos sudarymui, piršlio vaidmuo neturi jokios atramos. Tačiau jo figūra, persekiojimas ir korimas tapo centrine linksmosios vestuvių dalies dalimi.

Aukštadvaryje pradėjus švęsti vardynas septinto dešimtmečio pabaigoje net naujagimis buvo perrišamas tautine juosta. Taip pat ir laidotuvių metu: „Nuleisti velionį į duobę rekomenduojama ne virvėmis, bet tautiniu ornamentu papuoštais rankšluosčiais arba tautinėmis juostomis“.
Nerija Putinaitė

Veikiausiai dėl piršlio figūros keistumo vestuvių šventė imta interpretuoti kaip vaidinimas ar spektaklis, kuriame vaidinantys visi vestuvių dalyviai. Tai paradoksaliai reiškė, kad ir jaunavedžiai savo pačių vestuvėse vaidino jaunavedžius. Kita vertus, naujų ritualų siejimas su teatru nėra atsitiktinis. Apeigose, kurios nesiremia aiškiu prasminiu pasakojimu, tačiau per kurias generuojamos emocijos, žmonės iš tiesų dalyvauja taip, tarsi vaidintų į save panašius asmenis.

Oficialioje vestuvių dalyje taip pat buvo gausu tautinio pobūdžio simbolių. Vienas ryškiausių – vadinamasis „juostų tiltas“. Jo kilmė siejama su Kėdainių krašto tradicija bei būtent taip pagal naujas tradicijas švęsta pirmąja civiline santuoka Kėdainiuose 1958 m. Po dešimtmečio juostų tiltas jau įsitvirtinęs kaip tipiškas ritualo simbolis: tautiniais rūbais apsirengusios poros jauniesiems įžengiant į vestuvių ceremonijos patalpą abipus tako tautinių juostų tiltą laiko virš jų galvų, o jiems išeinant – juostos nuleidžiamos. Šio simbolio prasminiai aiškinimai lėkšti, apeliuoja vien į emocinį paveikumą.

Pirmuosiuose tipiniuose ritualuose tiesiog nurodoma, kad juostų panaudojimas suteikia „registracijos aktui didesnio iškilmingumo ir įsimenamumo“. Vėliau sakoma, kad tai esąs liaudies žaidimo „Jievaro tiltas“ elementas, dėmesio ir pagarbos jaunavedžiams parodymas: „Juostų tiltas liaudies papročiuose naudojamas, kolektyviai sutinkant ir išlydint garbingus svečius“. „Tautinių juostų tiltas“ rekomenduotas ir vardynose. Tai galbūt paaiškinama tuo, kad jis kaip paveikus iškilmių elementas pasiteisino santuokoje.

Kitas sovietmečiu įtvirtintas simbolis yra jaunosios rūtų vainikėlio ir jaunojo rozetės persegimas iš kairės į dešinę po santuokos sudarymo. Tai atlieka vyriausioji pamergė ir pabrolys, vadinamieji „vainiksegiai“. Persegimas aiškinamas kaip simbolizuojantis, kad „jaunikis ir nuotaka tapę vedusiųjų pora“. Židinys su jame degančia ugnimi galėjo būti įrengtas civilinės apeigos vietoje, ugnis (simbolizavusi „šeimos židinį“) galėjo būti įteikiama ir jaunavedžiams, rekomenduojama – moliniuose puodeliuose.

Valdžios kova su Bažnyčia dėl tautinės atributikos įgaudavo ir gana brutalią išraišką. Fiziškai buvo kliudoma kunigams kostiumų įsigyti, arba jie net konfiskuojami.
Nerija Putinaitė

Paskutinis simbolis, labiausiai tiesiogiai susijęs su nuotaikos stimuliavimu, yra šampano taurė ar midus, išgeriami po santuokos įregistravimo. Primygtinai pabrėžiama, kad taurės šampanui turinčios būti krištolinės, o jei geriamas midus, tai jis turėtų būti geriamas iš ragų, kaustytų metalu. Plačiausiai įsitvirtino vis dėlto tarybinis „šampanas“ (šiuo atveju tai tebuvo tikrojo šampano putojantis pakaitalas), tačiau svarbu, kad jam būta ir tautinės alternatyvos.

Plačiai naudotos ir propaguotos tautinės juostos. Piršlys vestuvėse turėjo būtinai būti persirišęs tautine juosta, vardynose dalyvaujantys naujagimio seneliai perrišami tautine juosta su įrašu arba dekoratyviniu rankšluosčiu, sidabrinių vestuvių proga deputatas žmoną perriša tautine juosta, o vyrui įteikia krivūlę: „Krivūlė (kuoka, skeptras) kilusi iš kovos ginklo, todėl įteikiama tik vyrui. Ji dekoruojama ąžuolų lapų, dangaus kūnų (saulučių, žvaigždučių), žalčių ar kokiais kitais tvirtumą, gėrį, gyvybingumą išreiškiančiais tautosakoje ir liaudies mene naudojamais simboliais“.

Aukštadvaryje pradėjus švęsti vardynas septinto dešimtmečio pabaigoje net naujagimis buvo perrišamas tautine juosta. Taip pat ir laidotuvių metu: „Nuleisti velionį į duobę rekomenduojama ne virvėmis, bet tautiniu ornamentu papuoštais rankšluosčiais arba tautinėmis juostomis“. Naujų pilietinių tradicijų plėtra lėmė, kad buvo išvystyta reikiamos tautinės atributikos gamyba, ir ši atributika labai plačiai paplito visuomenėje. Net asmeninių sukakčių minėjimai buvo neįsivaizduojami be perrišimo tautine juosta su atitinkamu užrašu.

Tautinių kostiumų naudojimas pilietinėse ceremonijose taip pat buvo svarbus. Tautinių juostų tiltą laikydavo tautiškai apsirengęs jaunimas. Jaunavedžius metrikacijos biure sutikdavo merginos tautiniais rūbais. Tautinių kostiumų atveju net leistasi į tiesioginę kovą su kunigais, kurie taip pat skatino tautinių kostiumų naudojimą religinių švenčių metu. Įgaliotinis Rugienis 1962 m. mini, kad kunigai įsigijo tautinių kostiumų apeigoms, taip siekdami patraukti į bažnyčias jaunimą. Šiluvos klebonas taip pat jų įsigijęs: „Mergaitės, apsirengusios tais kostiumais, dalyvauja religinėse procesijose. Tie kostiumai naudojami taip pat vestuvėse“.

Knygos „Nugenėta pušis“ viršelis
Knygos „Nugenėta pušis“ viršelis

Valdžios kova su Bažnyčia dėl tautinės atributikos įgaudavo ir gana brutalią išraišką. Fiziškai buvo kliudoma kunigams kostiumų įsigyti, arba jie net konfiskuojami. Molėtų miesto gyventojai pasiskundę įgaliotiniui, kad bažnyčios klebonas „už religinės bendrijos pinigus pirko 20 nacionalinių kostiumų“. Kunigą įgaliotinis perspėjo, o tautiniai kostiumai buvo atimti ir perduoti kultūros namams.

Įdomus tautinis naujųjų tradicijų elementas yra vadinamieji lietuviškieji senoviniai vardai. Santykis su vardais atskleidžia ir politinį nuolaidžiavimą ten, kur buvo paliečiami žmonių sentimentai. Lietuviškieji vardai buvo rekomenduojami, tačiau nepriešpriešinami krikščioniškiesiems. Jau pirmajame civilines apeigas aprašančiame leidinyje pateikiamas vardynas, kuriame esama „senųjų lietuviškų vardų, minimų dar Lietuvos Metrikoje (Bygaudas, Jotautas), prūsiškos kilmės vardų (Tolvaidė)“.

Vėliau lietuviški vardai buvo kuriami pagal lietuvišką vardų darybą, suformuotas didelis jų pasirinkimas. Jie buvo populiarinami kaip naujų tradicijų elementas, o ir paplitę krikščioniški vardai aiškinti kaip per šimtmečius persiėmę lietuviškumu. 1977 m. radijo laidose filologijos kandidatas Aleksandras Vanagas pateikė gana standartinę sovietinę lietuviškųjų vardų likimo istoriją. Ankstyvaisiais viduramžiais Lietuvoje vyravo lietuviškieji vardai.

Šią „pagoniškųjų vardų „idilę“, kurios šaknys per kelis tūkstančius metų driekėsi į indoeuropiečių prokalbės ir protėvynės laikus“, sugriovė lietuviškas krikštas, kuris per trumpą laiką pagonišką vardyną pakeitęs krikščioniškuoju. Filologas nesiūlo atsisakyti krikščioniškųjų vardų, nes jie įaugę į tradiciją ir įgavę „naują skambesį“, nebesiejami su šventaisiais.

Vardų atžvilgiu lietuviškoji valdžia elgėsi taip pat kaip apskritai su krikščioniškais ritualais. Naujoji tvarka buvo statoma naudojant senąsias plytas. Atsigręžus į tautinius vardus, krikščioniškieji buvo perimami kaip naujos lietuviškos tradicijos dalis.

Tautinių elementų naudojimas naujose pilietinėse apeigose neabejotinai buvo vienas svarbiausių dalykų, skatinusių apeigų populiarėjimą. Ideologizuotos „raudonos“ vardynos, vestuvės ar laidotuvės, propaguotos pokariu, nebūtų išlikusios net jas remiant dideliais propagandiniais ir materialiniais ištekliais. Pasirinkta naujųjų pilietinių apeigų kūrimo politinė strategija skatino jas vertinti kaip savas, tradicines, artimas lietuviams, daug lietuviškesnes nei bažnytinės. Tautiškumo siejimas su ateizacija politine prasme buvo labai sėkmingas sprendimas. Jis maskavo valdžios tikslus atriboti žmones nuo religijos, įtraukti į tarybinio gyvenimo praktikas, formavo vietinės valdžios, kaip lietuviškumo saugotojos, įvaizdį.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tymais susirgusios mergaitės mama kreipiasi į visuomenę: jei mylite savo vaikus, neleiskite šiai beprotybei tęstis (306)

„Mano vardas Gintė, esu 9 mėnesių Simonos mama. Šiuo metu esame ligoninėje, sveikstame. Jeigu...

„Brexit“ paskubino kraustynes: išvykstantys lietuviai susipakuoja ištisus butus (563)

Vis dar tvyrant chaosui dėl Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES)...

Svajonių kruizas virto baisiausiu košmaru: dužo stiklai ir 20 žmonių priešais mane tiesiog dingo (125)

Nuotraukos ir filmuota medžiaga atskleidžia, kokį siaubą turėjo išgyventi kruizinio laivo...

Meilutytė suka atgal į Los Andželą ir bandys vytis konkurentes (45)

Pasitikrinti sveikatos į Lietuvą šį mėnesį grįžusi Rūta Meilutytė netrukus pratęs...

Juodasis savaitgalis Vilniuje: nepagražinta naktinės sostinės realybė (51)

Neramus savaitgalis Vilniuje – neblaivūs vairuotojai talžė automobilius, baruose linksminęsi...

Rusija sureagavo: yra proga pataisyti santykius, bet ar Donaldas Trumpas rizikuos (88)

Rusija paragino JAV prezidentą Donaldą Trumpą pasinaudoti galimybe „perkrauti“ santykius po...

Senovinis Katalonijos miestas, kurį būtina aplankyti „Sostų karų“ gerbėjams (6)

Žirona – tai ne tik oro uosto atvykimo salė. Nedidelis oro uostas lietuviams pakankamai gerai...

Ekspertas pataria: kaip išsirinkti spalvas savo svajonių interjerui

Namai – mūsų oazė, kurioje galime būti savimi. Jie atspindi mūsų asmenybę: ką mėgstame, kuo...

Nūdienos rykštė – nevaisingumas: mokslų daktarė įvardijo pagrindines priežastis (10)

Liepą sukaks 41-eri metai pirmam po pagalbinio apvaisinimo pasaulyje gimusiam žmogui. Nors per...

Atleistas „Vilniaus šilumos tinklų“ vadovas (3)

Vilniaus savivaldybės valdomos įmonės Vilniaus šilumos tinklai ( VŠT ) valdyba pirmadienį...