aA
Anądien žurnalistei uždavus klausimą apie galimybę balotiruotis į prezidentus Algirdas Brazauskas tiesaus atsakymo išvengė. Padažnėjo ir vieši jo pasisakymai. Tai davė peno suintensyvėti kalboms, kad jis ir socialdemokratų partija tokį variantą svarsto.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Tas variantas man neatrodo patrauklus, nors dalyvavimo profesionalioje politikoje laikais buvau nuoseklus A. Brazausko šalininkas.

Taip buvo tiek jo konflikte su Vytautu Landsbergiu, tiek brendusioje ne itin korektiškoje konkurencijoje su Adolfu Šleževičiumi. Ir dabar vertinu jo indėlį į naujausių laikų Lietuvos istoriją. Tačiau turiu rimtų abejonių, ar jo tolesnis aktyvus dalyvavimas politikoje atneštų naudos šaliai ir jam pačiam. Tos abejonės yra grįstos nuojauta, jog tai reikštų žingsnį į praeitį.

Pretendentas į prezidentus A.Brazauskas turi daug gerų bruožų. Pirmiausia, tai yra jo asmenybės struktūra. Dievas jį apdovanojo gerais charakterio bruožais, kitą dalį jam davė auklėjimas. A. Brazauskas nėra niurzglys, nėra pavyduolis, jis iš esmės nėra kerštingas, jo nekamuoja paranoja, t.y. perdėtas įtarumas atmieštas didybės manija. Jis yra šiltas, mokantis ne iš aukštybių, paprastai ir korektiškai bendrauti su žmonėmis. Jis turi - ar bent turėjo- gebėjimą gerai ir gana greitai suvokti visumą ir nesikapanoti detalėse.

Intuicija laiku priimti tinkamus sprendimus taip pat yra gana būdingas jo bruožas. Visi tie bruožai daro jį lyderiu, kuris geba patraukti žmones, kuris žmonėms, yra „savas“, keliantis pasitikėjimą. Tie bruožai buvo ypač ryškūs tada, kai A. Brazauskas buvo savo politinių priešininkų ujamas, niekinamas, žeminamas. Šia prasme V. Landsbergis, kad ir elgdamasis negarbingai, yra paradoksaliai prisidėjęs prie gerųjų A. Brazausko bruožų išryškėjimo. Kartais neteisingas elgesys mūsų atžvilgiu morališkai mus sustiprina.

Ekonomiką suvokdamas kaip verslą, ir nesuprasdamas, kas yra viešosios gėrybės ir kokią misiją ekonomikoje vaidina viešasis sektorius, A.Brazauskas pats nuėjo ir paskui save nusivedė partiją rinkos fundamentalizmo keliu.
Povilas Gylys:

Tačiau galimas pretendentas turi ir keletą asmeninių bruožų, kurių teigiamais nepavadinsi. Viena iš jų - silpna anglų kalba. Pradžioje tai nebuvo didelis minusas, dabar gera anglų kalba tapo būtinybe. Be to, pretendentas nėra pakankamai atsparus jam svarbių žmonių įtakai. Tai ypač išryškėjo paskutinį dešimtmetį. Be to, jis nėra kovotojas. Jis yra per daug linkęs aštresnius klausimus apeiti, nutylėti net tada, kai situacija, jo partija, elektoratas, šalis laukia iš jo aiškios politinės pozicijos, pavyzdžiui, kad ir dėl santykių su Rusija. Laikui bėgant ryškėjo dar viena neigiamybė – jam vis labiau reikėjo pritarimo, o ne patarimo. Atgimimo epochoje buvo kitaip - tuomet jis nebijojo parodyti, kad žino ne viską ir kad yra pasiruošęs mokytis. Dabar jis pasikeitė ir dažniausiai elgiasi kaip atsainus visažinis, kuriam mokytis nereikia. O tai nėra demokratiško lyderio bruožas. Tas bruožas, beje, dvi svarbiausias naujausių laikų Lietuvos politines asmenybes daro labai panašias.

Daug abejonių kelia A. Brazausko politinės pažiūros. Jas vertinant reikėtų atskirti du aspektus. Pirma, galimas pretendentas į prezidentus sunkiai suvokia daugiapartinės politinės sistemos specifiką, partijų vaidmenį joje. Gal ilgas gyvenimas tarybinėje sistemoje, o gal manymas, kad valstybę reikia valdyti kaip fabriką ar kitos mums nežinomos priežastys suformavo požiūrį, kad svarbu susitarti su galingiausiais, svarbiausiais šalies žmonėmis, o partijos nėra svarbios.

Vadinasi, nėra svarbi ir ta partija, kuri nuolat tave rėmė, kartais sukąsdama dantis, pakluso. Partija visada turi pritarti tavo jau priimtiems, be abejo visada teisingiems, sprendimams. Priešingu atveju, ji yra plepių gauja. Tačiau tada vidinė partinė demokratija išnyksta ir partija tampa vado ne visada pagrįstų norų ir įgeidžių vykdytoja. Partija dėl savo lyderio nedemokratiškumo, ir, tiesa pasakius, riboto politinio mentaliteto, netenka galimybės diskutuoti svarbiausiais valstybės ir partijos gyvenimo klausimais. Tokia partija netenka galimybės pritraukti į savo veiklą intelektualius žmones, kurių netenkina paklusnių balsuotojų vaidmuo. Todėl socialdemokratų partijoje jaučiamas didžiulis idėjų deficitas, vis labiau reiškiasi klaniniai instinktai. Jei idėjų partijoje nėra, joje vis daugiau žmonių, kuriems svarbi tik valdžia ir su ja susijusi materialinė gerovė.

Šis iš esmės autokratinis bruožas beveik nebuvo jaučiamas Algirdo pirmojo laikais (valstybės atstatymo pradžia), tačiau tapo ryškus Algirdo antrojo laikais (po jo sugrįžimo į politiką). Tiesa, autokratai yra dviejų rūšių – autokratas tėvas ir autokratas nevykėlis. Algirdas antrasis yra pirmojo, geresnio autokrato modelio prototipas. Deja, ir autokrato tėvo aplinkoje nauji ir tikri lyderiai neišauga. Jie gali pasireikšti tik „tėvui“ pasitraukus.

„Viešbutinė dėmė“, inicialų šmėžavimas abonentiniuose sąrašuose krinta ir ant pretendento, ir ant jo partijos, ir ant visos politinės sistemos. Ta dėmė daro pretendentą pažeidžiamu ir skatina nusivylimą savo valstybe.
Povilas Gylys:

Antras, ne mažiau grėsmių šalies politiniam gyvenimui keliantis galimo pretendento bruožas, yra tai, kad jis – baisu ištarti – nesupranta, kas yra socialdemokratija ir yra intuityvus dešiniosios politikos šalininkas. Nors kažkur giliai širdyje A.Brazauskas galbūt užjaučia vargstančius ir išgyvena dėl viešųjų reikalų, tačiau ekonomiką suvokdamas kaip verslą, ir nesuprasdamas, kas yra viešosios gėrybės ir kokią misiją ekonomikoje vaidina viešasis sektorius, jis pats nuėjo ir paskui save nusivedė partiją rinkos fundamentalizmo keliu. Laisvosios rinkos instituto ideologija jam darė didesnę įtaką nei atskirų socialdemokratų bei inteligentų argumentai nukreipti prieš rinkos fundamentalizmą ir jo įtakoje stiprėjančius laukinio kapitalizmo požymius.

Užtenka pažvelgti į pastarojo dešimtmečio viešųjų finansų istoriją, kad įsitikintum, jog A. Brazauskas ir jam paklusę socialdemokratai nepadarė nieko svarbaus, kad šalyje ekonominio augimo sąlygomis būtų geriau finansuojami viešieji, t.y. bendri valstybės poreikiai, sumažėtų skurdas, socialinė atskirtis. O juk nuolatinis mokesčių mažinimas finansiškai prismaugiant viešąjį sektorių, priešiškas požiūris į progresinius mokesčius ir viešųjų finansų regresiškumo didinimas, dalinis Sodros privatizavimas, paslėptas sveikatos apsaugos surinkimas yra dešiniosios politikos atributai. Socialinio teisingumo bei solidarumo idėjos socdemų liko neapgintos, nes jų lyderiams nelabai suprantamos. O tų idėjų silpnumas yra viena iš didėjančios socialinės ir politinės įtampos priežasčių.

Tai, kad socialdemokratinė politinė jėga neteko savo veiklos vizijos, idėjinio ir praktinio gyvybingumo, kad dabartinėje socialdemokratų vadovybėje su žiburiu reiktų ieškoti socialdemokrato yra netektis ne tik pačiai partijai, bet ir visai šalies politinei sistemai. Juk šiandien demokratijos deficitas jaučiamas ir dėl to, jog esame priversti gyventi praktiškai vienpartinėje ir iš esmės dešiniojoje politinėje sistemoje. Ir A. Brazauskas prie to yra labai prisidėjęs.

Brandžiose visuomenėse įtariai žiūrima į bet kokią diskriminaciją, taip pat ir į diskriminaciją dėl amžiaus. Tačiau nekreipti jokio dėmesio į pretendentų į aukščiausius valstybės postus gyvybiškumo, energetinius parametrus taip pat būtų neapdairu. Viešąjį interesą turi atstovauti visais požiūriais stiprūs žmonės. Linkėdami galimam pretendentui sveikatos, turime suvokti, kad nors prezidento darbas reikalauja mažiau jėgų nei ministro pirmininko, visgi. turint galvoje dabartinius globalinius iššūkius ir kritinę situaciją šalyje. šį kartą krūvis jam gali būti nepakeliamas.

Paskutinis argumentas yra moralinis. Jis susijęs su padidintu pretendento šeimos potraukiu viešbučių ūkiui ir materialinei gerovei apskritai. Manau, jog iškilus dilemai – politika ar turtas – žmogus turi apsispręsti. Jeigu jis pasirenka politiką, t.y. tarnavimą savo valstybei, jis turi apriboti savo turtines ambicijas (tiesa, jam visuomenė turi užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas). Tuomet jis be adekvataus atsakomybei darbo užmokesčio gali tikėtis ir kitokio atlygio – žmonių pagarbos ir dėkingumo. Dalis žmonių įvertina politiko pastangas iš karto. Jeigu elgeisi patriotiškai ir sąžiningai tarnavai savo valstybei, būsi įvertintas istorijos. Pagaliau, pojūtis, jog darei tai, ką galėjai, ką leido aplinkybės irgi laikytinas savotišku atlygiu už tarnystę Tėvynei.

Tai, kad Lietuvoje rimtai svarstoma A. Brazausko kandidatūra, rodo, jog mūsų visuomeninė sistema nesugeba iškelti naujų lyderių, o jeigu kas nors iš jaunesnių ir iškyla, jis susitepa arba yra ištepamas.
Povilas Gylys:

Priklausau tiems, kurie aukštai vertina prezidento A.Brazausko indėlį į valstybės atkūrimą. Tačiau, antra vertus, jeigu pasirenki politiko kelią ir nori pats sau pasiskirti neskaidrų materialinį atlygį (juk turi valdžią) už savo, tegu ir nuoširdų triūsą, darai fundamentalią klaidą. Tokiu atveju nelauk piliečių pagarbos ir dėkingumo, nelauk palankaus istorijos teismo, nes esi sumaišęs politikos ir verslo elgsenos kodus.

Turiu pagrindo spėti, jog aistra turtui yra ne tiek asmeninė pretendento, kiek jam artimų žmonių silpnybė. Tačiau esmę tai keičia mažai – „viešbutinė dėmė“, inicialų šmėžavimas abonentiniuose sąrašuose krinta ir ant pretendento, ir ant jo partijos, ir ant visos politinės sistemos. Ta dėmė daro pretendentą pažeidžiamu ir skatina nusivylimą savo valstybe. Taigi gaila ne tiek valstybei priklausiusių pastatų, kiek degraduojančios valstybės. Juk valstybė nėra jos valdovų rūmai. Tai iš nematomos medžiagos - iš žmonių supratimo ir tikėjimo, kad šalia individualių egzistuoja ir bendri, visos tautos reikalai - pastatytas pastatas. Kai tas piliečių tikėjimas ir supratimas dėl neatsakingos politikų elgsenos tirpsta, nyksta ir valstybė. Ta pati valstybė, kuriai politikai prisiekia nuoširdžiai tarnauti.

Gali būti, kad tik ką išdėstyti argumentai nėra pagristi. Kad tuo žmonės galėtų įsitikinti, pakaktų viešo ir aiškaus paaiškinimo dėl galimo pretendento visos šeimos turto kilmės. Vien iš politiko pajamų - pats buvau politikoje - to turto kildinti negalima.

Tai, kad Lietuvoje rimtai svarstoma A. Brazausko kandidatūra, rodo, jog mūsų visuomeninė sistema nesugeba iškelti naujų lyderių, o jeigu kas nors iš jaunesnių ir iškyla, jis susitepa arba yra ištepamas. Ir tai nėra vien pačių politinių partijų problema. Atsakomybę už tai turi prisiimti ir kiti svarbiausi galios centrai – žiniasklaida, verslas, teisėsaugos sistema ir t.t. Totalios ir nuolat skatinamos neapykantos politikams , informacinių Karijotiškių sąlygomis nauji politiniai lyderiai neauga. O seni genda...

P.S. Pirmą šio teksto variantą parašiau bene prieš porą mėnesių, kai pasirodė pirmieji ženklai, kad A.Brazauskas gali kandidatuoti prezidento rinkimuose. Tas tekstas nebūtų išėjęs į viešumą, jeigu tie požymiai nebūtų stiprėję. Ir dabar manyje kovoja du pradai. Kaip privatus asmuo jaučiu, kad šio teksto pasirodymas man nėra naudingas - kam man pyktis su buvusiais bendražygiais, tarp kurių yra daug simpatiškų žmonių. Tačiau manyje tūnantis pilietis sako, kad turiu dalyvauti viešojoje diskusijoje politinio pasirinkimo klausimais. Šį kartą pilietis manyje nugalėjo privatininką. Tuo blogiau manajam privatininkui...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Širinskienės kaltinimuose Gabrieliui Landsbergiui – vėl klausimai dėl žmonos verslo (476)

Valdančiųjų „valstiečių“ atstovai kaltina opozicinių konservatorių lyderį Gabrielių...

Atskleidė kortas: Vanagas palygino, kas iš tiesų skiriasi lietuvių Dakaro boliduose (21)

Ateinančių metų Dakaro raliui lietuviškos komandos pasiruošusios stipriai kaip niekada. Bene...

Didžiausi atlyginimai rugpjūtį: kelios įmonės darbuotojams mokėjo daugiau nei 20 tūkst. eurų (141)

Trys daugiausia mokančios įmonės rugpjūčio mėnesį vidutiniškai mokėjo virš 20 tūkst. eurų....

Poliklinikose neliks pediatrų, Vaidotas Urbonas tai vadina skandalu (112)

Pirminėje sveikatos priežiūros grandyje nebeliks pediatrų, jų funkcijas perims šeimos gydytojai,...

Taline viešintis popiežius perspėjo Estiją prakalbo apie sekso skandalus; atnaujinta 12.38 (131)

Popiežius Pranciškus antradienį atvyko vizito į Estiją, jo vizitui Baltijos šalyse ateinant...

Vaidas Čeponis. Kuris „Žalgiris“ pajėgesnis – praėjusio ar šio sezono? (25)

Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda baigė komplektavimą. Paskutinis taškas sudėties...

Po 10 metų Stano antrą kartą vedė savo mylimąją Indrę: atrodė, kad išsiskyrėme jau visam laikui (69)

Atlikėjas Stanislovas Stavickis - Stano antradienį dar kartą amžiną meilę prisiekė savo trijų...

Agnė Gilytė – apie stilisto darbą be pagražinimų: 5 mitai, kuriais vis dar tikima (1)

Mados industrija – tarsi svajonių oazė, į kurią trokšta patekti labai daug jaunų ambicingų...

Tarptautinį pripažinimą pelniusi operatorė: dažnai sakau, kad mano gyvenime įvyko didžiulis paradoksas

Už kinematografijos meno pasiekimus Lietuvoje ir tarptautiniuose festivaliuose įvertinta kino...

Strateginius valstybės planus pataria įgyvendinti kitaip: reikia leisti žmonėms veikti patiems (1)

Atliekų tvarkymas – tai sistema, kurios pertvarkymo ar atnaujinimo strategijos, atgulusios ant...