Paulius Konradas. Prezidento rūmuose vėl klausomės Čiurlionio ^feljetonas

Genialus pastebėjimas! Jis turi likti pastebėtas amžininkų.

Todėl šį teiginį buvo verta pranešti nė nelaukiant visų memuarų, kurie bus pavadinti „Kaip aš nekrūpčiojau“, tad abu taip ir padarėme, ją atidavę viešiesiems ryšiams. Pasėdėjome, gurkšnodami tai, kas duota, kol sulaukėme reakcijos.

Iš karto paskambino vienintelis nuoseklus Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas, paklausdamas:

– Ar jūs mane priskiriate tai pirmtakų gretai, Ekscelencija, ar ne? Pasakykite.

Prezidentas jam atsakė:

– Jūs mane spaudžiate, profesoriau.

– O aš visada taip darau, – ir tyrinėtojas išsijungė.

Prezidentas pasijuto prislėgtas:

– Taigi dar vasarą prie rūmų, ten, už tvoros, sutarėm, kad profesorius daugiau aikštėje nestovės ir dėl nieko manęs nespaus, o ypač dėl Baltarusijos, nes pats Lukašenka man pasakė: „Minske jau yra ir Čiurlionio gatvė, ir paminklėlis, ko tu dar nori – pas save tvarkykis.“ Tikrai – Skorinai paminklo neturim, – apgailestavo Ekscelencija.

Nutariau Prezidentą nuraminti, kad jis ne pirmas patiria spaudimą ir papasakojau, kad dar Valdas savo memuaruose verkė, kaip jo asmeninis faksas vidurnaktį imdavo griežti Čiurlionio „Jūrą“, todėl jis jausdavosi vis labiau ir labiau spaudžiamas miegoti.

Tada jo Alma sumanė triuką: vieną vakarą išvirė cepelinų ir pakvietė žurnalistus, kad tie užsibūtų iki nakties ir įsitikintų stebuklingo fakso galia, o paskui ją aprašytų. Tačiau žurnalistai, patys prisilupę kaip didžkukuliai, užmigo, tad nė nepastebėjo, kaip įsijungęs faksas staiga ištarė „Pax Melior“, o tada virto niekam nežinomu žmogumi, kuris rytą išvijo Valdą iš rūmų su visais jo bičiuliais rašeivomis.

– Ir jis tikrai nebuvo pasyvas, – pasakojau, – todėl, kad nusprendė aktyviai veikti ir drąsiai sugrįžo į rūmus pats vienas net su tom pačiom šlepetėm, su kuriom buvo išmestas. Ir laimėjo prieš tą Nežinomąjį.

Prezidentas pasižiūrėjo į mano planšetę, atsiduso:

– Juk tokia patraukli ta pirma frazė. Ar parafrazė. Viskas pasakyta dėl Lietuvos.

– Matote, kaip čia dėl Lietuvos išeina... Dėl jos su Algirdu Mykolu jau net nepasiginčysit, – ėmiau lementi Prezidentui, – pasakė kartą: „Dirbome Lietuvai“ ir kaip kuolą įkalė. Net keliose knygose citata įdėta, negalim kartot. Jis net Čiurlionio galeriją Kaune atidarė – ką bepridurti.

Prezidentas žvilgtelėjo į mane labai net iš aukšto. Virptelėjau. Vis dėlto nenorėdamas prarasti memuaristo vietos ir toliau vystyti projektą, mąsčiau balsu:

– Jeigu jau jums tyrėjas paskambino dėl Čiurlionio, tai dėl bendros politikos gal geriau pakeiskime šios patrauklios frazės dėmenis? – pasiūliau. – Tarkime, kad būtų galima ją perskaityti iš galo

Prezidentas sutiko argumentuodamas:

– Juoba kad aš pirmą kartą daviau interviu pačiam BBC!
–
Ir tada lyg tyčia vyriausioji Prezidento edukacijos patarėja įnešė tulpių puokštę, net nustėrom:

– Tulpės – rudenį?

– Taip, Tulipa tarda, – patikslino rūšį Prezidento edukatorė, – ponas Macronas iš Prancūzijos atsiuntė ir dėkoja už pasimatymą Paryžiuje prieš dvejus metus.

Prezidentas sutriko:

– Nebuvau dar Paryžiuje.

– Bet juk kažkas buvo?_– bandė jo atmintį gaivinti edukatorė, kaip visada naiviai šypsodamasi. – Dar iki viruso. Turbūt pamiršot.

– Kaip galima prisiminti kažką, jei pati tuo metu tupėjai Valdovų rūmuose, o aš – banko televizijoj? – Ekscelencija pašoko susinervinęs ir, stvėręs gėlęs, iščiupinėjo kiekvieną žiedą:

– Mane seka. Ir klausosi.

– Kas? – spėliojau, skubiai užsirašinėdamas visa, ką matau, – Putinas, Lukašenka, o gal latviai?

– Ne, blogiau: kažkas čia, vidaus politikoje!

Užrašiau naują pastraipą: „Prezidentas atsigėrė arbatos, lėtai pakilo ir solidžiu, jam vienam būdingu lygiu išdidžiu žingsniu išmatavo kiemą gilyn ir atgal, svarstydamas apie gerovės valstybę taip, kaip niekas kitas iki jo nesvarstė, tada vėl grįžo prie krėslo ir ištarė: „Kursim.“

Pasigirdo žingsniai. Čia vyriausioji edukacijos patarėja išgąstingai ištarė:

– Virusas.

– Bet apsauga juk nebūtų galėjusi jo praleisti nepatikrindama? – genialiai įgarsino mintį Prezidentas.

Prasivėrė rūmų durys, tačiau nieko ir neišvydom – padvelkė vėjo šuoras.

Parašiau: ,,Tada padvelkė Istorija, kurią norėjome išvysti didelę, iškilmingą, o ji mums pasirodė visiškai nuoga, kad net susigėdome, jog niekuo neprisidengusi, bet užtat atsiverianti ir gundanti įeiti“.