– Nejaugi laureatams nereikia kelionės raudonu kilimu, fotografų, priėmimo su gaiviais sumušinukais užsigeriant Pommery Brut Royal bei klausant big bandos? – klausia estai. – O salėje, žiūrėk, būtų jų darbai rodomi.
– Ne, – prieštarauju. – Raudonas kilimas klojamas tik tokiems kaip aš arba užsienio prezidentams. O paprastiems žmonėms pakanka atsiųsti laiškelį, kur užrašyta „Prezidento kanceliarija“, bet pasirašyta „Kultūros ministerija“ ir jie pasijus išskirti vien todėl, jog atsiras greta mūsų, kurie visada visur šnarame kasmet pakviesti.
Estai baisiai nuobodūs: valstybines kultūros ir meno premijas Nepriklausomybės dienos išvakarėse, artimiausią sekmadienį, teiks Mokslų akademijoje! Iš nuostabos net iššovė mano oranžinė pakaklės saga. Tai jau pernelyg demokratiška – net nesiveržiu. Kaip jie nesupranta, kad prikvietę meno ir mokslo profesorių neleis patirti glaudaus intymumo su valstybės vadovu ir ypač jo jauna kvepiančia aplinka, mėgautis aptarnaujamu uždarumu, stebėti blizgumą. Supraskit, ŽMONĖS, šitaip nesi pakankamai išskirtas, todėl Lietuvoje žymiai geriau jaučiuosi, kur prieš tokias šventes man visad užtikrintai paskambina bičiulė G. (negaliu atskleisti, kuri) iš ministerijos ir pažada:
– Nu, žinok, pateksi – įtraukiau į sąrašą, tik nesėsk į pirmą eilę, bet kažkur antroj gali.
Tai glosto mano savimeilę – juk svarbus glostausi prie visų valdžių: nepakvies signatarų, bet manęs nepamirš. Trindamasis tarp to kintančio kultūros elito, kuris išnyra parinktas NAC.PREM.KOM‘o, kad metus plūduriuotų ant žiniasklaidos bangų, aš fotkinuosi su nauju metų rašytoju ir prezidentu, su nauja operos soliste ir prezidentu, su nauja kompozitore ir prezidentu, su nauju dailininku ir... Supratot. Tada kraunu į „Instagramą“: aš su laureatais – 2020, nusprokit. Ir klausiu: kaip jie atrodo šalia manęs?
Tačiau liaudis staiga sako:
– O kur aktorė.
Tai net ne klausimas, o nauja idioma Lietuvoje – vietoje tos senosios apie mergaitę. Taip jau savaitę nerimsta naivuolių minia, gadinančių mūsų gyvenimą ir šventę.
Žinoma, neneigiu: vos užėjęs pastebėjau prezidentūros prieangyje, jog dėl vienos kažkurios, niekad nematytos, vyko kruopštus neįleidimas. Girdėjau – jai prezidentūros sargyba sako: „Traukit viską iš kišenių, parodykit, ką turit rankinėje ir kodėl cypia panelės sijonas?“ Nepaisant, kad ji kišenių neturėjo, vis tiek liepė ką nors ištraukti.
Pagaunat, kas yra kas?
Ji kažkodėl net negalėjo atsakyti, kodėl „cypia“ – gal kažkuris apatinis iš geležies? Išsitraukė savo kažkokį sąrašą ir sako, kad tai – jos tapatybė: Agavė, Karalienė Gineverė, Sonia Marmeladova, Marja Lebiadkina, Ponia Mirador, Ledi Makbet, Katrinė Stokman, Ranevskaja ir net kažkokia Keraitienė. Niekad negirdėjau, kad asmenybė taip išsidalintų, gal ji agentė? Todėl sargyba pasakė: lauk, vaidina čia nežinia ką! Ir ji išėjo už vartų, paskui grįžo sau į teatrą lyg niekur nieko. O aš Baltojoj salėj savo bičiulę G. perspėjau, jog „ten Ledi Makbet nepraėjo“, bet manęs niekas nuoširdžiai nesuprato.
Ar pagalvojat, žmonės, kodėl teatre aktorių išvis niekas netikrina, kai jie eina vaidint. Gal vertėtų? Bent jau tas, kurios dramatizuoja ar tragedina: susimąstykit – pirst, ir numes ką ant jūsų, sėdėsiančių pirmoj eilėj? Todėl ten nevaikštau.
Vis dėlto tiesa tokia: bet kas į prezidentūrą negali patekti ne todėl, jog fiziškai pavojingas, bet pirmiausia todėl, jog pretenduoja būti įtrauktas į reikšmingų asmenų sąrašą, kitaip tariant – likti elito dalimi, tarp kurio jau 30 metų esu nesenstantis aš. Aš, išmanantis, kuo dešimteriopai skiriasi Pommery Brut Royal nuo Armand de Brignac Brut (ypač tas Gold) ir kaip geriau nufotkinti 25 metų Prezidento patarėją kirpyklų žurnalui, kad ji neatrodytų tarsi 52-ejų, nors tiek nelauks – pakeisim nauja jaunesne.
Mano draugei G. ministerijoj dabar blogai – ji truputį „dega“, nes nusistovėjusiu būdu įrašydama mane neįtraukė tos, kurios vaidmuo šitoje prezidentūros komedijoje „Neįleidimas“ aprašytas plačiau nei Ofelijos rolė. Kad ir kaip būtų su ta aktore ateity – asmenybės žymė akivaizdi, gal bus paimta vesti konservatorius į Seimą.
Glostau susijaudinusią draugę pataluose ir aiškinu: „Juk ne tu prie vartelių ant prezidentūros kiemo stovėjai – tik metai kaip išvis ministerijoj dirbi.“ Mąsto: jeigu būtų dirbusi 10 metų, būtų žinojusi, kaip reikia patikrinti sąrašą ir net, sako, apie artistę būtų daugiau išmaniusi: „Ji gi žmogus ne iš žuvies.“ Ir didesnė tikimybė, jog jau būtų buvus atleista. Gaila panos – netrukus tikėjosi tapti naujo – Strateginių pokyčių – skyriaus vadove, o dabar rauda, jog neturėjusi ministerijoj su kuo pasitarti humanitarų sąrašo klausimu:
– Visos mes jaunos, gražios, naujos, ir ne iš valstiečių, per visus aukštus gavusios perspektyvą dirbti su profesionaliais menininkais, tik ministerijos tarpuvartėje palikta viena Ona, kažkokia lyg iš Šalčių, kuri dirba su nepremijuojamais menininkais bei nelaimingais poetais, su kažkokia nacionaline atmintim ir folkloru – sako, viską prisimenanti, bet negi eisiu pas ją klaust? Aš gi atėjau viską žinodama.
Faktas, neisi, pritariu: nes viską turėjai keisti kultūros politikoj, o kad prie vartelių dėl svečio pastovėt reikia, tai ir jaunoji Sonata iš prezidentūros irgi prisipažino neišmaniusi, kadangi vis dar mokosi Istorijos fakultete švietimo reformos – jai tik globalūs dalykai patikėti, ne smulkmenos.
Raminu – ko jaudintis: juk ministerijoj net trys viceministrės – Gintautė, Regina bei Ingrida, tai kažkuri iš jų tikriausiai paskirta būti atsakinga už sąrašo 2020 skaitymą? Jeigu jau tave skandins, tai trauk kurią vieną paskui save – mokinu.
Ne, ne – mano draugė tiesiog sukūkčioja ir baimingai kužda:
– Jei vakar buvai nežinoma lektore, o šiandien esi viceministre, tai gali būti atsakinga tik už veržlų bičiulių gaujos avangardą, už kūrybingą ministerijos kėdžių pervadinimą ir už riebią žymę kultūros politikoj, o ne už valstybinius kažkokius ten apdovanojimus ar pinigų skaičiavimą.
Hm, skambinu į Taliną: ar jie irgi palieka ministerijos žymes kultūroj? Ką ten veikia tokiais atvejais kultūrų viceministrės, kaip susidoroja su sąrašinių ir nesąrašinių priešprieša?
– Privilegija, o kartais ir Kultūros ministerijos problema yra mūsų mažas skaitlingumas. Kartais tai mums reiškia dvigubą naštą, tačiau kartu suteikia galimybę būti tarp visų kultūros džiaugsmų ir problemų, – aiškina toks Tarvis, Estijos kultūros ministerijos kancleris. Na, ir nėra ten kultūrų viceministrų – yra pats vienas kultūros ministras, vat kokie jie nepažangūs, nes ir limuzinų regionų politikai jiems reikia mažiau.
Beje, ir į Lenkiją kas mėnesį pasitarti nelaksto – labai keista. Iš kur semiasi patirties!?
Tačiau išgirstu vieną principą, kuris man labai praverčia: „Tähtis on manööverdamisvõime ja tormi taluvus“.
– Ką? – staiga mano draugė lovoj aprimsta, akys nušvinta: patarimai estų kalba jai teikia vilčių.
– Tai reiškia, kad „svarbu manevringumas ir sugebėjimas atlaikyti audras“, pagal Tarvį, – džiaugiuosi. – Radau sprendimą. Lietuvoje audrą atlaikyti galima tik užganėdinant.
Taigi liepiau savo draugei greit lipt iš lovos ir vest ministrą į teatrą, užlaipint ant scenos, kad įbruktų artistei vietoj Nacionalinės premijos rožių vainiką – kankinė juk. Pijaro akcija turėjo pavykti su sąlyga: ministras aktorei ten pat turi pasiūlyti tapti jo pavaduotoja.
Deja, ministras, kaip jautrus Milošo, pačiu laiku metusio nėščią merginą, gerbikas ir šiaip intelektualas, pabučiavęs artistę, ištižo: „Atėjau asmeniškai atsiprašyti.“ Jis pamiršo pasakyti svarbiausią dalyką: „Būkit ketvirtąja viceministre.“ Pavyzdžiui, atsakančia už kasmetinį kultūros elito sąrašų sudarymą. Reikšminga sritis.
Ką gi, teisingai tradiciniam interviu teigia NAC.PREM.KOM‘o pirmininkė profesorė Viktorija, visų laikų kultūrologė: „Susidaro įspūdis, kad humanitarai Lietuvos valstybei nėra reikalingi.“
Aš patikslinsiu: jie reikalingi paįvairinti mūsų gyvenimą, kad turėtume eilinę šampano progą pabūti meno ir mokslo profesorių patarėjais. Todėl dabar mano viešųjų ryšių agentūra „Basa koja“ pretenduoja kitąmet ne tik surengti humanitarų pagerbimą, bet ir juos parinkti; aišku, kai tik ministerija viešo konkursėlio būdu nupirks iš manęs šią paslaugą.