Už ką? – rėkė į ragelį mano bičiulė, ištrūkusi iš Kultūros ministerijos, nes ji, vos tik nuslūgo skandalas dėl neįleistos į Prezidentūrą aktorės, norėjusios sau pasiimti Nacionalinę premiją, nuvarė valgyti picos į Milaną. Bilietas nuskristi į vieną pusę buvo tik po 20 eurų, negi praleisi? Nervus atpalaidavo – nė motais jai, kad ne Vatikanas, o vienas Dievas žino, kur laukia bausmė.

Sakiau – grįžki, nes koronės virusas jau užėmė visas oro linijas, ne tik pigias, ir jos nutrūko, o dabar imasi pakeleivingų mašinų, todėl niekas tavęs paplentėj neims, nors tu jauna ir perspektyvi. Tačiau ji visas dešimt dienų iš savo gyvenimo buvo nusipirkusi, kad pamatytų Duomo katedrą – negi galėjo tas dienas palikti kinų turistams?

Ir italai tik – šast, katedrą uždaro: improvvisamente, visiems piligrimams tai buvo taip netikėta; tuo pat metu koronė persirengė Didžiosios Britanijos sveikatos ministre ir todėl ji jau gali patekti bet kur – „Brexitas“ negalioja. Niekas tai ministrei nepatarė, kas yra Dievo rykštė.

Tik tuomet mano bičiulė paskambino panikuodama: „Ar gali padėti – tu gi influenceris! Paieškok išimčių.“

Aiškinu, jog Italijoj manęs niekas nežiūri, bet užtat puolu skambinti tokiam labiausiai žinomam Malinauskui, kad kokį vyriausybinį lėktuvą skirtų vargstančioms užsienyje Lietuvos valdininkėms bei sulysusiems nuo kelionių studentams.

O jis – Mamma Mia – informuoja: „Nežinai? Į feisbuką išėjau dirbti, nes krizės metu per dvi vietas – ir socialiniuose tinkluose, ir patarėju – per sunku.”

Vis dėlto jis man draugiškai patarė: sako, ten dar tuzinas prie premjero patarėjų vietoje manęs yra, tad rasiu, kas Vyriausybės vadui patars tą lėktuvą išskraidinti kaip akivaizdų Tėvynės rūpestį piliečiais.

Puoliau ieškoti – pasirodo, tų patarėjų premjero būstinėj – per 50. Ai, sako Malinauskas, ieškok tik tarp aukštesnės kastos – tokių yra 14.
Aiškinu, jog Italijoj manęs niekas nežiūri, bet užtat puolu skambinti tokiam labiausiai žinomam Malinauskui, kad kokį vyriausybinį lėktuvą skirtų vargstančioms užsienyje Lietuvos valdininkėms bei sulysusiems nuo kelionių studentams. O jis – Mamma Mia – informuoja: „Nežinai? Į feisbuką išėjau dirbti, nes krizės metu per dvi vietas – ir socialiniuose tinkluose, ir patarėju – per sunku.”

Kol išsiaiškinau, kuris iš tų keliolikos tikrai gali patarti tokiu valstybiškai jautriu klausimu, sužinojau, jog teks gyvai atbėgti į Kauną – ana ten prie Ministro Pirmininko prisegtas naujas patarėjas, apie viską dėl koronės viruso premjerui pasakantis, nes kiti Vilniuje tuo metu renka atsiliepimus ir galvoja. O tada pats premjeras Kaune mero patarėjams aiškina, kaip koronę sutramdyt.

Jis tai daro per televizorių – viską kruopščiai perskaito nacionalinio transliuotojo ekrane: ir kaip plauti rankas, ir kaip atidaryti Lenkijos koridorių, kurio raktą reikėjo pasiimt prieš savaitę iš kaimyno Dudos patarėjų.

Pažiūrėjau ir supratau: kam aš važiuosiu į Kauną – juk paprasčiau tiesiog šauti į prezidentūrą, kurioje yra tik 41 patarėjas ir vienas konsultantas.

Gi kas nors iš jų ras, kaip patarti Prezidentui nukreipti vieną karinį lėktuvą į Europą. Ką sakytum – rūmuose tūno pats ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas!

Vaje, tik spėjau prasižiot, esą ar turit kanceliarijoj lėktuvą – jauna lyg plunksnelė vyriausioji vidinių ligų patarėja kad suspigo: „Netrukdyk, dabar kalbą šefui rašom – ne lėktuvai kažkokie galvose!“

„Kalbą“?

– Taip, turės skaityt per teliką, o gal patarsi, ką tokio pasakyt, kad realiai žmonių širdis užkabintų ir pervertų?

Na, patariau – tegu Dievą, Tėvynę ir Lenkiją pamini, ba reikėtų, sakau, per Lenkiją ir mano bičiuliams muzikantams – valkatėlėms iš Vokietijos padėti grįžti.

Deja, ta visa kavinė „Patark Prezidentui“ manęs nepaklausė – į kreipimąsi Tautai vietoj Varšuvos įkišo Briuselį, nors jame visi biurai seniai nuo viruso užsidarę. O lėktuvą paminėt pamiršo.

Tada svarstau – gal ministrui kuriam skambint? Kuriam iš turimų 14-os? Ne, kultminas atkrenta, Švietimo ir sporto – irgi popierinis. O iš kur man dabar žinoti, kurie ministrai turi dar geresnių patarėjų negu Vyriausybės kanceliarija?

Būtų priėmę partijų susitarimą, kad su korone reikia kovoti be opozicijos, ši netrukdytų rasti sprendimą.

Ilgai brauzinau telefono ekraną – nedaug tų pažinčių likę; bet štai mano draugo Edmos žmona patarė – „Mano šefui paskambink“.

Ir tikrai: užsienio reikalų ministras rado labai netgi neblogą sprendimą – visus tuos lietuvius, kurie vis dar klaidžioja po Europą kaip Markso šmėklos, atvežt ne lėktuvu, o ilgu traukiniu su miegamaisiais vagonais. Oi, mums iš tikrųjų gresia komunizmas vėl, jei šitaip.

Ką gi, perduodu bičiulei iš Kultminos, kuri per tą laiką jau beveik pasiekė Berlyną iš Milano per Maskvą: „Lauk greitojo traukinio, Tėvynė nepamiršo.“

O kur laukti – man ministras nepasakė: gal Tau ten praneš vokiečiai, kada iš Berlin – Friedrichstraße išvyks ekspresas iki Kalvarijos per Lodzę?

– Oi, aš per tiek laiko nugaišiu, jeigu traukiny vagono-restorano nebus, – rėkia patarėja iš Kultminos: – Man kinai patarė ir aš jau įsipakavau kaip kultūros paveldo vertybė jų siuntų sistemoje, todėl mane dėžėje atsiųs į kurį nors muziejų. Kad tik būtų kas iš paštomato Vilniuje išima.

Ir ji teisi: juk Kinijos siuntoms joks karantinas negalioja. Reikia žinot, kad ir užsieny yra patarėjų. Atsikvėpiu: siuntą išpakavus sugrąžintos patarėjos nė nereikės testuoti, ar neužsikrėtusi, nes juk nesaugios nebūtų supakavę?