Ką gi, ačiū už pasitikėjimą – pavarysiu. Savo stiliumi, žinoma: nekritikuoti asmens, jo giminių, tikėjimo ir dar šio bei to. Tik žodžius, tik sakinius, tik mintis. Tik tiek. Na, dar bendrą teksto idėją – apie Lietuvą. Vido tekste ji pateikta kaip absoliutaus blogio kloaka, be menkiausio šviesos ir vilties spindulio. Skaitai ir pastraipa po pastraipos krinti tarsi į pragarą, tarsi eitum kartu su Dante jo „Dieviškojoje komedijoje“: „Kokia juoda giria, pritvinkus siaubo, į šunkelius lig kaklo pasinėriau! Gal net geriau patirti mirtį kraupią; bet dėl šviesos, kurią esu suradęs, papasakot geidžiu kas susikaupę.“ Skaičiau, skaičiau, pastraipa po pastraipos, apie londoniečio pavaizduotą Lietuvą: „...ten, kur ženklai žioravo tamsiaspalviai, tai ištariau: „Maestro, siaubas grynas“.
Tiek literatūros sąsajų. Nes, žinokite, apžvalgininko tekste tikrai minima „katastrofinė panorama“. Kalbama apie „tamsią visuomenę“, „nevalytas gatves, duobėtus kelius, griūvančius tiltus“. Jeigu dėl duobių ir tiltų, tai norėčiau pristabdyti šį siaubo filmą ir įsiterpti: „Et, Vidai... Atvažiuok į Italiją. Pažiūrėti griūvančių tiltų.“
Perskaitęs V. Rachlevičiaus tekstą susidėliojau nacionalinio blogio lentelę. Joje praktiškai viskas yra tamsa – valstybė ir piliečiai in corpore: 1) elito nėra, nes išvarytas; 2) taksistai ir pavežėjai – nebe gryno kraujo; 3) demokratija degradavusi; 4) studentai vitrinų nedaužo; 5) visuomenė – tamsi ir abejinga; 6) knygų leidėjai – be savigarbos; 7) inteligentija – bestuburė; 8) teatro bendruomenė – žemumose; 9) rietenos, chaosas, zoologinė neapykanta. Matote, kiek visko? Argi ne aligjeriškas „Pragaras“?
Yra Vido tekste dalykų, kurie man prie širdies. Pavyzdžiui, apie tai, kad dalis Lietuvos gyventojų europietiškumą sieja su: „gyvenimo komfortu, trinkelėmis išgrįstomis keliomis centrinėmis gatvėmis ir aikštėmis, parodomaisiais gėlynais bei įvairiais blizgučiais.“ Pritariu! Labiausiai pritariu pasažui apie švaistymo kalėdinėms eglėms absurdą. Ir galiu nuo savęs pridurti: naują Vilniaus merą Valdą Benkunską iš vidaus, iš esmės pažinsime šių metų gruodžio mėnesį, kai Katedros aikštėje nušvis eglė su šešiaženkliais sąmatos skaičiais.
Dar sutinku su aptariamo teksto autoriumi dėl rietenų feisbuke. Anksčiau žmonės ginčijosi, kieno katė gražesnė. Dabar pjaunasi dėl visko. Bet kur tokie dalykai nevyksta? Nebent Šiaurės Korėjoje. Dėl Virginijaus Savukyno irgi sutinku: Lietuva – ne Putino Rusija, ne sovietmetis. Ministrus kritikuoti galima ir netgi reikia!
Vis tiktai yra dalykų, su kuriais visiškai nesutinku! Ypač ten, kur V. Rachlevičius rašo apie „visuomenės nesusigaudymą, kurį formuoja įvairūs apžvalgininkai, komentatoriai bei politikai, o žmonės tuos niekus šliurpia nekramtę, kaip austres.“ Ar tikrai? Man regis, kad tie, kurie „šliurpia austres“ tam tikrais burbuliukais užsigerdami, tie susigaudo. Sakyčiau, gal daugiau problemų būtų su tais, kurie irgi „šliurpia“, bet ne austres, o šaltibarščius Basanavičiaus gatvėje, Palangoje. Čia, žinoma, mano asmeninė, minimaliai ironiška nuomonė.
Jeigu rimtai – nesutinku su teksto pavadinimu. Jis yra bjauriai populistinis ir ryškiai klikbaitinis! Tarsi raudonais dažais nuteptas plakatas protesto demonstracijose Paryžiuje ar Romoje. Arba kaip Juliaus Janonio eilėraštis apie poetą, kuris užuot godas godojęs pučia trimitą ir kviečia į kovą! Beje, kovos motyvų pas V. Rachlevičių – ne vienas, jis šaukia studentus ir šiaip visus nepatenkintus patikrinti vitrinų stiklo storį.
Žinau, kad Vidui nepatinka leftistai, žinau ir tai, kad viską, ko jis iki galo neperprato, vadina „neomarksizmu“ – nuo jėzuito Pranciškaus iki Landsbergio. Tebūnie tai jo ir dar kelių „Alko“ bei panašių portalų skaitytojų problema. Vis tik kvietimas daužyti vitrinas yra, sakyčiau, ryški proletarinės diktatūros metodologija. Nelabai europietiška. Nepatiko ir palyginimas su „Polinezijos čiabuviais“. Na, toks stereotipinis rasizmas ir tiek.
„Lietuviškas šariatas arba Iranas prie Baltijos“. Ką manote? Aš sakau: nekorektiška! Ypač šiomis dienomis, kai Iranas yra kraujuojanti žaizda, apie kurią Lietuvos žiniasklaida nerašo, bet Didžiosios Britanijos tikrai rašo. Dvidešimt tūkstančių suimtų ir kankinamų. Penki šimtai nužudytų, daugybė išprievartautų moterų, suluošintų vaikų. Ten dorovės policija šaudo moterims į pilvo apačią. Ten vyksta viešos egzekucijos. Ten moteriai pakanka vienos garbanos, išsprūdusios iš po hidžabo, – ir ji jau kalėjime! Štai kas yra Irano režimas šiandien. Todėl lyginti Lietuvą su Iranu yra ne tiek nepagarba lietuviams, kiek atsaini arogancija už laisvę kovojančių iraniečių adresu.
Mes esame „savotiškas Iranas prie Baltijos“? Ne, Vidai, būdvardis „savotiškas“ čia negelbėja. Mes tikrai nesame nei Iranas, nei Baltarusija. Nesame netgi orbanistinė Vengrija. Ir tai yra mūsų – šliurpiančių tiek austres, tiek šaltibarščius – milžiniška sėkmė. Nereikėtų jos kvestionuoti dėl poros klikų.
Dėl šariato. Suprantu, kad tai viso labo žurnalistinė metafora. Gal ne tiek metafora, kiek hiperbolė – padidinimas, sutirštinimas. Kartais ir aš, ir mes visi – tekstų autoriai – jos griebiamės. Kad skaitytojas liktų nustėręs. Kad išsigąstų. Bet šiuo atveju – šariatas Lietuvoje labiau kelia juoką nei baimę. Niekas čia už įsitikinimus kojos nekerta. Nebent feisbukas blokuoja mėnesiui – tiek čia to šariato. Beje, sutinku: vatnikų medžioklė jau pradeda varginti. Bet karą ne mes pradėjome.
Susilaikysiu dėl Olego Šurajevo. Nes kritikuoti O. Šurajevą yra juokinga tikrąja to žodžio prasme. Jis trolina tuos, kurie leidžiasi trolinami. Na, taip: Irane jis jau tikrai būtų gavęs 80 rykščių. Galbūt jam būtų nukirtę dešinę ranką arba kairę koją pagal tekste minimo šariato įstatymus. Nes taip baudžiami vagys. Ką pavogė O. Šurajevas? Kaip tai ką? Tam tikrų žmonių ramybę prie televizoriaus. Britų konservatoriams, įsivaizduoju, suvelta BoJo „the Clown“ (buvusio Didžiosios Britanijos premjero) ševeliūra, pagirios rezidencijoje irgi neatrodė rimtas reikalas. Kaip ir dievobaimingai Italijai „Meilės partijos“ atstovės Ilonos Staller išrinkimas į šalies parlamentą nebuvo doros kelio ženklas. Bet europietiškumas toks yra – margas ir liberalus. Ne dekoracija.
Ir pabaigai – pats svarbiausias dalykas. Jeigu nepriklausomas apžvalgininkas nepriklausomo naujienų portalo nuomonių skiltyje pateikia savo nepriklausomą, pakankamai apokaliptinę nuomonę, jeigu vietoje šariato teismo nuosprendžio skaitytojai dalijasi jo tekstu, jeigu mes čia ginčijamės, sutariam ir nesutariam – kuo visa tai kvepia, Vidai? Iranu ar Europa?
