Paulius Jurkevičius. Vėgėlė, Gražulis, Vasiliauskaitė rinkimus jau laimėjo (Italijoje)

Įvairių maršų dalyviams ir organizatoriams, kartuvių prie Seimo statytojams, kovotojams prieš skiepų ir galimybių paso nelaisvę, niurzgėtojams ant sumaskvėjusio Briuselio, nepatenkintiems dėl Taivano, Baltarusijos, dėl per daug Ukrainos atėjo laimės valanda. Gaivaus, spalvingo itališko sprico taurė. Prego, prašom: netikėta, bet žiauriai maloni politinio dopingo dozė iš Pietų Europos. Tos, kuri šiaip jau niekada pernelyg nežavėjo darbščiųjų Lietuvos žmonių, nes ten pas juos – mafija, ten – makaronai ir siestos valanda, ten – nestabilios vyriausybės.

Dabar spagečiai tinka. Viskas net labai mums tinka. Italija tapo kelrode žvaigžde. Nes Vengrija irgi buvo neblogai, bet tai viso labo Vengrija – Viktoro guliašas ir tiek. Italija, trečioji ES ekonomika su 76 deputatais Europos Parlamente yra jėga. Drebėkite, von der Leyen ir kiti koronaviruso vakcinų vajaus organizatoriai – ten ir čia.

Žvilgtelėkime ir pasiaiškinkime: kas Lietuvoje nesulaiko džiaugsmo ašarų dėl to, kas įvyko Italijoje. Dėl Giorgios Meloni „Italijos brolių“ galingos, demokratiškos pergalės parlamento rinkimuose. Tos pačios Meloni, kuri rinkimų išvakarėse pranašiškai tarstelėjo: „Baigėsi katino dienos Europos Sąjungai!“

Žiūrim, ką turim. O turime, pasirodo, gimines: „Mes, lietuviai tautininkai ir centristai, džiaugiamės giminingos „Italijos brolių“ partijos pergale Italijos parlamento rinkimuose“, – rašo Tautos ir teisingumo sąjunga. Pasirašo: lyderis ir partijos pirmininkas, Respublikos Seimo narys Petras Gražulis. Lietuvos Petras kreipiasi į Italijos Jurgą (Giorgia lietuviškai būtų Jurga): „Kviečiame ,Italijos brolius‘ užmegzti oficialius santykius su mūsų partija, Lietuvos Respublikos Seime ir visuomenėje atstovaujančia įvardytosioms vertybėms.“

Kol kas neaišku, ar Parlamento rinkimus laimėjusi italų politikė atsakė rinkimų dar nelaimėjusiam lietuvių politikui. Gal atsakys? Šiaip ar taip, vertybės sutampa, tuo neverta abejoti: „Principai ,Dievas, Tėvynė, šeima‘ yra ir mūsų principai.“ Ne tik principai, bet ir priešas taipogi bendras – tiek Vilniui, tiek Romai: „Šiandien Europai grasina leftistinis, kvaziliberalus diktatas iš Briuselio…“

Pono Gražulio kolega Seime, deputatas Mindaugas Puidokas taip pat džiaugiasi. Net labai: „Pirmyn, Italija! Griūva pasauliniai globalistų planai su Didžiuoju perkrovimu! 3-čia pagal dydį ekonomika Europos Sąjungoje pasakė TAIP tradicinėms vertybėms ir patriotizmui!“ Puidokas pabrėžia, kad Meloni pasirengusi valdyti „dėl visų italų“.

Bet kažkodėl neapdairiai kartoja fašistinės atskirties dėsnį: kas ne su mumis, tas prieš mus. Nes tie italai, kurie nebus su Dievu arba ne su tuo Dievu, neatitiks šeimos standartų, tie bus atskirti nuo valstybės malonės. Italijoje šiuo klausimu verda karštos diskusijos.

Ponas Puidokas tvirtina, kad pasaulyje dėl Italijos kilo „didžiųjų medijų isterija“. Lietuvoje itališkas aistras kaitino tik vienas nacionalinis, nelabai mainstryminis dienraštis „Respublika“. Jis perspausdino garsiąją G. Meloni kalbą apie pavojų tapatybei ir susilaukė daugybės komplimentų. Nors ne: prakeiksmų buvo žymiai daugiau – konservatoriams, Uršulei ir Stambulo konvencijai. Pavyzdžiui, dienraščio skaitytoja ponia Janina parašė: „Šaunuolė Meloni. Von tuos išvirkėlius liberastus pi…astus nuo normalios visuomenės.“ + 54 žali patiktukai.

Į lietuvių kalbą išverstą, kupiną itališko temperamento rinkiminę Meloni kalbą tautiečiai dar ilgai cituos būsimuose Lietuvos šeimų maršuose ir basų mamų akcijose. Nes idealiai tinka. Nes pasakoja apie neįtikėtiną politikos virsmą: vos 3,5 procento simpatizuojančių rinkėjų turėjusi dešiniųjų marginalų partija tapo galingiausia politikos jėga, už kurią balsavo daugiau kaip 7 milijonai. Argi tai ne stebuklas iš serijos – kas buvo niekas, tas taps viskuo?

Neverta abejoti: po dvejų metų stebuklas pasikartos ir Lietuvoje. Nuvargusių, išretėjusių maršų strategai gavo porciją itališko „brolių“ dopingo. Buvę marginalai taps nacionaliniais demiurgais. Šitai puikiai supranta regionų ir Pinskaus partijos generolas Tutkus. „Sveikinu Italiją ir jos liaudį pasirinkus. Džiugu, kad Jūs nepakartojote mūsų klaidų.“ Karybos strategas ta proga pastebi: „Lietuvos šeimų sąjūdis su devizu ,Stipri Šeima – Stipri Lietuva‘ jau turi ne tik milžinišką palaikymą Lietuvos žmonių tarpe, bet ir bendraminčių kitose ES valstybėse.“ Bendramintė tikrai galėtų būti rinkimus laimėjusi Matteo Salvini „Lega“. Atvirai remianti tradicines šeimas ir atvirai kovojanti prieš sankcijas Rusijai, kurios esą kenkia Italijos liaudžiai.

Tradicinės šeimos, tradicinio Dievo, tradicinės genetikos gynėjai dabar turi iš ko pasimokyti. Štai ji, svarbiausia itališka „brolių“ pamoka: nepaleisk kovido kortos iš rankų ir laimėsi. Tai, ką kalbėjo ir rašė mūsų STI, profesorius Vėgėlė, señora Lago, panašiais žodžiais dėstė ir Italijos Jurga: „Ne – ,žaliajam pasui‘, instrumentui, kurį kairieji naudojo kaip priemonę rūšiuoti žmones, norėjusius eiti į darbą arba į restoraną.“

Pakeiskite žodį „kairieji“ į žodį „konservatoriai“ ir turėsite tipišką mūsiškių antivakserių manifestą. „Italijos broliai“ niekada nebūtų laimėję rinkimų, jeigu ne kovidas, jeigu ne vakcinavimo programos ir ne karantinas. Jeigu atsitiktų taip, kad šį rudenį į Lietuvą užklystų nauja kovido atmaina, jeigu žmonės vėl pradėtų sirgti, tada visaliaudinis antivakserinis plebiscitas Seimo rinkimuose – garantuotas.

Meloni rinkimų kampanijos retorikoje skambėjo tipiška atskirties ir supriešinimo semantika. Surask priešą, pakviesk ginti, paskelbk kovą ir būsi drąsus patriotas. Panašiai kalbėjo italų fašizmo ideologas, kampuoto smakro savininkas. Panašiai elektorato adrenaliną prieš rinkimus kaitino „Italijos brolių“ lyderė: „Patinka kam nors tai ar ne, tai yra šventa. Mes tai ginsime. Mes apginsime Dievą, šalį ir šeimą.“

Panašiai, beje, kalbėjo ir Lietuvos filosofė Nida Vasiliauskaitė. Pamenate – apie tuos, kurie nori gyventi ir mirti laisvi. Filosofės tekstuose buvo daug kovinės leksikos – apie „valią priešintis“, „nepasiduoti“. Tarkime, praėjusios vasaros Vasiliauskaitės raginimai – „...laikas ateiti, apsupti Seimą ir nesitraukti – būti, kiek reikės, su visais, kas prisijungs, iš visų tolimiausių kaimų“ – savo retoriniu patosu buvo įtartinai panašūs į Mussolinio kovos – combattimento – ideologiją. Ir galbūt jie netgi lenkia Meloni raginimus išsitraukti kardus, atremti LGBT ideologiją, nepasiduoti finansinių spekuliantų valdžiai.

Klausimas: gal Vasiliauskaitė taps lietuviškąja Meloni? „Italijos brolių“ pavyzdys rodo: tai, kas vakar buvo politinis anekdotas, rytoj gali tapti naujos galios švyturiu.

O jūs? Jau pasveikinote italų liaudį su pergale prieš leftistinį, kvaziliberalų Briuselio diktatą?