Paulius Jurkevičius. Turėjome restoranus – gavome girdyklas ir šėryklas!

Dar daugiau: naktis susikeitė su diena, o diena iškeliavo į naktį! Vėl šauktukas, kaip be jo.

Apie šį įdomų pokytį sužinojome iš vieno žmogaus. Jo pilnas titulas yra: valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas. Taip jis pasirašinėja. Čia man kyla noras paklausti, kokio velnio miega VLKK (valstybinė lietuvių kalbos komisija), juk galėtų žmogui paaiškinti, kad tas dusyk pakartotas – „valstybės – valstybės“ tampa mažumėlę juokingu oksimoronu, nes kaimo lygio valstybės operacijų vadovo mes paprasčiausiai neklausytume.

Na, bet tiek to. Uniformos, titulai, kalbėjimai tautai valstybės vardu yra savotiška tam tikrų vyrų silpnybė. Nes vyrų be silpnybių nebūna, ar ne? Žodžiu, mūsiškis valstybės lygio valstybės vadovas pareguliavo laiko tėkmę: iki dešimtos vakaro normaliai gyvename. Dvidešimt antrą nulis nulis prasideda policijos intervencijų laikas ir jis tęsiasi iki aštuonių rytų, kai vėl pradedame normaliai gyventi.

Cituoju dusyk valstybės lygio operacijų vadovo pasisakymą: „...kad neatsitiktų taip. Žmonės, kol yra blaivūs, viskas tvarkoj, elgiamės daugiau mažiau atsakingai, bet suprantam, kad žmonės, kurie ateina, švenčia, pasiekiam tam tikrą būseną, kai jau gali kilti problemų susitarti su klientais, nesinori, kad kažkokie konfliktai kiltų, tektų policijai į juos veltis.“

Aš tikiuosi, laiku supratome bjauriąją, bet gana šiltai, tėviškai išaiškintą mūsų visų prigimtį. Todėl kai Vilniaus arkikatedros varpinės laikrodis muš dešimtą vakaro, verčiau jau užsitraukime ant galvos antklodę, nes paskui... Paskui tarsi siaubo filme apie vilkolakį įgauname valstybės operacijų vadovo nupieštą pavidalą. Pavidalas, reikia pripažinti – nekoks. Neblaivūs. Neatsakingi. Konfliktiški. Savaime aišku, tėviškas priminimas apie policijos „bananą“ – laiku ir savo vietoje.

Čia man kyla paprastutis eilinio, nevalstybinio lygio žmogaus klausimas. Ar galiu – kaip sūnus paklydėlis paklausti tėvo? Gerbiamas valstybės operacijų vadove, o iš kur jūs žinote, kad aš toks tampu? Mano bičiuliai? Mano bendramoksliai? Mano knygų ir tekstų skaitytojai bei kiti Lietuvos žmonės? Prašau, tėve, nesupykite, tai žmogiškas, ramus, moralinės nekaltumo prezumpcijos klausimas. Ne man vienam, tėve, jis iškilo.

Na, bet tai dar ne viskas. Yra ir kitų dalykų apie kuriuos, deja, parašys kokie nors prancūzų ar italų apžvalgininkai pasakodami apie artėjančio pandemijos pabaigos turizmo sezono ypatumus vienoje Baltijos šalyje. Iki aukščiau cituoto titulo iš septynių žodžių pasisakymo aiškėja: pas mus buvo restoranai ir restoranų kultūra, degustaciniai meniu, garsūs šefai, tematinės vakarienės, geriausių TOP 30 rinkimai. Kas iš viso to išėjo?

O išėjo štai kas: restoranai vienu septyniskart tituluoto tėvo parašu įkrenta į vieną eilutę, į vieną straipsnį, į vieną sampratą ir į vieną laiką drauge su lošimo namais, naktiniais klubais. Su viešnamiais neįkrenta, bet tėvui nedėkosime, nes mes ne olandai, ne vokiečiai, ne šveicarai – tokio brudo pas mus nėra. Užtat naktiniai klubai yra ir – „o tempora“ (Ciceronas kilsteli vieną antakį) jiems tėvo prisakyta veikti tuo pačiu laiku. Ir dar jie turi tą pačią – maitinimo licenciją kaip ir restoranai, – „o mores“ (Ciceronas kilsteli kitą antakį).

Supratote, mielieji? Restoranas „Stikliai“ – kaip naktinis klubas, kaip diskoteka, kaip bordelis? Štai kas įvyko!

Įsivaizduoju, daug kas man dabar papriekaištaus: ei, nekibk prie valstybinio tėvo žodžių!

Vis tik norėčiau jums paaiškinti, ką reiškia ta viena valanda, tas plika akimi nepastebimas restoranų – naktinių klubų – lošimo namų darbo laiko suvienodinimas. Reiškia labai daug! Šauktukas vėl reikalingas, deja.

Pirmas dalykas: valstybės lygio valstybinių operacijų vadovas atkakliai neigia restoranų kultūrą, kultūringus restoranų klientus ir visai tai, kas yra, tarkime, Prancūzijoje, pas mus jau buvo prasidėję, bet tuoj nebeliks. Operacijų vadovo nuomone, po dešimtos baigiasi vakarieniavimas ir prasideda, dovanokite už rusicizmą – „pjankė“ (dar kartą atsiprašau!).

Antras dalykas: valstybės lygiu žmonėms formuojama, peršama „a priori“ nuomonė, kad jie yra kalti. Ir nurodomas tikslus laikas, kada prasideda jų kaltumas, nepamirštant paminėti policijos „bananų“. Dieve, kaip šlykštu, kaip primityvu! Valstybės lygio operacijų vadovo silpnybė (šitai mums reikėtų įsidėmėti) yra ši: laikrodžiai. Šveicariški rankiniai ar sieniniai „bim bam“ – nežinau, bet pirmą kartą jis, tada dar žymiai mažiau galių turėjęs blaivintojas pusiau perskėlė sekmadienį. Iki trijų popiet. Ir po trijų popiet. Taškas.

Trečias dalykas: pasilinksminimai… Šįsyk – daugtaškis, nes valstybės lygio operatorius maloniai suplaka viską į vieną kvaitinantį kokteilį. Išgersime ir apsvaigsime. Pralinksmėsime: „Nustatyta, kad viduje veikiančiose kavinėse, restoranuose, baruose ir kitose pasilinksminimo vietose... “

Pasilinksminimas maro metu yra nuostabus reiškinys. Ir jis keliasi į naujas erdves – į restoranus, į kavines. Netgi jei į restoraną eisite gedulingų pietų arba vesitės pokalbiui užsienio valstybės ambasadorių privalėsite pralinksmėti. Jeigu eisite į kavos barą degustuoti naujos arabikos, nepamirškite užsilipti ant stalo. Jeigu pietausite aukšto lygio restorane – nebūkite rimti. Na, bent jau užtraukite „Ant kalno mūrai“, kad pasijustumėte rimtoje pasilinksminimo vietoje, kaip nurodyta operacijų vadovo.

Visa tai veda prie ko? Prie labai paprasto dalyko. Prie masinės gėryklų ir šėryklų vizijos, kurias liaudis anksčiau ar vėliau pareikalaus uždaryti, nes pigiau ir skaniau valgyti namuose, o ne kaip liepė Jeanas Anthelme Brillat-Savarinas 1782 metais aptardamas restoraną „La Grande Taverne de Londres“: „Elegantiška salė, puikiai vilkintys kelneriai, išsami vyno korta, aukšto lygio virtuvė ir išskirtinis dėmesys svečiams.“