Nes jau laikas. Beveik tris mėnesius spalvotuose žurnaluose ir portalų gyvenimo būdo skiltyse nematėme prabangiai vilkinčių ponių ir ponų prabangių restoranų interjeruose. Kone ištisus tris mėnesius neregėjome pliažo fotosesijų iš Balio, iš Maldyvų, iš Sardinijos, senokai nematėme įdegusių, garsios dietistės ir garsaus trenerio sutvarkytų kūnų, maudymosi kostiumėlių, papuošalų, stilingų šukuosenų, išskirtinio manikiūro, nepriekaištingo pedikiūro.

Tyliai, kukliai, dvasingai gyvenome tris mėnesius. Sunyko, nuščiuvo informacinis prabangos srautas. Akių nebedrasko „Chanel“ kvepalų, „Emporio Armani“ džinsų reklama. Pailsėjome ar ne?

Balandžio pradžioje pasigirdo ir po truputį vis stiprėja nauja melodija. Mums to nereikia! Be šito ir ano išgyvensime! Apsieisime! Kai pasiteirauji, kas trukdė, be ko gerieji žmonės žada apsieiti, ką iš gyvenimo brauks – atsakymai būna įvairūs.

Be mados, tarkime. Be „haute couture“, be „prêt-à-porter“, be liesų manekenių ir spalvingo tuštybių podiumo! Išgyvensime kaip nors be varlių ir spagečių valgytojų sugalvotų pavasario – vasaros, rudens – žiemos išsidirbinėjimų! Ką? „Dolce&Gabbana“ pradėjo siūti apsaugines kaukes? Puiku, tegu ir toliau jas siuva! Kas jiems daugiau belieka…

Tyliai, kukliai, dvasingai gyvenome tris mėnesius. Sunyko, nuščiuvo informacinis prabangos srautas. Akių nebedrasko „Chanel“ kvepalų, „Emporio Armani“ džinsų reklama. Balandžio pradžioje pasigirdo ir po truputį vis stiprėja nauja melodija. Mums to nereikia! Be šito ir ano išgyvensime!
Paulius Jurkevičius

Antroje pandemijos etinio pogromo vietoje atsiduria prabangūs restoranai su degustaciniais meniu iš devynių patiekalų, pirštinėtais padavėjais kalbančiais trimis užsienio kalbomis, natūraliu, treniruotu mostu ant kelių išskleidžiančiais servetėlę.

Girdėjote? Kopenhagos „Noma“ – tris kartus geriausias pasaulyje restoranas – persikvalifikavo į burgerinę? Taip jiems ir reikia, valgis – skrandžiui, o ne menui! O skrandis – liaudies. Todėl šitą prabangą braukiame be gailesčio, nes namuose skaniau. Ir pigiau. Ir sveikiau. Galų gale, jeigu įmonė neatlaiko dviejų mėnesių prastovos, tai tokia ten ir įmonė. Taip kažkas sakė. Restoranas – ne teatras!

Trečioje egzistencijos grynintojų sąrašo eilutėje – kelionės ir keliautojai. Nėra ko šlaistytis po pasaulį! Nes iš to nieko gero neišeina. Mes puikiai prisimename, ką nelemtieji keliautojai mums atvežė vasario ir kovo mėnesiais. Nepamiršome! Feisbukas lūžte lūžo nuo įtakingų visuomenės atstovų pareiškimų: „Išvažiavai? Atgal kelio gali ir neberasti...“

Mažiau įtakingi visuomenės atstovai išgirdę tokius pareiškimus dėdavo dvigubą „laiką“ ir plojimus. Dėl keliautojų po truputį formuojasi nuomonė – nežinau, teisinga ji ar klaidinga: iš užsienio parvykstantieji ką nors gero galėtų mums parvežti? Kažin... O jeigu jau labai norisi pamatyti Botticellio „Veneros gimimą“, tai galima ir per internetą. Pigiau ir saugiau!

Svaiginanti dorovingojo pauperizmo muzika skamba vis plačiau, vis galingiau, tarsi garsioji Ludwigo simfonija Nr. 5 c-moll, op. 67. Prisimenate: „ta–ta–ta–tammm?!“ Koks grožis!

Kadangi 41 procentą pasaulio mados produkcijos generuoja Italija, kadangi Italija mums koronaviruso užkratą atsiuntė per prabangos slidininkus, tad mes neprieštarausime, kad madai maloniai skambėtų Ludwigo „ta–ta–ta–tam!“.

Niūrios ateities motyvas skirtas visiems – pradedant Bangladešo tekstilės fabrike nugarą lenkiančiam darbininkui, baigiant „H&M“ mados salono pardavėja ir valytoja. Nepamirškime mados žurnalistų, mados fotografų, reklamos dizainerių. Negaila, tegu pasiieško rimto darbo. Dar, tiesa, nepamirškime mados žurnalų spaustuvių darbuotojų, sandėlininkų, parduotuvių buhalterių, transporto darbuotojų. Nes prabangos likimo simfonija skamba ir jiems.

Dėl keliautojų po truputį formuojasi nuomonė – nežinau, teisinga ji ar klaidinga: iš užsienio parvykstantieji ką nors gero galėtų mums parvežti? Kažin... O jeigu jau labai norisi pamatyti Botticellio „Veneros gimimą“, tai galima ir per internetą. Pigiau ir saugiau!
Paulius Jurkevičius

Gal vis tik truputį gaila... Prieš keletą metų skaičiau prancūzų filosofo Thierry Paquot knygą. Šiandien ji galėtų atsidurti prabangos laužo liepsnose, nes vien knygos pavadinimas šiame pandeminio pauperizmo transe kažkam sukeltų sėdimosios niežulį: „Pagyrimas prabangai arba nereikalingumo naudingumas“.

Profesorius Paquot teigia, kad prabanga buvo bendrojo žmonijos progreso, gilios kultūrinės ir ekonominės transformacijos variklis. Jeigu ne prabangos siekis mes šiandien ir toliau krimstume žalią mėsą su šviežiomis uogomis. Ir nebūtų atsiradusi virtuvė, padažai, indai, drabužiai, lovos, langai.

Maža to, supuvusio prabangos pasaulio ideologas teigia, kad jeigu ne keliautojai ir jeigu ne pasiutęs troškimas prasimanyti pipirų, gintaro, šilko, sidabro, kavos pupelių pasaulis šiandien būtų nelabai spalvotas. Toks šiek tiek liūdnas, juodai baltas filmas, kurio pasiilgo prabangos teismo reikalaujantys pandemijos pauperistai.

Žinoma, kiekvienam tektų susidoroti su giliai asmeniška prabangos vizija. Vienam prabanga – naujas aifonas, kitam – atostogos Turkijoje, trečiam – tuzinas šviežių austrių. Ir taip toliau. Atsikratę minčių apie didelę prabangą, braukime mažesnę. Paskui dar mažesnę ir taip – iki galo.

Nuoseklus susidorojimas su prabangos ingredientais, be abejo, išgrynintų mūsų sielas ir ypač mūsų kūnus. Visko reikėtų mažiau ir mažiau. Visko užtektų. Nebereikėtų beveik nieko. Paprasčiausias kasdienybės produktas įgautų žaižaruojančios prabangos aurą. Išsigrynintume... Nebeturėtume progos gėdintis visokio nereikalingo reikalingumo apie kurį rašė prancūzų filosofas. Ir dar perspėjo Ludwigas: „ta-ta-ta-tammm!“

Kokia galėtų būti viso to pabaiga? Kaip tai kokia? Grįžimas į senus, bet nežinau ar gerus laikus!

Prisiminiau monsinjoro Vinco Mincevičiaus, Vatikano užsienio reikalų ministro sekretoriaus kažkada man Romoje pasakotą anekdotą. Anekdotas – apie gėdą ir apie prabangą.

Štai jis: sovietijos pilietis grįžta siaubingai susinervinęs po darbo į namus ir randa žmoną lovoje su meilužiu. Ir kad užriks: „Kaip jums negėda? Štai jau valanda kaip mūsų krautuvėje padavė miltų, o jūs čia beprasmiškai gaištate laiką? Renkitės ir bėkite užimti vietą eilėje!“

Tiesa, norėjau perspėti: prabangos nuodas – klastingas, jis tyko už kampo, vis taikosi sugrįžti. Iš Kinijos sklinda gandas, kad po griežto pandeminio karantino kinus apsėdo pavojingas sindromas: „revenge spending“ – pirkinių vendeta. Bet nieko, – mes galbūt įgavome imunitetą. Liejasi svaiginanti prabangos prakeiksmo melodija. Malonaus ir šilto savaitgalio!