Linkėjimai pasikeitę. Jeigu lyginsime šių metų pabaigos linkėjimus su 2019 metų kalėdiniais linkėjimais pasirodys, kad tada gyvenome kitoje planetoje arba kitame amžiuje. Netgi vos prieš metus pasakyti ir parašyti proginiai žodžiai – kitokie. Lūkesčių horizonto linija – sutrūkinėjusi. Emocinė temperatūra – sunkiai atpažįstama.

Bandau suprasti, kur slypi pokytis. Skaitau savo teksto, rašyto paskutinį 2020 – ųjų gruodžio šeštadienį paskutinę pastraipą. “Luktelėkime. Praeis dar penkios dienos, ir turbūt prasidės stebukliniai atgimimo metai – „annus mirabilis“. Jie turėtų prasidėti. Na, bent jau skiepų nuo mirtinos ligos metai tikrai bus. Kas beįvyktų, mes daug ko išmokome. Daug patyrėme ir iškentėjome. Mes stipresni...“

Klausimai: ar galime pakartoti šiuos žodžius? Ar tebegyvas laimingas, lengvai optimistinis „turbūt“? Ar vis dar regime „atgimimo metus“? Ar tikrai „mes stipresni“?

Kažin, kažin, kažin. Turime tai, ko laukėme, tik vilties vargu ar atsirado daugiau. Ponios ir ponai! 2021 – ieji turėjo būti „skiepų nuo mirtinos ligos“ metai. Ak, kaip mes jų laukėme! Kaip tikėjomės! Bet paskui kažkas nutiko. Tarsi tikėjimas staiga būtų pasibaigęs, kaip kartais baigiasi automobilio degalai, o degalinė - ten, anapus posūkio. Didysis „turbūt“ nutolo, tarsi miražas. Nors turbūt mes pasiskiepiję. Turbūt dvejomis – trejomis dozėmis. Tik gaila, kad šie maži, biurokratiniai „turbūt“ mažai bereiškia.

Tikintiems Kalėdos yra gaivus Dievo įsiveržimas į gyvenimą per sūnų, kuris gimsta. Netikintiems – privalomas tradicijų tęsinys, programinis kilokalorijų festivalis. Taip, šių Kalėdų silkė – panašaus skonio arba net skanesnė nei pernai. Burbuliukai taurėse greičiausiai brangesni nei pernai. Bet per šiuos metus išsprogo naujas, galingas kasdienybės ingredientas. Todėl ir Kalėdos kitokios - tiems, kurie tiki ir tiems, kurie netiki.

Tradicinių vakarietiškų nuodėmių perkainavimo metas seniai baigėsi, bet lieka dvi žiaurios koronaviruso komplikacijos: puikybė ir rūstumas. Ponios ir ponai, 2021 – ieji buvo juodos puikybės ir buko rūstumo metai!
Paulius Jurkevičius
Jį įvardijo Pranciškus grįždamas iš Kipro į Romą. Kai žurnalistai paklausė, ką jis mano apie Paryžiaus arkivyskupo nuodėmę, o ta nuodėmė buvo nuodėmių klasika, neverta jos net minėti, Pranciškus oficialia Vatikano kalba ištarė žodį: „superbia“.

Lotyniškas prieveiksmis „super“ – virš, aukščiau kažko. „Superbia“ - tai puikybė, viena iš septynių mirtinų nuodėmių.

Žinoma, galima numoti ranka į tai, ką šneka Romos vyskupas ir toliau ramiai krimsti kalėdinę silkę. Rajumas – menka nuodėmė, ją kompensuos vizitas pas dietologą. Dovanų gausa po egle rodo: gobšumas mirė. Tingumas? Lietuvio tingumu neapkaltinsi, niekaip! Pavydas? Jam nebeliko laiko, nes reikia dirbti ir užsidirbti. Gašlumas? Nebedomina, nes visur matomas.

Tradicinių vakarietiškų nuodėmių perkainavimo metas seniai baigėsi, bet lieka dvi žiaurios koronaviruso komplikacijos: puikybė ir rūstumas. Ponios ir ponai, 2021 – ieji buvo juodos puikybės ir buko rūstumo metai!

O štai didysis šių metų paradoksas: tai, kas mus turėjo išgelbėti, apsaugoti, padaryti laimingesnius, pasirodo, buvo galingas puikybės ir nežaboto pykčio dopingas. Todėl jeigu kažkas ir toliau teigia, kad vakcinų sudėtis – neaiški, nežinoma, aš prieštarausiu: vakcinų sudėtis – labai aiški.

Puikybė netoleruoja abejonių. Pandemija suplakė dvigubą puikybės kokteilį: iš vienos pusės – valstybė, ji liepia neabejoti vakcinomis, ribojimais, galimybių pasais. Iš kitos pusės – abejojantys valstybe ir jos kova su virusu. Ilgainiui jų legitimi abejonė tampa giliu puikybės absoliutu, kuris nepripažįsta nė mažiausios abejonės. Boscho šėtonas patenkintas šypsosi abiems pusėms.
Paulius Jurkevičius
Tai asmeninio “super” dozė, šviežio kraujo aromatas savojo “aš” žvėreliui. Hm, čia itin keistas atvejis, kai injekcija labiau veikia tuos, kurie jos negauna, nei tuos, kurie ją gavo. Rezultatas: eiliniai tampa šventesni už popiežių, moksliškesni už mokslininką, teisesni už teisėją. Kadangi kitose šalyse šalutinės reakcijos buvo kitokios, todėl štai - antrasis metų netikėtumas: skiepai kažkodėl itin stipriai paveikė taikią žemdirbių tautą mėlynų ežerų ir žalių girių krašte.

Šie metai buvo adrenalino pritvinkęs asmeninių puikybių čempionatas. Jis prasidėjo nuo to, kad kažkas išsvajotą dūrį į petį pelnė anksčiau už kitus, galimai ne pagal nuopelnus. Jų puikybė, mūsų įniršis!

Pavasarį paaiškėjo, kad vakcinų per mažai. Pažadėjo, bet neatvežė? Pagamino, bet pardavė kažkam už didesnius pinigus? Kažkieno puikybė, visų įniršis! Gamina per lėtai? Dar daugiau visų rūstybės.

Olandas Hieronymus Boschas prieš pusę tūkstančio metų pateikė supaprastintą puikybės vizualą: kambarys, gėlė vazone, katinas, moteriškės nugara, veidrodis. Atvaizdas veidrodyje. Viskas taip buitiškai įprasta, tvarkinga, aktualu. Baltu kyku galvą prisidengęs juodas velnias šypsosi. Nes veidrodį moteriškei laiko jis, šėtonas.

Puikybė yra griovys. Puikybė yra siena. Puikybė yra jėga. Puikybė yra aplink save apibrėžtas baltas ratas, kurį pavadini “vertybe”. Šitai mes pamatėme vasarą ir rudeniop, kai buvo pasakyta: migrantai yra antros rūšies homo. O gal net ir trečios rūšies, gal net nelabai sapiens.
Paulius Jurkevičius
Taip atsirado marmalas. Žiūri į vakcinos pavadinimą, bet matai marmalą. Nė vienoje Europos valstybėje nėra tokios skiepų definicijos. Ji pulsuote pulsuoja puikybe. Gimė pasipriešinimo puikybė: aš nedarau, to, ką darai tu ir man tai nekelia abejonių.

Puikybė netoleruoja abejonių. Pandemija suplakė dvigubą puikybės kokteilį: iš vienos pusės – valstybė, ji liepia neabejoti vakcinomis, ribojimais, galimybių pasais. Iš kitos pusės – abejojantys valstybe ir jos kova su virusu. Ilgainiui jų legitimi abejonė tampa giliu puikybės absoliutu, kuris nepripažįsta nė mažiausios abejonės. Boscho šėtonas patenkintas šypsosi abiems pusėms.

Puikybė yra griovys. Puikybė yra siena. Puikybė yra jėga. Puikybė yra aplink save apibrėžtas baltas ratas, kurį pavadini “vertybe”. Šitai mes pamatėme vasarą ir rudeniop, kai buvo pasakyta: migrantai yra antros rūšies homo. O gal net ir trečios rūšies, gal net nelabai sapiens.

Tiesiog šoviniai bepročio kalašnikove ir tiek. Žymiai menkesnė, užtat ryškesnė, geriau matoma yra kalėdinių eglių ir savivaldybių biudžeto švaistymo puikybė iš serijos “mano už visų gražiausia”.

Metų pabaigoje pamatėme: atsirado naujoviška atmaina: vertybinė puikybė. Tai tas atvejis, kai normalios, vakarietiškos vertybės tampa tarptautine savojo ego demonstracija. Pasauli, pažiūrėk, kokie mes drąsūs, teisingi. Apginsime labai tolimos salos žmones, tai padaryti mums vieni niekai. Nors visiškai netoli, greta savos sienos šąla, badauja, kamuojasi žmonės, bet jų ginti neverta, nes tai nesukels rimto tarptautinio šaršalo.

Kadangi tai paskutinis metų tekstas, todėl būtų neteisinga neužsiminti apie autoriaus puikybę. Manote autorius apie tai nemąsto? Manote jis nesvarstė kaip derėtų teisingai, be krislo puikybės įvardinti tuos skaitytojus, kurie nesutinka su vakcinavimu?

Negacionistais? Skiepų nemylėtojais? Koronorezistentais? Kalėdų proga autorius, kaip ir Romos vyskupas norėtų pasakyti, kad jis nėra nei šventasis, nei neklystantis, nei visažinis. Bet gal tai vėlgi būtų puikybė? Kas žino…

Bet kuriuo atveju: škac, mano puikybe škac, jeigu ne visada, tau bent jau Kalėdų proga.
Buon Natale visiems iš Amžinojo miesto!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (15)