Taip, ketinu parašyti apie pandemijos didvyrius. Tikrai yra daug nuostabių žmonių, mirtino pavojaus akivaizdoje liekančių pirmose šio nerimastingo karo linijose: gydytojų, medicinos seserų, slaugių, greitukių vairuotojų, prekybos centrų kasininkių, maisto gamintojų, atvežėjų. Jie tikrai verti kariškų laipsnių ir apdovanojimų.
Bet šįsyk ne apie juos. O apie vieną nematomą, neminimą, nepagiriamą, be medijų dėmesio paliktą karantino pareigybę.
Pabandykite ją atspėti. Neatspėsite. Nes, teisybę pasakius, aš ir pats jos būčiau jos nepastebėjęs. Jeigu ne banko filialo direktorius. Nuėjau pas jį su reikalu – užpildyti ir pasirašyti dokumentus nelemtai paskolai įšaldyti. Kažkoks nerealiai linksmas buvo mano filialo direktorius. Paklausiau, ką tai galėtų reikšti. Išsikalbėjome.
Karantino sąlygomis filialas dirba tik dvi dienas per savaitę – rytais, po keturias valandas. „Taip, aš – linksmas, nes aštuonias valandas per savaitę esu direktorius. O ten – namuose...“
Ji planuoja savaitės meniu taip, kad į prekybos centrą reikėtų eiti vieną kartą. Ji žengia į prekybos centro vidų pirkti maisto su šeimos finansų kodais. Karantino eilinis lūkuriuoja lauke, jo misija – nešti pirkinius. Namuose karantino eilinis klauso įsakymų švaros ir higienos fronte. Bando perprasti nematytą skalbyklės programų turinį, bet galiausiai išsiunčiamas į užnugarį – terasoje džiauti skalbinių. Arba atlieka niekingą, kvalifikacijos nereikalaujančią užduotį – ištraukti indus iš indaplovės.
Abu su direktoriumi – karantino eiliniu – pasijuokėme iš šio keisto karo pokyčių: mes – šeimos galvos, neseniai buvome generolai. Dabar – eiliniai. Guodžiuosi: praėjusį sekmadienį ir man buvo į rankas įteiktas ginklas – parmezano tarka ir pirmyn – tarkuoti bulvių lietuviškiems gnocchi, kurie vadinasi cepelinai.
Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Italijoje apklausos „Valore D“ duomenimis mažiausiai trečdalis moterų šiomis dienomis dirba žymiai daugiau negu iki pandemijos pradžios. Pavargsta dvigubai, lyginant su jų vyrais – direktoriais, redaktoriais, ambasadoriais. Malonus nuotolinis darbas namuose – smart working daugeliui moterų tapo extreme working.
Viskas vienoje erdvėje – darbas, vaikų ir senukų priežiūra, namų švara, drabužiai, valgiaraščių planavimas ir gaminimas, pozityvaus emocinio fono puoselėjimas, grožio salono funkcijos, plaukų kirpimo technikos tobulinimas, pavasarinis sekso partnerio viliotinis.
Paskui dar yra vienas esminis moterų veiklos punktas: šeimos vyrų guodimas ir atsakinga sanitarinė priežiūra.
Ispanijoje nuo koronaviruso miršta dvigubai daugiau vyrų negu moterų. Kol kas neaišku, kodėl jie yra labiau pažeidžiami – lemia estrogenai, o gal kaltas rūkymas arba visiškai patikrintas faktas, kad moterys rankas plauna gerokai dažniau.
Todėl mes – karantino eiliniai – neturėtume pykti, jeigu generolas įsakmiai primena: „Šiltos kojinės? Šalikas? Kepurė? Nepervargti! Tausoti imuninę sistemą! Išsimiegoti!“ Klausau, mano generole!
Mes – koronaviruso patrankų mėsa – neturėtume įsižeisti dėl to, ką prieš kelias dienas pareiškė italų epidemiologė Ilaria Capua išrinkta į „American Scientific TOP 50“: „Manyčiau, kad slopstant epidemijai vyrai į darbus turėtų grįžti vėliau. Po to, kai pradės dirbti moterys. Vyrai yra pažeidžiami.“ Klausau, mano generole!
Sudėtingiausia, kupina dramatizmo situacija, matyt, klostosi tose Italijos, Lietuvos, Prancūzijos, viso pasaulio šeimose, kuriose ligoninėje infekuotus pacientus gydanti medikė, mama, žmona, duktė, namų šeimininkė yra vienas ir tas pats asmuo. Aš kažkaip abejoju, ar vienas ir tas pats asmuo laisvą nuo darbo valandą nepatikrina, nepasidomi kokia situacija nešvarių skalbinių krepšyje, šaldytuve, gėlių vazonuose.
Aš nesakau, kad visi vyrai šioje situacijoje laukia generolo įsakymų ir nesiima iniciatyvos. Yra, matyt, ir tokių, kurie užsitarnauja karantino leitenanto arba majoro laipsnį. Reikia pavyzdžių? Imkime karantino eilinį, kuris tapo generolu: Justinas Trudeau. Jo armija: dvylikmetis Xavieras, vienuolikmetė Ella Grace ir šešiametis Hadrienas. Jo karo laukas: visas namų ūkis, įskaitant grindų plovimą, drabužių skalbimą ir lyginimą, žaidimus, nuotolinę pamokų ruošą, mitybos rūpesčius. Moterų namuose nėra, nes Justino žmona Sophie Grégoire užsikrėtė ir jai teko izoliuotis.
Tiesa, pamiršau pridurti: Justinas vadovauja ne tik savo namų ūkiui, bet ir visai Kanadai. Tarp pirmos ir antros drabužių lyginimo sesijos – videokonferencija ministrų taryboje. Po vaikų guldymo į lovas maratono – pokalbių serija su kolegomis premjerministrais.
Dienraščiui „New York Times“ Kanados vyriausybės vadovas pripažino, kad situacijos kontrolė namuose retsykiais šlubuoja, bet valstybėje – ne. Šis vyras savo valstybės moterų akyse yra dievas. Koks jis yra valstybės vyrų akyse? Kas ten žino...
Todėl mano pasiūlymas yra šis: jeigu kažkoks žinomas karantino eilinis iš televizijos kažką nusišnekėjo apie nieko neveikiančias, viso labo tik verdančias, skalbiančias ir lyginančias moteris, ką gi... Jis, matyt, nusipelno karo lauko teismo ir bausmės: virti, skalbti ir lyginti nonstop 72 valandas. Galima būtų jį palaikyti ir be maisto, palikti tik duoną ir vandenį. Bet tai būtų viduramžiška bausmė. Geriau palikti be feisbuko.
Salut, mano karantino generole!