Dar kartą peržiūrėjau vaizdo įrašą nuo pradžių: kaip jie – moteris Ursula von der Leyen ir vyras Charles Michelis, išlipa iš juodo mersedeso, kaip juos pasitinka pagyvenęs vyras Recepas Erdoganas, vienų tituluojamas sultonu, kitų – diktatoriumi, kaip lydi svečius į rūmų menę, kaip vyras Charles įsitaiso vienoje kėdėje, vyras Recepas – kitoje, kaip moteris Ursula kurį laiką apstulbusi stovi, nesuvokdama, ką daryti, paskui skėsteli rankomis, paleidžia vokiškai gerklinį „uhmmm“, galiausiai sėdasi ant sofos, atokiai, maždaug 4 metrų atstumu nuo vyrų (su ffp2 kauke, vyrai – be jokių kaukių).

Peržiūrėjau ir bandau dėlioti hipotetinius variantus, kaip viskas ten, Ankaroje, būtų galėję pasibaigti. Štai keletas scenarijų.

I. Europietiškų vertybių: Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Michelis, užuot klestelėjęs greta Turkijos prezidento, maloniai mostu parodo EK pirmininkei vietą paauksuotoje kėdėje, o pats sėdasi ant sofos. Erdoganas tylėdamas nuryja vertybių tabletę.

II. Europietiško pasipiktinimo: Michelis lieka stovėti užuot klestelėjęs greta turko, von der Leyen taip pat lieka stovėti, abu stovi tol, kol turkas galiausiai praranda kantrybę ir liepia atnešti trečiąją kėdę. Erdoganas pademonstruoja, ką galvoja, bet galiausiai laimi Europa.

III. Moteriško pasipiktinimo: abu vyrai sėdi savo paauksuotose kėdėse, moteris lieka stovėti. Tol, kol ir jai anksčiau ar vėliau pastatoma kėdė. Abiems – turkui ir belgui – elementaraus protokolinio mandagumo pamoka.

IV. Feministinio protesto: abu vyrai – turkas ir belgas sėdi, o moteris vokietė kurį laiką pastovėjusi galiausiai apgręžia aukštakulnius į priešingą menės pusę ir išeina iš mačistinės rytiečių galios arenos. Skandalas, žinoma: moterų garbė apginta, tegyvuoja aukštakulniai. Bet Europa suskaldyta. Erdoganas – patenkintas. Michelis – paraudęs.

Sofageitas baigėsi absoliučia Turkijos sultono-diktatoriaus pergale: moralų dėl Stambulo konvencijos ir moterų teisių pažėrusi EK pirmininkė pažeminta, dviejų aukščiausių Europos institucijų vadovai supriešinti, atsakomybė už europietiškas lygiateisiškumo vertybes išmaniai perstumta ant svarbiausiojo Europos vyro – Vadovų tarybos pirmininko galvos.

Sofageitas baigėsi absoliučia Turkijos sultono-diktatoriaus pergale: moralų dėl Stambulo konvencijos ir moterų teisių pažėrusi EK pirmininkė pažeminta, dviejų aukščiausių Europos institucijų vadovai supriešinti, atsakomybė už europietiškas lygiateisiškumo vertybes išmaniai perstumta ant svarbiausiojo Europos vyro – Vadovų tarybos pirmininko galvos.

Įvairius strateginio užsienio politikos mačo derinukus, matyt, taip pat laimėjo turkas: pinigai, didžiuliai pinigai už 4 milijonų Sirijos pabėgėlių prilaikymą toliau plauks, iš amerikiečių nupirkti naikintuvai F – 35 Viduržemio jūroje toliau skraidys, erzins Graikiją ir NATO, dujų pokeris Graikijos teritoriniuose vandenyse bus toliau lošiamas, italų Libijai padovanoti pakrančių apsaugos kateriai plauks ten, kur lieps Ankara.

Štai taip baigėsi Erdogano kėdžių ir sofos žaidimas. Kažkam pasirodė, kad Ursulos von der Leyen sodinimas ant sofos tebuvo nedidelis diplomatinis nesusipratimas? Nejuokaukime: užteks žvilgtelėti į nuotraukas iš aukščiausiojo lygio susitikimo Antalijoje, kuris įvyko prieš keletą metų: Erdoganas, EK pirmininkas Junckeris, Europos Tarybos vadovas Tuskas – trys tas pačias pareigas užimantys vyrai sėdėjo ant trijų kėdžių vienodu, protokoliniu atstumu vienas nuo kito.

Nejuokaukime: užteks žvilgtelėti į nuotraukas iš aukščiausiojo lygio susitikimo Antalijoje, kuris įvyko prieš keletą metų: Erdoganas, EK pirmininkas Junckeris, Europos Tarybos vadovas Tuskas – trys tas pačias pareigas užimantys vyrai sėdėjo ant trijų kėdžių vienodu, protokoliniu atstumu vienas nuo kito.

Protokolas yra aktyvi diplomatijos turinio forma. Nukrypimai nuo protokolo – tai spąstai, kurių išvengia tik gudrūs ir drąsūs. Pavyzdžiui, Mao Zedongas priėmė Nikitą Chrusčiovą prabangiame baseine, nors puikiai žinojo, kad rusas nemoka plaukti. Tiesa, Nikita galiausiai apvertė situaciją savo naudai: išsiropštė iš baseino, atsisėdo ant krašto ir iš viršaus nužvelgė vandenyje plūduriuojantį kinų diktatorių.

Arba štai – rusiško stiliaus Putino galios spektaklis: žinodamas, kad Merkel bijo šunų, jis leido savo mylimam labradorui apuostyti kanclerę. Nepamirštama ir raudonos spalvos invazija Vatikane: tai griežtai draudžiama rūbų spalva tiems valstybių vadovams, kurie pageidauja susitikti su popiežiumi. Na ir kas – Gorbačiovo žmona Raisa pas Joną Paulių II atėjo vilkėdama revoliucijos atspalvio suknelę.

Mums, žinoma, tokie snobiški diplomatijos formalumai nelabai aktualūs. Bet Stambulo konvencija, kurios vietą Europos vadovei parodė Turkijos diktatorius, mums šiek tiek rūpi. Štai kodėl Erdogano sofos kontekste Lietuva dar kartą pademonstravo, ką galvoja ir kaip galvoja: socialiniuose tinkluose šiomis dienomis pratrūko galingas antieuropietiškų, proturkiškų, mačistinių, moterų orumą žeminančių komentarų srautas.

Gėda buvo skaityti: užuot palaikę Ursulą von der Leyen – išsilavinusią, kelias užsienio kalbas mokančią, gydytojos diplomą turinčią moterį, septynių vaikų mamą, mūsų partnerės – Vokietijos buvusią šeimos, darbo ir socialinių reikalų, gynybos ministrę nemažai mūsų vyrijos ir moterijos stojo Turkijos sultono pusėn. „Na štai, pagaliau kietas vyras parodė moteriškei jos vietą“ – maždaug taip ir netgi gerokai grubiau postringavo tam tikra Lietuvos dalis. Būtent ta, kuri Mindaugo Puidoko vedama žada perauklėti Europą ir perteikti jai tradicinės šeimos vertybes.

„Na štai, pagaliau kietas vyras parodė moteriškei jos vietą“ – maždaug taip ir netgi gerokai grubiau postringavo tam tikra Lietuvos dalis. Būtent ta, kuri Mindaugo Puidoko vedama žada perauklėti Europą ir perteikti jai tradicinės šeimos vertybes.

Sofageito proga Europos politikai, įvairiausių spalvų ir ideologijų partijos pareiškė besąlygišką solidarumą EK pirmininkei. Tarkime, Romoje, žemųjų parlamento rūmų centre buvo simboliškai pastatyta tuščia kėdė – ta, kurios moteriai nepasiūlė du vyrai – vienas turkas, kitas – belgas. Vilnius kažkodėl diplomatiškai nutylėjo: ne mūsų reikalas.

Bet anksčiau ar vėliau teks kažką pasakyti. Anksčiau ar vėliau, bet greičiausiai tada, kai svarstant nelemtosios konvencijos ratifikavimą paaiškės, kad Vilnius kultūrine prasme vis tik atsidūrė arčiau Stambulo negu Briuselio. O tada, galimas daiktas, sulauksime tos pačios von der Leyen dėmesio. O gal net ir vizito. Ar „Pro Patria“ ir Puidoko fanai pasirūpins sofomis, kėdėmis ir smagiais protokolo netikėtumais?

Pagyvensime ir pamatysime. O kol kas galime iš tiesų padėkoti Turkijos prezidentui Erdoganui. Už tai, kad šią savaitę abejonėse paskendusiai Lietuvai jis suteikė gerokai daugiau aiškumo: ir vis tik jos – Stambulo konvencijos, mums tikrai reikia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (225)