Su visa derama pagarba išėjusiems, juolab žinomiems. Netektis! Liūdesys! Gailestis! Pagarbos ženklai! Viskas taip, kaip turėtų būti, ar ne? Paskui įsibrauna neramus klausimas: ar ne per stipriai? Ar nebūsime liudininkai specifinės memento mori plėtros, kuri tuoj peržengs nacionalinės isterijos ribas?
Galbūt klystu. Bet atsitiktinai pastebėjau štai ką: skaičių 15 000. Tiek pasidalinimų feisbuke sugeneravo žinia apie garsios pop dainininkės mirtį rimtame naujienų portale, bent jau jis taip save pozicionuoja. Panašiai - visuose žiniasklaidos kanaluose: tūkstančiai pasidalinimų! Stulbinamas, kone epideminis vienos naujienos triumfas bendrame pasaulio žinių sraute. Srautas – pakankamai persunktas kasdienybės nerimasties: Kyjive nukrito sraigtasparnis su ministru ant vaikų darželio; Lukašenka žada atidaryti antrąjį frontą Ukrainoje; Irane valdžia vieną po kito į kartuves siunčia nepatenkintus valdžia; Paryžiuje – aršus pensininkų karas su prezidentu.
Pas mus feisbukas lūžta dėl popso atlikėjos paskutinio interviu.
Nacionalinis pagrabų vajus metų pradžioje įsivažiavo galingai. Tematinio vystymo gairės atidirbtos tarsi „Žalgirio" strategija Eurolygoje. Iš pradžių „žinia apskrieja". Paprastos žinios sunkiai braunasi iki vartotojo, o populiaraus atlikėjo mirtis „skrieja". Kaip raketa į taikinį. Paskui prasideda paskutinių dienų, valandų rewind updates – įvykinės juostelės sukimas atgal: ką darė, su kuo kalbėjo, ką valgė. Toliau seka pranašysčių ir tragiškų nuojautų serija: nujautė artėjančią mirtį ar nelabai. Vardijami lemtingi ženklai, - jų visada nemažai. Tada prasideda paskutinio interviu paieškos ir retransliacija. Jeigu nėra paskutinio tinka ir priešpaskutinis. Paskutinis koncertas, paskutinis vakarėlis. Draugų pasisakymai. Labai artimų, mažiau artimų ir tų, kurie sąžiningai prisipažįsta: „Nepažinojau, bet manau, kad..."
Pirmose mirties informacinio srauto pozicijose rikiuojasi išgarsėjimo strategai: tie, kurie padėjo velioniui karjeros vingiuose. Nacionaliniai įtakotojai kūrybiškai rungtyniauja nepasidalindami reikšmingų prisiminimų įtakomis. Finale – amžinumo tema. Esminiai klausimai: su A išėjimu baigėsi epocha ar nesibaigė? Liks istorijoje ar nelabai? Kurioje istorijoje? Kiek laiko tęsis amžinybė? Šis klausimas paprastai lieka neatsakytas. Jeigu po atlikėjo A mirties praeina kelios dienos, ir pranešama apie atlikėjo B mirtį, tada nacionalinio pagrabo filmas sukamas iš naujo. Atsiranda nuojautų, kad A amžinybės reikalai bus pristabdyti. Nes publika – ne guminė. Jai teks sudalyvauti naujame miruolių šou.
Tie 15.000 neduoda ramybės. Kodėl žinia apie atlikėjos Katunskytės išėjimą sugeneravo tiek feisbuko pasidalinimų, o, tarkime, režisieriaus Nekrošiaus – tris kartus mažiau? Taip, žinau: Nekrošius nebuvo popsinis, net interviu iš jo ištraukti buvo grynas vargas. Popsas yra pop, o pop yra populiarumas. Žodžio „populiarus" etimologija aiški – populus (lot. liaudis). Ir nieko mes čia nepadarysime.
Dabar derėtų mesti akmenį į savo daržą. Esą mes – žiniasklaidos profesionalai taip surežisuojame, kad tik klikų, skaitytojų dėmesio megabaitų prisigaudytume, reklamos pritrauktume. Bet ar tikrai? Ar mes tikrai kalti dėl to, kad popsas (motyvas – priedainis – motyvas – priedainis) yra įtaigesnis už keturių valandų trukmės spektaklį „Kaligula"? Tikrai?
Iš asmeninės patirties: kažkada dirbau svarbiame dienraštyje, kuris man pavedė atlikti unikalią žurnalistinę misiją: parengti interviu su pasaulinio garso dirigentu Riccardo Muti. Parengiau. Budinčio redaktoriaus paklausiau: „Pirmajam puslapiui, ar ne?" Ne, - vidiniams puslapiams. Nes neskaitys. Aš pasiutau: nejuokaukite, niujorktaimsai interviu su super dirigentu deda į pirmą, o jūs? Redaktorius buvo teisus: masinio skaitymo nebuvo. Nes buvo įvykis. Kaziuko turgus ar kažkas panašaus.
Popsinė žiniasklaida gimdo popsinę auditoriją? Ar atvirkščiai – popsinė auditorija nupopsina žiniasklaidą? Panagrinėkime kitų valstybių nacionalinio pagrabo ypatumus. Šią savaitę turėjau progos stebėti panašų atsisveikinimo vajų su garsia moterimi. Ji ne šiaip buvo žinoma savame krašte. Kalbame apie pasaulinio lygio žvaigždę. Taigi: Romoje pasimirė aktorė Gina Lollobrigida. Kaip elgėsi žiniasklaida? Normaliai. Transliavo tekstus, nuotraukas, ištraukas iš filmų, amžininkų pasisakymus. Aptarė meilės peripetijas, pavyzdžiui: „Gina susuko galvą net Fideliui Castro". Arba: „Tragiška istorija garsenybės biografijoje: aštuoniolikos ją išprievartavo". Ir panašiai.
Kaip reagavo 60 milijonų valstybės su giliomis kino tradicijomis publika? Didžiausias Italijos dienraštis, Milano „Il Corriere della Sera" savo feisbuko paskyroje paskelbė žinią: „Mirė Gina Lollobrigida". Dienraščio paskyra turi 3,5 milijono sekėjų. Žinia apie garsios aktorės mirtį pelnė: 8,5 tūkstančio emotikonų – patiktukų. 1000 pasidalinimų.
Lietuvoje apie Katunskytės mirtį nerašė tik „Verslo žinios" (jeigu neklystu). Gal jiems ne į temą. Tačiau be giltinės – niekaip: ji šmėžuoja net verslo žiniasklaidos tekstų pavadinimuose. Pavyzdžiui, šis: „Nenorėčiau, kad mirštant prie lovos stovėtų nepadaryti mano verslo projektai". Bandau įsivaizduoti: žinomas verslo subjektas – mirties patale, kunigas ateina paskutinio patepimo, o ten jau stovi jie – projektai. Ūūū, siaubo filmas, kaip George A. Romero „Gyvų numirėlių naktis". Šiuo atveju – „Gyvų projektų – numirėlių naktis".
Prancūzų egzistencialistas Jean - Paul Sartre kartą gaižiai tarstelėjo: „Po mirties mes neišvengiamai patenkame į gyvųjų rankas". Mes - gyvieji ne tik pašarvojame mirusįjį, pasirūpiname palydėtuvių estetika. Mes su didžiuliu entuziazmu tvarkome pomirtinį velionio įvaizdžio gyvenimą. Tu – jau miręs, bet nieko tokio, esi gyvųjų dėmesio maistas, tu jau nieko negali padaryti, kad ir kas tu bebūtum. Mes – gyvieji darysime su tavimi tai, ką mes norime. Kiek leidžia mūsų intelektiniai ištekliai.
Nelengva perprasti lietuvių nacionalinės sporto šakos - pagrabo šou populiarumo priežastis. Dalyvaujame, nes esame geri ir jautrūs? Arba priešingai: dalyvaujame, nes gyviems priekaištavome, šaipėmės, pavydėjome? Kita versija: gal esame labai dvasingi, dvasingiausi Europoje, todėl nuolat mąstome apie mirtį, laikiname mirtį, dalyvaujame užuojautų čempionate? O gal todėl, kad popsas (motyvas – priedainis – motyvas – priedainis) pas mus išgyvena nemirtingą gerovę? Nuo Danieliaus Dolskio „Palangos jūroj", „Onyte, einam su manim pašokti" epochos, kuri nesibaigia?
Primenu: ten tikrai nutiko kasdienybės tragedija. Dolskis po pasirodymo Kaune, „Versalio" kavinėje sušilęs išgėrė šalto alaus, susirgo plaučių uždegimu ir numirė vos 41 – ių. Pulvis es, et in pulverem reverteris. Dulke buvai ir vėl tapsi dulke. Toks yra amžinybės popsas. Jis groja visiems.
