Įtakingas dviejų JAV prezidentų – D. Trumpo ir J. Bideno administracijos patarėjas, imunologas Anthony Fauci negaišdamas paskelbė savo verdiktą: „Italija tvarkosi gerai, žymiai geriau nei JAV“. Ką turėjo galvoje Fauci? Pirmiausiai, žinoma, esamą vakcinacijos lygį: 75 proc. vyresnių kaip 12 metų pilnai paskiepytų gyventojų Italijoje ir vos 54 proc. Jungtinėse Valstijose.
„Dabar Italija tapo pavyzdžiu visam pasauliui“, – taip amerikietis įvertino Romos pasiryžimą skiepyti visus dirbančius asmenis – tiek valstybinėse, tiek privačiose įmonėse. Žvilgtelėkime, koks bus Mario Draghi žingsnio poveikis.
Italijoje privačiame darbo sektoriuje dirba daugiau kaip 15 milijonų gyventojų. Iš jų – 4 milijonai iki šiol nepasiskiepijusių ir be „green pass“ dokumento. Spalio 15 - ąją atėję į darbą jie bus siunčiami namo. Jų nebus galima atleisti iš darbo, bet bus įrašyta pravaikšta ir atlyginimas nebus mokamas. Visi norintys dirbti turės skiepytis arba rodyti neigiamą testą. Advokatai ir taksi vairuotojai. Architektai ir batsiuviai. Generaliniai direktoriai ir kirpėjos. Uždirbantys 800 eurų ir uždirbantys 8000 eurų.
Valstybinio sektoriaus laukia tas pats: parlamento deputatai bus prilyginti ligoninės slaugėms, – be vakcinacijos pažymėjimo į darbą nebus įleisti nei vieni, nei kitos. Nereikėtų manyti, kad Italijos parlamente nėra savų kepenių. Užkietėjusių antivakserių čia yra. Ir ne vienas. Jie dar mėnesį galės pasidžiaugti privilegija eiti į darbą be žaliojo paso, o nuo spalio 15 natūralaus imuniteto teorijos taikymas praktikoje taps jų – itališkų kepenių – asmenine problema.
Ar tikrai Italija taps pavyzdžiu visam pasauliui? Šitai mes pamatysime kiek vėliau. Tą lemtą – nelemtą spalio penktadienį, kai įsigalios dekretas, būtinai nueisiu pasidairyti prie Koliziejaus. Gal prasmegs skradžiai žemę? Gal pažaliuos arba paraudonuos? Gal vietiniai antivakseriai Flavijų arenoje organizuos masinę protesto hekatombą? Pažadu aprašyti, kaip ten viskas atrodys.
Romos Koliziejus buvo globalios valstybinio populizmo politikos simbolis. „Populus duas tantum res anxius optat panem et circenses“ (lot. – tauta dviejų dalykų nerimastingai trokšta – duonos ir žaidimų) – mažumėlę ironiškai rašė advokatas ir poetas Juvenalis prieš kiek mažiau nei du tūkstančius metų.
Romos imperijos politikų strategija buvo aiški ir labai konkreti: svarbiausia – nesipykti su tauta! Jeigu laiku ir dideliais kiekiais tenkinami plebėjų poreikiai, tada valstybės valdymas tampa visiškai nesudėtingas ir netgi malonus užsiėmimas.
Daug kas čia, Romoje, šiandien sako, kad premjeras Mario Draghi galėjo to nedaryti. Galėjo tyliai, ramiai toliau tampyti „galima – negalima“ vyriausybinių mikrodekretų virvutę. Galėjo advokatams leisti, o kirpėjoms neleisti. Galėjo skirstyti prekybos centrus į mažus ir į didelius. Sporto klubus visiškai be jokio sąžinės graužimo galėjo pripažinti svarbesniais už restoranus, o diskotekas paskelbti mažiausiai gyventojams reikalingomis įmonėmis. Galų gale: galėjo bent jau įstatymų leidėjus kažkaip išskirti, apsaugoti nuo eiliniam plebėjui privalomo skiepų pažymėjimo.
Išmėginta romėniška kovos su pandemija strategija – „duonos ir žaidimų“ arba „truputį draudimų – truputį laisvės“ nebūtų nustebinusi nei miesto, nei pasaulio. Visi būtų patenkinti, nes kažkam būtų negerai. Labiausiai patenkinti būtų likę plebėjai – antivakseriai: „jam galima, o man negalima“ normatyvinių aktų pelkė yra jų dvasinis penas, nuolat išsiliejantis erzelio putomis feisbuko paskyrose.
M. Draghi nusprendė: gana žaidimų! Neturi žaliojo dokumento – nedirbsi. Visa tai buvo atlikta be skambių lozungų, be patoso, be velnio ieškojimo detalėse. Be baksnojimo ir be poteksčių. Pasirašęs precedentų Europoje neturintį vyriausybės dekretą jis netgi nesurengė spaudos konferencijos. Kodėl? Arogancija? Ne. Paprasčiausiai bet koks sensacingą dekretą palydėjęs žodis – „įveiksime – nugalėsime – pasieksime pergalę“ galėtų atrodyti kaip asmeninio triumfo, politinės demagogijos, kitaip manančių suniekinimo ženklas. Ekonomistui, buvusiam Europos centrinio banko valdytojui, tai nerūpi.
Jau dabar aišku: absoliutus darbo rinkos imunizavimas yra paskutinis Italijos žingsnis iki galutinės, absoliučiai privalomos valstybinės skiepų politikos. Jeigu iki spalio 15 bus pasiekta 90 proc. gyventojų vakcinavimo riba, tada politikos žaidimų nereikės. Antivakseriai vėl taps kuo ir buvo – aršiais savo futbolo komandų tifozais.
Lietuvai, kaip ir mirtingumo lentelės kaimynei Bulgarijai, teks pasirinkti: toliau žaisti pandeminius žaidimus arba daryti, kaip Roma daro. Toliau dalinti prekybos centrus į vakserių ir į antivakserių? Toliau detalizuoti ėjimo į restorano tualeto politiką? Toliau skirstytis į mirštančius laisvėje ir dūstančius reanimacijos nelaisvėje?
Kito kelio nėra: arba žaidimai, arba su Roma. Laiko taip pat visai nedaug, tik iki Vėlinių.
Prieš kelias savaites Ingrida Šimonytė buvo nuskridusi į Romą pasikalbėti su M. Draghi. Džiaugiausi, nes šiuo metu Italijos premjeras yra vienas įtakingiausių Europos lyderių. Tikėjausi, kad Vilnius gaus naudingų patarimų, kaip be erzelio, be psichozės valdyti pandemiją ir pakrikusią visuomenę. Pasirodo, be reikalo: Lietuvoje gimė unikalus populistinis „circense“ – vulgarus žaidimukas prekybcentrių selekcija.
Beje, kažkaip panašiai samprotavo ir Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė: „Jeigu jie nebeturi duonos tevalgo briošus“. Jeigu jie negali eiti į didelius prekybos centrus, tegu eina į mažus. Geriausiai, žinoma, jeigu eitų į pačius mažiausius gurmė butikus – gero, sveiko ir brangaus maisto šventyklas. Aš nieko prieš. Nors Marijos, žinoma, irgi gaila.
Ingrida, Arūnai, Gintare, Evelina ir kiti iš vyriausybės. Jūs nemažai nuveikėte tramdydami pandemiją. Bet dabar, kai Roma nušvietė vienintelį realų kelią valstybės imunizavimo ir pasakiškų 85 – 90 proc. vakcinuotų gyventojų link, dabar, kai pagaliau yra europinis precedentas, kai nebereikia bijoti, kad pasmerks ir pasakys „niekur taip nėra“, dabar pats laikas liautis su plebėjiškais pandemijos žaidimais.
Arba pasiruoškite: jūsų galvas jau nusižiūrėjo geroji ponia iš socialdemokratijos. Amen.
