Šįsyk Romoje buvo suvalgytas nepriklausomų užsienio apžvalgininkų geriausiu Italijos premjeru pripažintas Mario Draghis. Per vieną savaitę. Skirtumas nuo dramatiškai teatrališkų antikos laikų būtų nebent tas, kad jį puolė ne aštriadančiai liūtai ir ne rainieji tigrai. O bailūs, kerštingi, savanaudžiai populistai. Kairieji ir dešinieji.
Kaip jiems tai pavyko? Vos per vieną savaitę sudoroti vieną autoritetingiausių Europos lyderių, į kurio nuomonę atsižvelgdavo Paryžius, Berlynas, Vašingtonas, kurio aršiai nekentė Maskva? Kaip per vieną savaitę atsikratyti Romos „La Sapienza“ universitetą ir Masačiusetso Technologijos institutą baigusio Florencijos universiteto ekonomikos profesoriaus? Kaip įrodyti, kad Europos Centrinio banko valdytojas išgelbėjęs ES monetarinę sistemą nuo kracho yra valstybei nenaudingas nulis?
Labai paprastai. Jeigu esi nuo valdžios nustumtas populistų vedlys, jeigu esi sunerimęs dėl prastėjančių reitingų, įsižeidęs dėl prarastų galios svertų, jeigu tave erzina protingesnis, talentingesnis vyriausybės vadovas tada darai taip: ieškai nepatenkintos, piktos visuomenės arba profesinės grupės. Suorganizuoji skambią protesto formą. Ją parodo televizijos, aprašo žiniasklaida. Surandi dar vieną, panašią. Paskelbi: matai, tauta nepatenkinta. Tada parlamente pateiki ultimatumą „arba – arba“ stiliumi. Nors puikiai žinai, kad ultimatumas sukels politikos griūtį valstybei nepalankiausiu, pavojingiausiu momentu.
Geriausią visų laikų Italijos premjerą Mario Draghį sutvarkė Romos taksistai ir privačių paplūdimių savininkai, juos už virvelių tampė abu populistų flangai – kairysis ir dešinysis. Sukramtė super Mario ir apsilaižė. Nes taksistams reikėjo ginti savo teises. Jie tai darė primityviai, bet efektingai: užuot vežioję keleivius apsupdavo, užtvenkdavo automobiliais centrinę Romos aikštę, ir va – šalies sostinė parklupdyta. Paralyžiuota. Turistai stebisi, o kai kurie netgi pritaria: aha, čia darbo žmonės kovoja už savo teises!
Nors iš tikrųjų taksi vairuotojai kovoja ne už teises, o už išskirtinę, anachronistišką privilegiją – dirbti be konkurencijos. Romos taksistai susibūrę į uždarą viduramžių cechą, jame darbuojasi 7.800 savivaldybės licencijas turinčių vairuotojų. Nori būti taksistu? Palauk, kol numirs ar išeis į pensiją vienas iš licencijos savininkų. Susimokėsi 100.000 eurų ir tada galėsi būti taksistu. Bet štai atėjo Mario ir pasakė: šitą konkurencijai atsparią irštvą išvaikysime, licencijų teikimą liberalizuosime. Taksistai pasiuto: o jeigu į mūsų išskirtinį klubą įsibraus „Uber“, kas tada?
Panašiai yra ir su kita konkurencijos nepripažįstančia kategorija – privačių paplūdimių savininkais. Jie susimoka valstybei koncesijos mokestį už tai, kad naudoja valstybės nuosavybę – jūros pakrantę. Koncesinis mokestis nustatytas prieš pusę šimtmečio, ir jis yra juokingas – mažiau kaip 5.000 eurų per metus. Nors iš poilsiautojų už skėtį ir gultą prestižinių pliažų koncesininkai lupa po 100, po 500 eurų per dieną! Valstybė iš pliažo gauna 100 milijonų per metus. Koncesininkų apyvarta yra 15 milijardų. Atėjo buvęs ECB valdytojas Mario ir pasakė: koncesijas išduosime konkurso būdu. Kurgi ne, pliažų savininkai – milijonieriai gins savo teises!
Taksistų ir paplūdimistų neapykantą Draghiui politiškai apdorojo, įformino, ideologiškai suvyniojo į kilnios kovos už darbo žmonių teises popieriuką dešinieji populistai. Kremliaus fone su Putino atvaizdu ant marškinėlių pozavęs Lygos vedlys Salvinis ir nupušęs milijardierius Berlusconis.
Nesnaudė ir kairieji populistai: taikusis, ginklų Ukrainai nenorėjęs skirti komiko Grillo judėjimas „Penkios žvaigždės“ paruošė devynių punktų ultimatumą. Jo puošmenos – reikalavimas mokėti socialinę išmoką visiems mažai uždirbantiems ir stop atliekų utilizavimo jėgainei Romoje. Roma jau seniai tapo atliekų sąvartynu antikos paminklų fone, bet kairieji populistai įtaria, kad jėgainė nebus labai ekologiška. Jų nuomone, tai pakankama priežastis sudoroti premjerą, kurio svajonė buvo švarus Amžinasis miestas.
Populistams Mario Draghis – įtartinas, nes moka tris užsienio kalbas ir yra autoritetingas užsienyje. Pernelyg apčiuopiamas jo prestižas užsienio žiniasklaidoje. Šito kairieji ir dešinieji populistai niekada neatleis. Nes tai neįdomu taksistams, pliažistams ir socialinių išmokų gavėjams. Ką gali žinoti, gal toks užsieniui įtinkantis šalies premjeras dirba svetimiems – Briuseliui, Bidenui, o ne saviems! Jis ten, ES viršūnių susitikimuose, kaip žuvis vandenyje? Mes jam tuoj parodysime: vietoje suvalgysime, pasitelkę taksistus ir pliažistus.
Populistai kalba tai, kas patinka žmonėms. Tai, ką žmonės tikisi išgirsti. Apie tai, kad rytoj bus geriau, nes kalbėjimas apie tai, kad geriau bus ne rytoj, o tik poryt, žmones vargina. Draghis kalbėjo ne tai, kas žmonėms patinka, o tai, kas reikalinga. Ne apie rytoj ir netgi ne apie poryt. O apie tą laiką, kai bus atlikti svarbūs, neatidėliotini darbai ir reformos.
Populistai ne tik kalba tai, kas patinka žmonėms. Jie patys stengiasi patikti vienokiais ar kitokiais būdais. Populistai moka linksminti tautą: pavyzdžiui, Berlusconis juokino anekdotais ir sekso srities pasiekimais. Komikas Grillo – aštriais, liaudiškais žodžiais. Maršus prieš valdžią ir elitą įvardindavo „eikit na... dienos“. Salvinis nesugeba juokinti, jis gąsdina: atplauks juodi žmonės iš Afrikos, jus apvogs, išprievartaus...
Draghis nesistengė nei patikti, nei išgąsdinti. Nesistengė nustebinti kažkuo, kas įprastai traukia žmonių dėmesį – nedėvėjo garsių dizainerių drabužių, nevažinėjo prabangiais automobiliais, nerodė prabangios vilos. Iš jo dvelkė santūri bendravimo elegancija, nenusakomas aristokratizmas be pozos ir be žodžių, ryškus ne tik parlamento tribūnoje, bet ir prekybos centre, restorane, kasdienybėje.
Tokia premjero laikysena nepaprastai nervino įvairiaspalvius populistus, tautos ir vertybių gynėjus. Jie sudėliojo naratyvą: aha, šitas bukalauras – pasipūtęs. Elitinis. Nekalba liaudies kalba. Nesistengia suprasti, įtikti. Šitą super Mario tuoj įmesime į areną, jį ten suvalgys taksistai ir pliažo gultų nuomotojai.
Italas Draghis, priešingai nei britas Johnsonas, nepasižymėjo sekso pergalėmis, pikantiškais išgertuvių vakarėliais ar kitomis skandalo formomis. Nes skandalas, nors ir nekuria pozityvo, bet pritraukia dėmesį. Skandalas yra tam tikra politinio žmogiškumo forma. Lyderis pakliuvo į nemalonią istoriją? Pasigėrė? Pamylėjo sekretorę? Pasakė nesąmonę? Aha, vadinasi, jis toks kaip mes – savas! Savo nelaimei, Draghis tautiečiams per tas 516 dienų vyriausybės vadovo poste pateikė kitokią lyderio viziją.
Už vyriausybės vadovą nebalsavo jo paties ministrai – populistai. Nes jiems taip liepė partijų sekretoriai – komikai, anekdotų meistrai, Putino garbintojai, liaudies advokatai. Bet Draghis yra Draghis. Tarsi Gajus Julijus Cezaris, senate gavęs durklo smūgį žemiau tunikos, jis santūriai nusistebėjo: „Ir jūs, Brutai?...“ Klasikinės populizmo pamokos moralas: populistai visur vienodi.
Pas juos ir pas mus. Nepamirškime. Budėkime.
