Iki 2022 metų vasario 24 dienos kažin ar apie tai vertėjo užsiminti. Ten ir čia panašiai žmonės mąsto ir ką tu jiems padarysi? Nieko. Nes - demokratija, žodžio laisvė ir kitos vakarietiškos vertybės, kurių dėka galima tas vertybes nubaubti ir ramiai sugrįžti atgal, į rytus. Į psichodelinę teisingų rasių, teisingų lyčių, grynos tiesos zoną.
Bet paskui prasidėjo karas. Ne šiaip ginkluotas konfliktas, dviejų valstybių kariuomenių susidūrimas. Ne šiaip didelės armijos invazija. Ne, tai Rytų karas prieš Vakarus. Vertybių, vartojimo, gyvenimo būdo ir netgi religijų. Ir todėl Rusijos ortodoksų patriarcho pasisakymas apie invazijos priežastis kovo 6 – ąją, sekmadienį, nuskambėjo aiškiai ir konkrečiai. Tai buvo stipriai, empatiškai išrėktas šventojo karo skelbimas.
Prisipažinsiu: barzdoto Maskvos patriarcho kalba man paliko slogų įspūdį. Nors nuomonių pas mus būta įvairių: et - KGB agentas, et – nukvakęs diedas, et – Putino subinlaižys. Et, - ar verta kreipti į jį dėmesį?
Praėjo penkios dienos. Tik penkios. Kalbą pasakė Zita Šličytė. Pasakė Europos Sąjungos valstybės sostinėje, parlamento rūmuose, nacionalinės šventės proga. Pažiūrėkime, kas ką pasakė. Paanalizuokime, kokie maži ar dideli ruso Kirilo ir lietuvės Šličytės mąstymo skirtumai.
Kalba rusas Kirilas – apie blogio simbolį: „Šiandien egzistuoja lojalumo testas šiai vyriausybei (Rusijos valdžiai), tam tikra perėjimo linija link to „linksmojo“ , iškreipto vartojimo ir regimos laisvės pasaulio. Ar žinote, kas tai per testas? Viskas labai paprasta ir tuo pat metu siaubinga: gėjų paradas“.
Kalba lietuvė Šličytė – irgi apie blogio simbolį: „Tiek prakaito išliejo ne tiktai komerciniai kanalai, bet ir nacionalinis transliuotojas LRT, daugelis politikų bei visokio plauko samdomų ir gerai apmokamų leftistų, siekdami įtikinti visuomenę, būk tai homoseksualų paradas Kaune yra grožio ir gėrio fiesta“.
Kalba rusas Kirilas – apie grėsmę: „Tai, kas čia šiandien vyksta tarptautiniuose santykiuose turi ne tik politinę reikšmę. Kalbame apie kažką, kas yra žymiai daugiau ir svarbiau už politiką. Kalbame apie žmonijos išgelbėjimą ir apie tai, kur yra žmonijos pabaiga“.
Kalba lietuvė Šličytė – taip pat apie grėsmę: „Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei ir sutarimui... Savaip interpretuodama prigimtines žmogaus teises, bendruomenės mažuma kėsinasi prievarta primesti savo gyvenimo būdą visiems“.
Ar yra alternatyva blogiui? Žinoma. Rusijos kulto ministras gina švarią, nuo vakarietiškų šlykštybių ir nuodėmių išsivaduoti užsimaniusią žemę - Donbasą ir Luhanską: „Ten vieningai atstumiamos vadinamosios vertybės, kurias šiandien siūlo pasaulio galios atstovai“.
Lietuvos politikė Šličytė irgi gina vertybes - „Vilniaus Vingio parke mitingavusį daugiatūkstantinį Šeimų sąjūdį“. Padoriai gina: „Tikrai nepadoru visus Šeimų mitingo dalyvius prilyginti vienam žmogui, pravarde Celofanas“.
Anot Maskvos patriarcho Kijevas tapo slavų pasaulio Sodoma ir Gomora. Ir todėl Ukraina turi būti išgelbėta. Kitaip tariant – nušluota nuo žemės paviršiaus. Prieš gėjus važiuoja rusų tankai, raketomis apšaudomi daugiabučių balkonai, kuriuose galimai būtų išskleistos vaivorykštinės iškrypėlių vėliavos. Ten, slavų pasaulyje vyksta ontologinis konfliktas tarp blogio ir gėrio. Tiesa, kartais jis dar vadinamas „specialiąja operacija“.
Mūsiškė Sodoma ir Gomora, anot Zitos Šličytės nė kiek ne menkesnė, o gal net ir baisesnė: „... palaidą gyvenimo būdą propaguojanti Laisvės partija, alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio“ (persižegnokime!) Ir galiausiai – esminis būties klausimas, skubos tvarka pateiktas nepriklausomybės minėjimo metu: „Ar ne keista, kad medicininio termino „pederastija" vartojimas tapo nekorektišku?”
Kodėl lietuvė Šličytė ilgisi termino, kurio nesiryžo savo homilijoje ištarti netgi karą palaiminęs Putino šventikas? Siekis reabilituoti terminus “pederastija, pederastas” yra ne kas kita, kaip bandymas “sudonbasinti” Lietuvą! Sugrąžinti ją į sovietinės dorybės laiką, kai homoseksualumas buvo traktuojamas kaip liga, kurią reikia gydyti. O nesutinkančius gydytis – represuoti.
Žodis “pederastija” iš tiesų, kaip teisingai pastebi Šličytė, kažkada buvo pseudomedicininis terminas. Bet seniai toks nebėra. Nė vienoje Vakarų šalyje jis nebevartojamas, nes nekorektiškas. Todėl nė vienos Europos Sąjungos šalies sostinėje negalėjo būti pasakyta tokia kalba, kurią pasakė Šlyčytė. Maskvoje nebent, nes Rusijos prezidentas norėdamas ką nors pažeminti mielai vartoja žodeliuką “pedik”. Gal dar Teherane. Arba Kabule.
Šiaip ar taip, rusas Kirilas žino ką šneka. Šneka tai, ką reikia šnekėti jeigu nori būti valstybės karo religijos kapelionu. Karo sakralizavimas yra privaloma propagandos forma. Rytietiškų ir vakarietiškų vertybinių modelių supriešinimas yra jos variklis. O neapykanta “gėjų paradams” yra šio variklio degalai. Ir jie pilami gausiai, garsiai, iš pačių aukščiausių altorių. Jie puikiai tinka pateisinti karą.
Rusija buvo ir tebėra viena homofobiškiausių valstybių pasaulyje. Ponia Šličytė baugina Lietuvą Stambulo konvencija? Gal darom kaip Maskva? Rusijos dūma 2013 metais vienbalsiai priėmė įstatymą, kurį galima pavadinti Stambulo konvencija atvirkščiai - rusiškai. Šis įstatymas draudžia gėjų paradus, draudžia viešai ginti homoseksualių asmenų teises, draudžia teiginius, jog santykiai tarp tos pačios lyties ir tarp heteroseksualių asmenų vienodai teisėti.
Ponia Šličytė piktinasi „neapykantos kalbos“ įteisinimu, esą tai kova su nekaltais anekdotais ir tiek. Važiuojam į Rusiją, ten tokie „anekdotai“ sklinda plačiai ir garsiai: 2008 metais Tambovo srities gubernatorius, toks Olegas Betinas pareiškė: “Homoseksualai turėtų būti sukapoti į gabalus ir išmėtyti į orą”. Prokuratūra atsisakė kelti bylą Betinui, nes čia juk “anekdotas” ir tiek.
Ponia Šličytė turėtų džiaugtis tipiškai rusiškomis dorybėmis, kurias įgyvendino Ukrainą maitojantis putinizmas: 2012 metais Maskva specialiu dekretu uždraudė „gay pride“. Šimtui metų į priekį!
Vis tik poniai Šličytei, pasisakiusiai praėjus 5 dienoms po Kirilo pasisakymo Maskvoje, derėtų susirūpinti: jos „kritinis“ mąstymas liečiasi, kertasi, pinasi, dėliojasi su „šventojo“ karo prieš Vakarus kurstytojo propaganda.
Teisus Kirilas ar teisi Šličytė? Klausimas tampa metafora.
