Taip, man asmeniškai toks prezidentas labai patiktų. Zelenskis yra fenomenali valstybės galva. Neaukštas, vidutiniškai patrauklus vyras. Neprestižinės, neįtakotojų rato profesijos atstovas – aktorius, komikas, spektaklio ir scenos žmogus. Per vienerius metus jis de facto tapo pasaulio politikos ikona. Tas šventasis Gralis, kurio visi ieško, o kai kam pasiseka jį rasti ir prisiliesti. Prisiliesti prie Zelenskio, pabūti šalia jo, atsirasti ekrane šalia jo, persimesti keliais žodžiais su juo siekia daugelio valstybių vadovai, garsūs politikos veikėjai.
Jis yra šnekorius. Kai kas kažkada sakė: „Na, toks ekrano durnelis“. Juokingas istorijos profesorius Vasilijus Petrovičius Goloborodko. Sluga Naroda, tautos tarnas, svajojantis apie Ukrainą be oligarchų, be korupcijos, besišypsantis fantazijų meistras, kuris lyg tyčia, o greičiausiai visai netyčia pasakė nelemtą frazę: „Jeigu aš būčiau prezidentas...“ Ji tada skambėjo kaip anekdotas, visi juokėsi. Nes Zelenskis – prezidentas tada buvo labai juokinga idėja. O kaip būtų atrodžiusi tokia idėja: JAV prezidentas Bidenas skrenda į svečius pas komiką Zelenskį – prezidentą? Ne, šito nesugalvojo net didžiausias Ukrainos beprotis. Tai būtų buvę kažkas anapus sveiko proto ribos.
Zelenskis yra kultūros žmogus. Jis kalba ir rašo taip, kad jo žodžiai smigtų į širdį, į sąmonę, į logiką tų, kurie jį remia ir kurie jo nekenčia. Jis ne tik kalba, kalbėdamas jis žiūri pašnekovui, miniai, pasauliui į akis. Jo žvilgsnyje nėra buhalterio, finansų eksperto, armijos generolo. Nėra partinio elito. Volodymyras buvo ir kol kas tebelieka tuo, kuo pasiskelbė. Beje, - rusiškai: sluga naroda. Tautos tarnas.
Šiame pasisakyme sutelktas Zelenskio retorikos unikalumas. Jis gręžte įsigręžia į britų sąmonę, nes vienoje pastraipoje yra ir Šekspyras, ir Čerčilis, ir literatūra, ir istorija. Vienoje pastraipoje: Zelenskis – intelektualas, Zelenskis – aktorius, Zelenskis – prezidentas.
Arba štai ši Amerikoje kongresmenams ištarta frazė: „Karas – tai skausmas, purvas, kraujas ir tūkstantis, dešimtys tūkstančių mirčių“. Viename sakinyje sutelpa tiek ekspresijos, tiek tragizmo, toks platus regėjimo, pojūčių laukas, jog išgirsti jį ir jau tarsi būtum perskaitęs visą „Karą ir taiką“.
Jeigu būtų sudėliotas geriausias valstybių vadovų – oratorių reitingas, Zelenskiui nebūtų lygių.
- Bidenas – amerikietiškai nuobodus,
- Macronas – susireikšminęs intelektualas,
- Scholzas – vingrus, kažką sakantis, bet nepasakantis,
- Meloni – gruboka, pernelyg tiesmukiška.
Jiems visiems – amerikiečiui, prancūzui, vokiečiui, italei iki Ukrainos komiko Volodymyro kaip Putinui iki demokratijos. Nes jis – Volodymyras yra unikalus intelektualumo, empatijos, nesuvaidintų emocijų meistras.
Jis yra žodžių ritmo meistras. Ritmo, kuris ne juokais įsiūbuoja dėl „Leopardų“ ir F 16 abejojančius europiečius, nukrato tarsi elektros srove Orbaną ir kitus oportunistus. Štai pavyzdys: „Jeigu mus puls, jeigu bandys atimti iš mūsų žemę, mūsų laisvę, mūsų gyvybes, mūsų vaikų gyvybes – mes ginsimės!” Tai ne žodžiai. Tai galinga žodžių muzika. Ji skamba tarsi Bethoveno Penktoji, „Likimo“: „ta -ta -ta- taaam!“
Įdomu tai, kad Zelenskis nereiškia bukos, fiziologinės neapykantos. Nereiškia jos netgi užpuolikams. Netgi tam, kurio šventikas kas vakarą meldžia jam mirties. Jis tiesiog sako: „Ginsimės“. Nevadina rusų fašistais, žmogėdromis, sadistais. Zelenskis nesitaško seilėmis, prakeiksmais Rusijos adresu: “Jums pasakė, kad mes neapkenčiame rusų kultūros? Bet kaip galima neapkęsti kultūros?“
Volodymyras nesako, kad trokšta Vladimiro mirties. Tiesiog sausai, techniškai pastebi: „Jeigu nebūtų Putino, nebūtų ir karo“. Stop. Palyginkime Zelenskio naratyvą Rusijos atžvilgiu su kai kurių valstybių vadovų, apžvalgininkų neapykantos srautu ir pamatysime, kad komiko Volodymyro priešiškumas – dozuotas. Išreikštas kitaip – anapus emocijų kadro.
Kartais, labai retai Zelenskis pratrūksta. Kartais jis vėl tampa tuo satyros genijumi, kuris laimėjo prezidento postą, nes traukė per dantį Ukrainos korupciją, oligarchus. Prieš keletą dienų jis nesusilaikė Kyjive nepaleidęs savo geliančios ironijos - zelenskiškos „Himars“ raketos Putino bičiuliui Silvio Berlusconiui: „Aš manau, kad Berlusconio namai niekada nebuvo subombarduoti, tankai niekada neįvažiavo į jo namų sodą, niekas nenužudė jo artimųjų, jam neteko krautis lagaminų trečią nakties ir bėgti viską palikus dėl broliškos Rusijos meilės...“ Šmaikštusis italų milijardierius patyrė neįtikėtiną įvaizdžio nokautą.
Grįžtu prie teksto pavadinime surašyto klausimo: jeigu Zelenskis būtų mūsų, o ne jų prezidentas? Kas tada? Nieko: turėtume prezidentą – aktorių. Prezidentą, kuris žiūri žmonėms į akis ir kalba įtaigiau už popiežių. Prezidentą, kuris nesitaško neapykantos formulėmis ir užkeikimais, bet kartais iššauna geliančios ironijos salvę. Prezidentą, kuris žino kaip rengtis. Prezidentą, kurio pavydi visas Vakarų pasaulis.
Lieka klausimas ar mums tokio prezidento reikėtų? Ar mes jo norėtume? Intelektualaus ne specialisto, ne ūkininko, ne policininko, ne generolo, ne buhalterio. O tokio štai talentingo šnekoriaus. Kultūros žmogaus, kuris kalba į mūsų širdis, bet ne į mūsų sąskaitas banke. Šito aš nežinau. Žinau tik tiek: Volodymyrai, esi paradoksalus prezidentas: komikas, kuriam teko milžiniška tragedijos našta. Nešk ją, Volodymyrai. Kiek pajėgi!
pj
