Pradžioje susitarkime: šiame tekste nebus minimi 3 K – du reiškiniai ir vienas objektas iš K raidės. Jeigu spėjote pasigauti priklausomybę ir potraukį specifiniams žodžiams iš tos raidės, ką gi – imkite ir skaitykite kitus tekstus, ten tikrai nepasigesite.
Nes mes turime Prisikėlimą. Tris dienas. Todėl reikėtų trumpam, bent iki antradienio išmesti kai kuriuos žodžius, tam tikrus skaičius, tam tikras mintis. Aš žinau, kad tai nėra lengvas užsiėmimas – nekalbėti apie tai, neskaityti postų, neklausyti žinių. Tai labai sudėtinga, nes visų galvos ištinusios nuo nerimo, nuo nežinios, nuo pavasario, kuris atėjo, bet lyg ir ne mums.
Na, bet reikia pamėginti. Todėl ir sakau pats sau, savo artimam, visiems: gamink, valgyk, storėk.
O taip, skambėtų žymiai dailiau, dvasingiau jeigu parašyčiau taip, kaip rašė viena glamūrinė rašytoja iš Amerikos: valgyk, melskis, mylėk. Ponia Elisabeth buvo netgi atvažiavusi į Romą valgyti, pietavo osterijoje, kurioje ir aš dažnai pietauju. Bet dabar ponia Elisabeth neatvažiuotų, neįžengtų į osteriją, nepietautų. Nepakurtų glamūro. Todėl kultinę triadą reikia keisti. Šiek tiek. Nes pirmas jos elementas lieka ir netgi tampa pačiu svarbiausiu.
Gamink, valgyk, storėk. Kita vertus, daugiau nelabai kas ir belieka. Melstis? Taip, tikintieji pasimels, bet šįsyk kažkaip kitaip – be vargonų gaudesio, be sakramento iškilmės, be „corpo di Cristo“, visiškai neįprastoje erdvėje, kažkur tarp virtuvės ir miegamojo, o greičiausiai – prie kompiuterio arba prie televizoriaus.
Mylėti? Kodėl gi ne, šito mums neuždraudė, neaptarė rytinėse spaudos konferencijose, neišanalizavo specialiuose komitetuose (velniai griebtų, ir vėl įsipynė vienas „k“), neaptarė atstumų ir saugos priemonių. Ir mes mylime, be jokios abejonės. Tik vėl gi – ne visai taip, kaip toje glamūrinėje amerikietės knygoje prirašyta. Jos mylėjimas buvo žavus, romantiškas, kilometražinis. Tarp Romos, Indijos ir Indonezijos. Neuždarytas.
Šio pavasario mūsų mylėjimas apribotose erdvėse, mažesnių ar šiek tiek didesnių kvadratūrų perimetruose, mylėjimas laikantis griežtai nustatytų maršrutų yra sudėtingas reikalas. Nežinau, ar pajutote.
Na gerai, gaminkime. Kiekvienais metais savo tekstuose Velykų proga reguliariai kritikuodavau to liūdnojo lietuvių valgio – „baltos mišrainės“ gamintojus ir valgytojus. Kaip galima? Ar nieko geresnio nesugalvojote? Ar jums dar nenusibodo šita belgo Lucien Olivier, Maskvos restorano „Ermitaž“ virtuvės šefo sugalvota atseit prancūziška, bet rusiškam skoniui idealiai adaptuota mišrainė? Negali būti! Nejaugi Velykos yra tokia majonezo pramonės šventė, kai gimusieji tolimais šprotų, žirnelių ir „provansalio“ deficito laikais gauna progą pasireikšti ir jie pasireiškia? Siaubas!
Taip, aš juos – nacionalinio majonezo festivalio dalyvius gana aštriai kritikuodavau. Bet šį kartą susilaikysiu. Žinoma, negirsiu, nieko nesakysiu apie tuos, kurie iš Velykų valgių darydavo karikatūrą, organizuodavo ne kiaušinių ridenimo, o sušių – austrių valgymo čempionatus. Vis tik 2020 – aisiais po Kristaus gimimo Prisikėlimo šventė yra prie stalo. Labiau negu bet kada anksčiau. Manau, kad šį pavasarį bulvių ir morkų pjaustymas rusiškai Olivjė salotai vis tik yra žymiai dvasingesnis užsiėmimas nei visokių „K“ lukštenimai feisbuke arba inkviziciniai postai sugrįžusiems.
Imperatyvas „gamink“ šiandien skamba beveik kaip „mylėk“.
„Valgyk“ – beveik kaip „melskis“. Taip, septynių mirtinų nuodėmių sąraše apsirijimas yra berods penktoje vietoje, tačiau kelionė į prisikėlimą prasideda paskutinės vakarienės metu – valgant ir geriant. Yra toks sunkiai išverčiamas itališkas žodis „convivialità“. Žodynai gana aptakiai aiškina, kad tai kažkas panašaus į buvimą užstalėje.
Kas yra buvimas užstalėje? Ištariame šį žodį ir nevalingai susigniaužia mūsų kumščiai. Užstalė pas mus jau senokai tapo idealia dorybės prieštara. Vieniems – lėbavimo, girtavimo, smurto erdvė. Kitiems – kalorijų, sotumo, persirijimo punktas.
Mūsų užstalėse pastaraisiais metais vyko negeri dalykai: dorybės ir liturginiai simboliai tapo beveik mirtinomis mitybos negerovėmis. Esminį liturginio maisto simbolį – duoną (Kristaus kūnas) mitybininkai liepė išbraukti iš sveikos mitybos sąrašo. Nuosprendis: blogieji angliavandeniai. Svarbiausias liturginis gėrimas – vynas (Kristaus kraujas) valstybiškai paskelbtas svaigalu ir prilygintas degtinei. Galiausiai trečiasis liturginis simbolis – alyvuogių aliejus (krizmas patepimams) yra ir toliau tyras, bet savotiškai tyras, nes atvežamas dažniausiai iš Afrikos.
Gaminkite. Valgykite. Storėkite? Ne tai nėra raginimas storėti. Tai raginimas nebijoti. Nesutilpsite į maudymosi kostiumėlių standartus? Na ir kas. Vasara dar toli. Dar neaišku, ar apskritai šią vasarą prireiks maudymosi kostiumėlių. Galvokime apie šiandien, nes rytoj skendi miglose. Yra laikas lieknėti ir yra laikas storėti. Yra laikas žiūrėti į veidrodį ir yra laikas žiūrėti į lėkštę. Yra laikas skaičiuoti kilokalorijas ir yra laikas mėgautis skoniu. Galų gale, yra laikas susilaikyti ir yra laikas sau leisti.
Kai trūksta nuotaikos skaitinėju mūsų pamirštą klasiką vardu Kristijonas. Jis daug rašė apie mus, lietuvius ir apie maistą:
Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę,
Jau pasilinksmykim bensyk česnyj susikvietę.
Tam juk Dievs dosnus gėrybes mums dovanoja,
Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, trūsinėję,
Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius.
Darbo reik, nės taip kožnam Dievs paliepė valgyt,
Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.
Buona Pasqua! Gražių jums šv. Velykų iš Romos!
pj