Vieniems pasiseks: aptarnaus greitai, su šypsena, nesupainios patiekalų, neklausinės „jūsų kas buvo – šaltibarščiai ar varškėčiai?“, baltas vynas bus vėsus, sąskaita – be klaidų, žvilgsnis – nepiktas už 1 euro arbatpinigį. Ko dar reikia iš padavėjo?
Žinoma, gali stipriai nepasisekti: vandens su citrinomis atneš po pusvalandžio, ant stalo padės balandėlius, kuriuos užsakė gretimas stalas, vynas taurėje bus šiltas, iš užvakar atkimšto butelio, sąskaitoje – liūdnos fantazijos ne kliento naudai, o veido išraiška už 1 euro arbatpinigį – tarsi profesionalaus aktoriaus iš spektaklio „Edipas karalius“.
Su padavėjais įvairių istorijų nutinka. Bet dažniausiai aptariamos, aprašomos, komentuojamos siaubingo aptarnavimo istorijos. Beveik niekada – aukšto lygio, profesionalaus, talentingo padavėjų darbo atvejai. Kažkaip savaime įsitvirtino nuostata: geras padavėjas yra tas, kurio darbo ir jo paties nepastebi. O jeigu padavėjas – asmenybė? Tokie variantai jeigu ir pasitaiko, tai nebent prancūzų režisierių filmuose. Basanavičiaus gatvėje – nelabai.
Kita vertus, užduokime sau klausimą: kas čia per profesija – padavėjas? Yra tokia profesija? Yra tokių jaunuolių, kurie dar mokykloje į klausimą „kuo būsi?“ išdidžiai atsako „svajoju tapti restorano padavėju“? Tokių būna? Ar pasitaiko dešimt metų restorane dirbusių padavėjų, kurie į klausimą „kaip įsivaizduoji tolimesnę savo karjerą?“ išdidžiai atsako: „Svajoju pensijos sulaukti dirbdamas restorane padavėju“? Su tokiais keistuoliais tenka dažnai susidurti?
Žodis „padavėjas“ yra vienas labiausiai nenusisekusių lietuvių kalbos daiktavardžių. Kalbos kūrėjai taip įvardijo moteris ir vyrus, kurie dirba restorano komandoje, yra atsakingi už visa tai, kas vyksta salėje. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodė daiktavardžio „padavėjas“ kūrimo procesas. Kalbos kūrėjai atėjo į restoraną, atsisėdo prie staliuko, užsisakė arbatos. Vyras, vilkintis baltais maršiniais, juodomis kelnėmis, padavė. Viskas aišku: jeigu jo darbas – paduoti, tebūna jis „padavėjas“. Moterims – padavėjoms nepasisekė, nes kažkaip įsisuko liaudiškas, nenorminis „padavalka“ ir nors tu ką.
Nors, pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje restoranuose dirbo ne kažkokie lėkščių padavinėtojai ir „padavalkos“, o kelneriai. Tai toks rimtas vokiškas žodis, apibūdinantis garbingą profesiją. Jo kilmė – „Kellermeister“ arba „Weinkellermeister“ – vyno rūsio turėtojas, valdytojas. Vokiečiai savo ruožtu jį skolinosi iš lotynų kalbos – „cellararius“.
Nežinau, kokius rūsius valdo Palangos ir visos Lietuvos padavėjai. Ar jie nori būti kelneriais ar padavėjais? Ar svajoja apie garbingą padavėjišką karjeros viršūnę? Ar jie supranta, kad mūsų atostogų vakarienė – jų rankose, o mes – šią vasarą beprotiškai pavargę po pandeminio pavasario?
Turiu pripažinti, kad man Lietuvoje su padavėjais iki šiol sekėsi. Išskyrus keletą nereikšmingų atvejų, kai restorano labui teko šiek tiek paauklėti akiplėšas ir padavėjus, kurių akyse švietė neslepiamas pasibjaurėjimas savo darbu, išskyrus tuos kelis nesusipratimus, o nesusipratimų pasitaiko visur, net Paryžiuje, su Lietuvos padavėjais – kelneriais neblogai sutardavau.
Gal man tiesiog sekdavosi? Tave aptarnauja, tu esi įsikniaubęs į mobilaus telefono ekraną, bet akies kraštu pastebi, fiksuoji tikslius, techniškus padavėjo judesius, vos matomą lėkštės suktelėjimą, vyno butelio atkimšimą, jo laikymą rankoje, panaudotų stalo įrankių surinkimą, tiriantį žvilgsnį, panages, balsą, nuosaikias bendravimo manieras.
Ir tu galiausiai pakeli akis nuo ekrano, žvilgteli į tave aptarnaujantį žmogų ir matai padavėją – asmenybę. Tik vėliau sužinai, kad šis – neapsiverčia liežuvis ištarti žodį „padavėjas“ – padavinėjo karaliui, dvejoms karalienėms, keletui prezidentų, moka keletą užsienio kalbų, gali, jeigu tu to nori, papasakoti beveik viską apie vyną taurėje ir mineralinį vandenį, alyvuogių aliejų, o apie restorano patiekalus išmano taip, lyg pats būtų juos gaminęs virtuvėje.
Teko bendrauti su padavėju, kuris baigė aktorinį meistriškumą Konservatorijoje, vaidino teatre, bet puikiai jaučiasi restorano salėje, nes bendravimas su klientu jam yra tarsi spektaklio generalinė repeticija, o gal net spektaklis, ir tu tą supranti valgydamas antrąjį patiekalą, nes restorane tyliai groja muzika, tu paklausi padavėjo, kas tai per muzika, ir padavėjas tau išdėsto: filmo pavadinimą, garso takelio kūrėjo pavardę, atlikėjo pavardę, aktorių pavardes. Tu apstulbęs pakeli akis nuo lėkštės į tave aptarnaujantį vyrą ir matai padavėją – asmenybę.
Arba štai gaivi merginos šypsena, neišsigąstanti tavo irzlaus prašymo nepervirti užsakytos pastos, pasižadėjimas pranešti virtuvei tavo pageidavimą, paskui – netikėtas patikslinimas apie produktą ir jo kilmę, nenumetimas lėkštės su patiekalu ir pabėgimas, o stovėjimas greta tavęs – kliento ir laukimas tavo – kliento verdikto. Ir dar ta kita jauna mergina – padavėja, kuri laksto dienos maratoną su cepelinų lėkštėmis tarp virtuvės ir maždaug už trijų šimtų metrų suręstos pavėsinės klientams, ji irgi nuolankiai šypsosi, o paskui aiškėja, kad jauna mergina – padavėja yra dviejų vaikų mama, ir savo cepelinų maratoną ji laksto su šypsena.
Aš – visada už padavėjus. Jeigu padavėjas neišmano patiekalo, kaltas, matyt, restorano šefas, nes nepakvietė paragauti, nepaaiškino.
Jeigu jaunas padavėjas nemoka atkimšti vyno – niekas nekaltas, nes jauni žmonės nesidomi vynu, o kodėl nesidomi, mes visi žinome. Jeigu padavėjas pervargęs – kaltas restorano savininkas, nes taupo algoms ir nuvaro savo padavėjus iki beprotybės. Jeigu padavėjas nemoka bendrauti – kalti mes visi, nes nebemokame taikiai bendrauti. Jeigu padavėjas – atsainus akiplėša, kyla klausimas, kas jį priėmė, kas įvertino jo norą dirbti šį darbą.
Aš – visada už padavėjus ir ypač šią vasarą, išskirtinę, nenormalią atostogų tarp pirmosios ir antrosios bangos vasarą.
Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Italijoje padavėjo profesija įtraukta greta medikų, policininkų, prekybos centrų darbuotojų į labiausiai virusui pažeidžiamų profesijų dešimtuką. Ir dar, ji – padavėjo profesija – pateko į labiausiai finansiškai nukentėjusių dešimtuką. Pirmoji užraukta karantino potvarkiu. Pretendentė į pirmąsias užrauktas, jeigu vėl būtų paleistas karantino mechanizmas.
Galų gale ir iki karantino padavėjas buvo tas itin lengvai pažeidžiamas darbuotojas – patrankų mėsa, psichologinė bokso kriaušė, atsukta smūgiams – tiek savo restorano virtuvės iš vienos pusės, tiek savo klientų – iš kitos.
Pavakarieniavote? Nepamirškite palikti arbatpinigių jiems – šios pandeminės vasaros atostogų herojams.