„Šios dienos sutartis yra įrodymas, kad universalių Europos vertybių negalima užgniaužti prievarta, o demokratija ir pagarba žmogaus teisėms visada triumfuoja ten, kur branginama laisvė. Tautų gerovė gali būti kuriama tik darniai ir vieningai“, – taip 2003 metų balandžio mėnesį Lietuvos stojimo į ES sutarties pasirašymą komentavo tuometinis šalies prezidentas Rolandas Paksas.
Nepaisant visų vidaus politinių intrigų, Lietuvos užsienio politika tris nepriklausomybės dešimtmečius pakankamai aiškiai sukosi Vakarų kryptimi. Stojimas į ES ir NATO, integracijos ir ekonominio-socialinio vijimosi procesas tapo beveik visas didžiąsias partijas vienijančiu vektoriumi.
Bet toks provakarietiškas nuoseklumas tėra politinio biurokratinio fasado dalis. Viso šio proceso metu vyko ir, mano galva, iki šiandienos vyksta nuolatinė politinė trintis, o retkarčiais ir atvira kova dėl to, ar žengdama į Vakarus Lietuva atliks papildomą šuolį, o gal visuomet bandys išlaikyti distanciją, įkeldama tik vieną koją.
Aiškiausiai ši skirtis pasirodo žvelgiant į atskiras sritis ir jose demonstruojamą iniciatyvą. Ekonomikos, komunikacijos, susisiekimo (turint galvoje Šengeno zoną) srityse beveik nekyla klausimų dėl gilesnės integracijos, glaudesnio bendradarbiavimo ir jo naudos.
Kiek labiau problematiškas energetikos sektorius, kuriame juntamas labai ryškus Kremliaus interesas nepaleisti Baltijos valstybių iš savo įtakos lauko. Nepaisant to, panašu, kad tiek strategiškai, tiek realiais veiksmais judama prie energetinės nepriklausomybės bei tiesioginių jungčių su Vakarų tinklais.
Visai kitokia situacija pažvelgus į socialinės politikos ir žmogaus teisių sritis. Mano cituotame R. Pakso pasisakyme minimos „universalios Europos vertybės“ niekada nebuvo priimtos kaip tikra universalija. Labiau kaip rinkinys, kuriame galime demonstruoti preferencijas, atsižvelgdami į vidines politines realijas ar atskirų visuomenės grupių spaudimą.
Paprasčiau sakant, Lietuvos politikai visada viešai deklaravo lietuvio teisę gauti vakarietišką algą, keliauti ir dirbti kaip vakariečiui, bet patogiai nutylėdavo apie vakarietiškus žmogaus teisių, socialinės politikos sprendimo būdus ir socialinį bei kultūrinį progresą.
Buitiškai norime būti vakariečiais, bet kultūros ir tradicijų prasme išsaugoti dviprasmišką poziciją, kurioje žymiai daugiau sovietinio ar retrogradiškojo žmogaus požymių.
Tai nėra unikali Lietuvos situacija, nes su panašiomis nuostatomis susidūrė ir Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vengrijos ar Slovakijos politikai, greitai pajutę, kad lengvesnis pasirinkimas yra pataikauti didesnės dalies visuomenės nepasitenkinimui nei pademonstruoti politinę lyderystę.
Šios skirtys praėjusią savaitę ryškiau pasirodė ir mūsų užsienio politikoje, kai prezidentūros ir užsienio reikalų ministerijos pozicijos kardinaliai išsiskyrė ES lyderiams telkiant bendram Vengrijoje įteisinto nepilnamečių apsaugos nuo bet kokios informacijos apie homoseksualumą įstatymo pasmerkimui.
Partnerystės įstatymo kontekste paaštrėjęs homoseksualių asmenų lygiateisiškumo klausimas visu nuogumu parodė tą dvilypumą, kurį esame pasirinkę deklaruodami žygiavimą Vakarų link.
Reikėtų pažymėti, kad Lietuvos visuomenė išties pamažu progresuoja ir neapykantos įvairioms mažumoms per šiuos septyniolika metų ryškiai sumažėjo. Išaugusį sąmoningumą demonstruoja ir tai, kad bent jau Vilniuje Pride eitynės sulaukia palaikymo ir šio renginio traktavimo būtent žmogaus teisių kontekste.
Bet čia pat reikia pripažinti ir tai, kad tos pačios lyties partnerystės, lyties keitimo ar kiti įstatymo projektai vis dar lieka politiniu žaislu visuomenės emocijomis žongliruojančių populistų rankose. Jokios žalos visuomenei nekeliantys ar jokių privilegijų atskirai mažumai nesukuriantys sprendiniai atmetami bijant ne tokios gausios, bet itin triukšmingos atskirų interesų grupių opozicijos.
Jei anksčiau šis žargstymosi tarp Vakarų ir savojo kiemo pozicijos procesas dar nebuvo toks užaštrintas, tai dabar jį katalizuoja tiek aktyvi Rusijos-Baltarusijos režimų propaganda, provokacijos, tiek vidinės politinės intrigos.
Ir ši pozicija išryškina ateities pavojus. Kuo labiau žaisime šį dviprasmišką žaidimą, vienu balsu kalbėdami apie europietišką solidarumą, bendras vertybes ir bendrus interesus, o kitu sakydami, kad esame nepribrendę gyventi kaip vakarietiška visuomenė ar vakarietiškos vertybės mums svetimos apskritai, tuo keisčiau atrodysime užsienio politikos lauke.
Dar blogiau tai, kad „viena koja Vakaruose“ pozicija itin palanki tiems, kurie nori mus išbalansuoti ar sąmoningai truktelėti tolyn nuo Vakarų, artyn link Rytų. Jei negali paveikti ekonomine ar saugumo prasme, tada taikaisi į tą lauką, kuriame patys mūsų politikai skatina antivakarietiškas, antidemokratines, prieš žmogaus teises nukreiptas nuostatas.
Liūdna konstatuoti, bet kol kas mes laikomės būtent tokios socialine ir sociokultūrine prasme dvilypiškos pozicijos. Kai tai naudinga mūsų politiniam interesui, esame vakariečiai, o kai vidaus politinė situacija diktuoja kitaip, staiga suspenduojame savo ištikimybę universalioms Europos vertybėms.
Norime lyderiauti kibernetinio, energetinio ar pasienio saugumo klausimais, bet atsitraukiame į eilės galą, kai kalba pradeda eiti apie mažesnių visuomenės grupių saugumą pačioje valstybėje. Norime istorinio teisingumo komunistinio totalitarizmo nusikaltimams, bet kruopščiai pradedame moraline liniuote braižyti ribas lietuvių kolaboracijos atvejams nacių okupacijos metu.
Prieš kelis dešimtmečius kalbėta ir iki šiol nepaneigta, kad Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimas neatsiejamas nuo gilaus integracijos į tarptautines organizacijas proceso. Ir kalbėta ne apie biurokratinį įsitinklinimą, ne apie formalų dalyvavimą, o visos visuomenės kaitą ir progresą.
Selektyviai pasirinkdami integracijos laukus, atmesdami ar išsirankiodami sau patinkančias europietiškas vertybes, atmesdami kultūrinio atvirumo, bendražmogiškumo idėją, keliame sau rimtą pavojų. Lietuva turės žymiai mažiau perspektyvų, stoviniuodama viena koja Vakaruose.
