Iki pandemijos atžygiavimo dažniausia lietuvius skyrusi tema buvo paminklai, lentos ir viešųjų erdvių statusai. Pandemijos metu netgi išplito pokštas, kad miela prisiminti laikus, kai didžiausia problema buvo klausimas, kas turėtų stovėti Lukiškių aikštėje – Vytis ar Laisvės kalva?
Nepasižiūrėjus į šias diskusijas atidžiau galėjai pamanyti, kad esame labai suinteresuoti viešųjų erdvių kaitos procesu. Kovojame dėl geresnio šių erdvių išnaudojimo, jų funkcionalumo, jų įtakos visuomeniniam gyvenimui, miesto formavimosi krypčiai. Bet ar tai nėra tik banali kova dėl simbolių?
Idėją šiam komentarui pagavau sėdėdamas leidyklos „LAPAS“ organizuotoje diskusijoje „Simboliai ir nekonvenciški sprendimai: apie Cvirką, Žaliąjį tiltą ir kitas miesto erdves“. Diskusijos moderatorė, menotyrininkė ir poetė Laima Kreivytė ne kartą kėlė visuomenės abejingumo, nenoro ginti tam tikras erdves klausimą.
Šį abejingumą galime bandyti aiškinti per simbolių svarbos nesupratimą ar jų pervertinimą, galima apeliuoti į sunkiai sustabdomus politinės technikos procesus, galima kalbėti apie intelektualumo ar estetinės jautros stoką. Bet galima pabandyti atsispirti ir nuo štai tokio klausimo: o kas, jei mes tiesiog nebematome viešųjų erdvių reikšmės?
Klausimas dėl rašytojui Petrui Cvirkai skirto paminklo nukėlimo dažniausiai susikoncentruoja į rašytojo asmenybės vertinimą, istorines ir moralines diskusijas. Aplink tvyranti skvero erdvė atrodo savotiška tuštuma, kurią gali įprasminti tik paminklas arba paminklo nukėlimo veiksmas.
O koks apskritai yra šis skveras? Kokią funkciją jis atlieka miesto gyvenime? Kas ten renkasi ir kokie įvykiai ten vyksta? Kas norėtų ten rinktis ir kokius įvykius organizuoti? Kaip mes užpildome šią skvero tuštumą? Štai šie klausimai atveda mus link abejonės, ar išties sprendžiame viešųjų erdvių klausimą.
Tai, kad sunkiai ir labai dirbtinai formuojame visuomeninį santykį su viešosiomis erdvėmis prikišamai parodė Lukiškių aikštės eksperimentai.
Vienoje ginčo pusėje matėme norą paversti aikštę sakraliu plotu, į kurį pats įžengimas prilygtų kažkokiai metafizinei tautinei patirčiai, kurią įprasmintų plevėsuojančios vėliavos ir banalūs herojizuoti simboliai.
Kitoje ginčo pusėje – bandymas kurti gyvybę viešojoje erdvėje tokiais pačiais banaliais viešųjų ryšių mąstymo metodais. Paberiamas smėlis, pastatomos kėdės, pakabinami ekranai ir sukuriamas paplūdimys.
Viena intelektualiai stingdanti idėja pakeičiama kita. Nacionalinio mauzoliejaus gerbėjus trumpam nugali primityvioji rekreacija (absurdiškai kuriama pačiame didmiesčio centre, verslo ir politinių centrų šešėlyje).
Šie pavyzdžiai parodo mūsų negrabumą sprendžiant viešųjų erdvių klausimą. Ir čia turime kalbėti ne tik apie politikų, bet ir visuomenės sutrikimą. Paklausta, ko norėtų iš viešosios erdvės, visuomenė taip pat kabinasi už simbolių ar paprasčiausių atsakymų – kažkas nukelta, kažkas pastatyta, kažkas sutvarkyta, rekonstruota, perstatyta.
Ir labai retai išgirsite idėją, ką gi norima veikti toje viešojoje erdvėje. Kaip bus kuriamas šios erdvės viešumas, visuomeniškumas, gyvastis. Kuo mes užpildysime tą sutvarkytą, išvalytą, atvertą plotą.
Nenuostabu, kad į standartizuotai sutvarkytus ar naujai atvertus parkus žmonės eina ne kaip į natūralią erdvę, o kaip į svetimą struktūrą. Bernardinų ar Reformatų parkuose dažnai pamatysi žmonių, kurie tiesiog slampinėja po miesto planuotojų sukonstruotą erdvę, nejaukiai sėdasi ant suoliukų, pasėdi ir pakilę nueina toliau. Jei ne šalia esančios kavinės ar barai, parkų gyvenimas apskritai primintų kiek chaotišką laidotuvių procesiją.
Šie parko vaizdiniai neprimena, tarkime, Stefano Zweigo „Vakarykščiame pasaulyje“ pateiktos scenos, kai jis, poilsiaudamas netoli Vienos, parke išgirdo apie pasikėsinimą į Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą.
„Sėdėjau atokiau nuo parko minios ir skaičiau knygą – Merežkovskio „Tolstojus ir Dostojevskis“, skaičiau atidžiai ir įdėmiai. Bet mano sąmonė girdėjo medžių ošimą, paukščių čiulbėjimą ir iš parko sklindančią muziką. <...> Nežinau, kokį kūrinį grojo parko orkestras. Tik pajutau, kad jis ūmai liovėsi grojęs. Instinktyviai pakėliau akis nuo knygos. Minia, kuri tarp medžių vaikštinėjo kaip vientisa srūvanti šviesi masė, rodos, staiga pasikeitė; ji sustingo“.
Tai gyvybės ir socialumo pilno parko vaizdinys, kurio mes, dabarties viešųjų erdvių kūrėjai, galime tik pavydėti. Turbūt nereikia pasakoti, kiek gyvybės ir viešojo gyvenimo savyje turi legendinis Londono Hyde parkas, Berlyno parkai ar Lazienki parkas Varšuvoje.
Koncertai, filosofinės ir politinės diskusijos, performansai, spektakliai, protestai, šventės, paradai, kasdienis aktyvus visuomeninis gyvenimas paverčia šiuos parkus tikromis viešosiomis erdvėmis. Erdvėmis, kuriose peržengi savo privatumo ribą ir tampi bendrojo gyvenimo dalyviu, tuo tikruoju visuomenininku.
Mūsų viešosios erdvės atrodo tylios ir tuščios. Paaiškinimų tam gali būti daug. Nuo viešumo, viešųjų debatų, ginčų persikėlimo į socialinius tinklus iki miesto vystymosi ir decentralizacijos proceso. Bet kodėl kalbėdami apie įvairių viešųjų erdvių ateitį mes nekeliame jų gaivinimo klausimo?
Kodėl diskusijos sustoja ties simboliais, paminklais, riboženkliais, taip ir nepaliečiant viešumo kūrimo problemos? Žmonės vis sunkiau prisijaukina viešąsias erdves, jų reikšmė kasdieniame gyvenime vis menksta. Tai pavojingas signalas, leidžiantis numanyti ir socialumo, kultūrinio gyvenimo, visuomeninio aktyvumo menkimą.
Be gyvų viešųjų erdvių miesto gyvenimas tampa amorfiškas. Amorfiška tampa ir toje erdvėje gyventi bendruomenė, o amorfiškų bendruomenių visuma susilieja į nejaukiai slampinėjančią ir raiškos formų neatrandančią visuomenę.
Mes patys nebekuriame viešųjų erdvių ir nebeleidžiame joms mūsų kurti. Naujai sukurtos, sutvarkytos ir parengtos vartotojo malonumui nebelabai gali kažką sukurti ir pačios. Šiame akligatvyje reiktų nukreipti žvilgsnį nuo paminklų ir pamatyti juos supančią tylą ir tuštumą.
