Kalbant apie modernią Lietuvos valstybę, galima išskirti tris reikšmingiausias datas. 1918 metų vasario 16-oji, 1990 metų kovo 11-oji ir 1991 metų sausio 13-oji. Šios trys dienos yra tam tikri kertiniai valstybingumo stulpai.
Žinoma, istoriškai teisinga būtų išskirti ir archajiškos Lietuvos idėjos užgimimą simbolizuojančią Mindaugo karūnavimo dieną. Mano manymu, prie tokių dienų turėtume priskirti ir Lietuvos įstojimo į NATO bei Europos Sąjungos dienas, bet tai jau diskusijos kitiems atminties riboženkliams.
Grįžkime prie trijų aukščiau paminėtųjų, kurių svarba įprasminta ir kasmetiniu minėjimu bei vis naujomis progomis sugrįžti prie valstybingumo klausimų.
Vasario 16-osios svarba daugiau ar mažiau akivaizdi. 20 Lietuvos Tarybos signatarų pasirašytas aktas buvo žavinga daugiakultūrinėje ir daugiakalbėje aplinkoje subrendusių inteligentų politinė avantiūra, kuriai pamatus paklojo ne tik palankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės, bet ir ne vieną dešimtmetį formavęsis ir brendęs tautinis, kultūrinis, kalbinis atgimimo judėjimas.
Be šios žiežirbos nebūtų įskelta modernios Lietuvos valstybės idėja. Tai savotiškas Lietuvos Rubikonas, kurio peržengimas reiškė, kad kelio atgal nėra. Lietuvos valstybė turi viena ar kita forma atsirasti ne tik kaip Tarybos aktas, bet kaip politinis, geografinis, istorinis vienetas.
Nepaisant to, kad tuo metu valstybė buvo ne tik ne savaime suprantama, bet kartais ir visai nesuprantama idėja, Nepriklausomybės kovų periodas, įvairūs politinio ir pilietinio solidarumo pavyzdžiai, inteligentijos lyderystė pamažu pavertė kultūrinę iniciatyvą politine struktūra.
Svarbiausia, kad Vasario 16-oji fiksuoja istorinės lietuvių valstybės tęstinumą. Po Trečiojo padalijimo galėjo pasirodyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pradingo istorijos ūkuose, tačiau Vasario 16-oji ilgiau nei šimtmetį trukusį ir realiai tautos bei kultūros išnykimu grėsusį laikotarpį pavertė tiesiog punktyrine linija. Šios punktyrinės linijos gale – nauja valstybingumo atkarpa.
Ne veltui modernios Lietuvos valstybės tėvai, Nepriklausomybės akto signatarai formulavo aktą kaip Valstybės atkūrimo, o ne sukūrimo veiksmą.
Po 22 metus trukusio tarpukario valstybingumo periodo – nauja punktyrinė linija ir nauja grėsmė išlikimui. Sąjūdžio kontekste žaibiškai subrendusi Kovo 11-oji žymi nepriklausomybės atstatymą. Vėlgi, labai sąmoningai pasirinkta ir sukalta formuluotė, patvirtinanti Lietuvos valstybės tęstinumą ir jo nutraukimo neteisėtumą.
Kas vienija šias dvi dienas? Kalbėdami apie jas, mes iš esmės kalbame apie du dokumentus. Šie dokumentai yra įrodymai ne vieną šimtmetį vedamoje Lietuvos egzistavimo byloje. Tai yra tautinės, o vėliau pilietinės valios apraiškos, paverstos politiniais aktais.
O kaip tada su Sausio 13-ąja? Sausio 13-oji nėra pririšta prie jokių konkrečių dokumentų. Tai yra metafizinis įvykis. Ne veltui kalbėdami apie šią dieną mes nejučia renkamės apaštališką terminologiją ir girdime ne pasakojimus, prisiminimus, o liudijimus.
Įvykių dalyviai kasmet primena, iš naujo pateikia savo perspektyvas, kurios įsiaudžia į bendrą liudijimą, tampa bendros istorijos dalimi. Tie, kuriems buvo lemta gimti vėliau, kurie neturėjo galimybės suformuluoti savo prisiminimų apie šią dieną, prisideda refleksijomis apie tai, ką šios dienos liudijimai ir jos apmąstymai reiškia jiems dabartyje.
Šiuo požiūriu Sausio 13-oji aiškiai išsiskiria iš kitų valstybingumui svarbių datų. Tai jau ne politiniai ar asmeniniai signatarų prisiminimai. Tai visos tautos liudijimas ir refleksija. Tema, peržengianti beveik visas politines, socialines, ekonomines, kultūrines ir kitokias skirtis. Tema, kurioje itin sunku atskirti tai, kas individualu ir tai, kas bendra.
Štai už šios Sausio 13-osios savybės galima kabintis keliant tezę, kad šios dienos įvykiai tapo savotišku ontologiniu Lietuvos buvimo įrodymu.
Ontologinio buvimo įrodymo sampratą sąmoningai skolinuosi iš filosofijos istorijos, apeliuodamas į Dievo buvimo įrodymus. Viena vertus, tai tiesiog spalvinga analogija, kita vertus, puikus kontekstas labai įdomiam filosofiniam klausimui.
Praktiškai visų ontologinių įrodymų argumentacijos įtampa kyla iš to, kad nors ir ribotas žmogaus protas pajėgus mąstyti apie tobulesnius dalykus nei jis pats. Šv. Anzelmas Kenterberietis tai ir formulavo tiesiog kaip Dievo buvimo įrodymą – gebėjimas suformuluoti idėją apie tobuliausią būtybę jau įrodo egzistavimą, nes buvimas yra vienas iš tobulumo įrodymų.
Bet nenusileiskime į Viduramžių scholastikos retorines gelmes ir grįžkime prie klausimo: o kas gi tokio ontologiško Sausio 13-osios įvykiuose?
Kaip jau ir minėjau, Sausio 13-oji yra pagrindinė data, kai galime rimtai svarstyti ir įrodymais pagrįsti, kad Lietuvos valstybė kaip idėja geba peraugti joje gyvenančių individų pavienius interesus. Tą naktį prie Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto ar LRT pastato Konarskio gatvėje, daugybės įvairių valstybinės svarbos objektų kituose miestuose budėję žmonės daugiau ar mažiau sąmoningai rizikavo savo gyvybe.
Pirminis žmogaus instinktas yra ir visuomet bus savo gyvybės saugojimas. Bet išskirtiniai įvykiai pademonstruoja, kad žmogaus protas pajėgus įtikinti save didesnių nei jo individualus gėris idėjų būtinybe. Dėl valstybingumo idėjos jis geba rizikuoti savo paties egzistencija.
Manau niekas nedrįstų ginčytis, kad tie 14 žmonių, atidavusių savo gyvybes Sausio įvykių metu, ar tie 700 sužeistųjų, veikė nesąmoningai ar nesuprato, kad stato save į didelį pavojų ne dėl savo pačių gerovės, o dėl aukštesnės idėjos.
Štai čia susiduriame su fenomenu, kurį itin sunku racionalizuoti, bet kurio paneigti neįmanoma. Jokie gęstančio sovietinio projekto burtažodžiai, jokios buitines gėrybės ar jokie grasinimai nesugebėjo grąžinti prie individualaus sąmoningumo. Žmonės veržėsi apginti idėjos, kuri jiems atrodė svarbesnė nei užtikrinimas, kad iki gyvenimo galo turėsite duonos ar dešros gabalėlį.
Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktai yra teisiniai dokumentai, kuriuos Lietuva gali pateikti kaip asmuo pateikia savo gimimo liudijimą ar pasą. Sausio 13-oji yra šis tas daugiau. Tai įrodymas, kad buvo, yra ir bus kritinė masė žmonių, kuriems Lietuva kaip idėja yra didesnė už jų pačių interesus, už jų asmeninę gerovę, sveikatą ar net gyvybę. Tai yra ontologinis Lietuvos buvimo įrodymas.
Teisinius aktus galima pavogti, paslėpti, ginčyti jų teisėtumą, kurti naujus apibrėžimus, naujas interpetacijas, galiausiai suplėšyti ar sunaikinti. Mažieji molotovai ir ribentropai gali pasirašyti užkulisinius susitarimus, perbraižyti ribas žemėlapiuose, grūsti žmones į gyvulinius vagonus ir gabenti į Sibirą, šaudyti iš paskutiniųjų besipriešinančius ar nukreipti tanko vamzdžius į beginklius žmones. Galima penkiems dešimtmečiams paversti tautą groteskiško socialinio-politinio eksperimento dalyve, statyti milžiniškas sienas, grasinti branduoliniu ginklu ar vilioti asmeninėmis privilegijomis ir geresne vieta ant bendro kalėjimo gultų.
Bet Sausio 13-oji yra įrodymas, kad jie niekada nepajėgs išplėšti idėjos, kuri ir didesnė už kiekvieną iš mūsų ir, kartu, padeda mums apsibrėžti save pačius. Lietuvos idėjos.