Trečiadienį prezidentas Gitanas Nausėda pranešė apie savo sprendimą vetuoti įstatymą, kuris įpareigotų dalies skiepytis atsisakančių profesijų atstovus testuotis už savo pinigus. Šis sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad tokiu būdu būtų sumažintas testavimo prieinamumas, supriešinti pasiskiepiję ir nepasiskiepiję žmonės.
Taip pat prezidentas pabrėžė, kad turime „kovoti su nesiskiepijimo priežastimis, didinti žmonių sąmoningumą“. Išties, sunku nesutikti su mintimi, kad geriausias būdas įtikinti žmones pasirūpinti savo sveikata yra apeliacija į jų protą, bet ar dažnai valdžios veiksmai demonstruoja pagarbą intelektui?
Jei pažvelgtume į Lietuvos politinę praktiką, pamatytume, kad žymiai dažniau sprendimai siūlomi, persvarstomi ar grąžinami diskusijai atsižvelgiant ne į racionalumo skatinimą, o pataikaujant hipotetinės daugumos kvailumui.
Štai Seimo narys konservatorius Antanas Matulas pasiūlė medicinos mokslus baigusiems rezidentams kelis metus privalomai atidirbti Lietuvoje. Suprask, gydytojų trūkumo problemą gali išspręsti ne jų darbo sąlygų ar pačios sveikatos apsaugos sistemos optimizavimas, o tiesiog jų pririšimas prie darbo vietos prievole.
Jauni, išsilavinę medicinos srities profesionalai traktuojami ne kaip galima valstybės ateitis, o kaip esami jos skolininkai, kurie turėtų atidirbti teorines mokesčių mokėtojų lėšas. Ar tai ne toks požiūris, dėl kurio iš Lietuvos pabėga net ir patriotiški bei motyvuoti kapanotis viršvalandžių, mobingo ar vidinės korupcijos atmosferoje bandantys galvą virš vandens laikyti jaunuoliai?
Tai ne sąmoningumo ar ne oraus santykio, o tiesiog populistinės įtampos siūlymas, kuriam mielai pritartų anoniminė interneto liaudis, mananti, kad jei jau esi mokesčių mokėtojas, o valstybė garantuoja tau tam tikras viešąsias paslaugas, tai jų teikėjas turi lenkti nugarą ir tarnauti bet kokiomis sąlygomis.
Prievolė atidirbti valstybei skamba puikiai tiems, kurių ji nelies. Būtent jiems ir skirta ši idėja. Bet kaip toks siūlymas paveiks motyvaciją likti ir pasitikėti sistema, kuri pateikiama ne kaip prioritetinė valstybės struktūros dalis, o kaip medvilnės laukas vergijos amžiuje?
Panašus pataikavimas minios kvailumui ir atskirų verslų nepasitenkinimui jau gerokai užvilkinęs ir įvairių taršos mokesčių ar kitų su įtaka klimato kaitos procesui susijusių sankcijų priėmimą. Lietuvoje dar tik 2023 metais turėtų įsigalioti automobilių taršos mokestis. Bet net ir jo galimybė jau kelia erzelį prie taršos prabangos pripratusiuose sluoksniuose.
Klimato kaita piešiama kaip tolimas, kažkur globaliame kontekste tvyrantis fonas, o štai kaip dėl to seneliuko, kuris vieną kartą per metus nuvažiuoja į kolektyvinį sodą ir dabar turės mokėti taršos mokestį? Tokiais argumentais vilkinami principiniai, bent jau šiek tiek taršos legalumą atsveriantys ar nuo jos atbaidantys mokesčiai.
Klimato kaitos procesas pamažu suprantamas kaip neišvengiamybė, bet diskusijose tiesiog pataikaujama norui nematyti toliau savo trobos ploto. Planeta tai tegul prasmenga skradžiai, bet ką mes pasakysim prieš rinkimus tam seneliukui su supuvusia Opel Asconia?
Pandemija šių pataikavimų minios kvailybei tendenciją tik dar labiau paryškino, nes čia jau kalbama ne tik apie sąlygas, kuriomis funkcionuos konkrečios sistemos, bet ir apie realias žmonių gyvybes. Visuose sprendimuose, kuriuose valstybė gali apdovanoti už racionalumą ar bent jau nenubausti tų, kurie prisiima atsakomybę, renkamasi žvelgti į tą neracionalųjį.
Štai prezidentūra ragina neskaldyti visuomenės į pasiskiepijusius arba ne. Bet tokia skirtis jau susikūrusi savaime. Ją diktuoja visuomenės sveikatos rizikos. Klausimas čia tik toks: kuriuos skatiname, o kuriuos verčiame prisiimti didesnę atsakomybę?
Mokamo testavimo atveju už savo pasirinkimą nesiskiepyti sumokėtų tie, kurie atsisako mažinti riziką. Toliau mokant už testus valstybei, našta krinta ant visų pečių. Kartu ir tų, kuriems už petį buvo pažadėtą grįžtanti laisvė.
Vienas sunkiausių studijų – medicinos – pasirinkusiems studentams valstybė pasiūlo privalomą darbą. Valstybę į priekį stumiantiems mokslininkams tyrėjams biudžeto projekte staiga pritrūksta 43 milijonų eurų (nekalbant jau apie tai, kad kol kas moksliniams tyrimams skiriama dalis ir šiaip jau primena ne ateitį strateguojančios valstybės investiciją, o trupinius nuo stalo).
Bet pinigų papildomiems testams tiems, kurie netiki mokslu, sukrapštysime. O kaip kitaip – juk tie, kurie elgiasi racionaliai ir bando matyti valstybės ar visuomenės interesą, pakentės. Sąmoningumas tuo ir žavus, kad jis nereikalauja paskatinimo. Jis įvertina aplinkybes, interesus ir geba atlikti moralinį sprendimą.
Tai kvailybei reikalingas nuolatinis paskatinimas ir pataikavimas. Tai ji keičia politinių simpatijų balansą, užvaldo viešąjį diskursą ir komplikuoja bet kokius svarbesnius procesus.
Kaip viename savo amerikietiškųjų esė yra pastebėjęs britų filosofas Bertrandas Russellas: „Didžioji problemų priežastis yra ta, kad moderniame pasaulyje kvailiai yra visiškai savimi pasitikintys (cocksure), o protingieji yra pilni abejonių“.
