Organizatorių teigimu, maršo idėja kilo surinkus tariamus 300 tūkstančių parašų dėl Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Tomo Vytauto Raskevičiaus nušalinimo. Kadangi jau paaiškėjo, kad didelė dalis šių parašų yra tiesiog programiniu kodu sukurtos klastotės, tai parašų tema buvo patraukta į šalį.
Bet užmestas jaukas pasiteisino. Pritraukę visuomenės dėmesį ir net simboliškai įsiūlę vadinamuosius parašus Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, akcijos iniciatoriai pajuto progą sutelkti dar didesnį visuomenės dėmesį.
Dėmesys buvo išnaudotas paskelbiant apie „Didįjį Šeimos Gynimo Maršą“. Pajutę viešumo galimybę prie šios idėjos tuojau ėmė šlietis įvairūs etatiniai protestuotojai, avantiūristai, marginalai, galiausiai, palaikymą išreiškė ir trys opozicinių partijų lyderiai. Visi, kuriems toks renginys gali tapti proga atsidurti dėmesio centre ir susikurti, atgaivinti ar pakurstyti politinę karjerą.
Kokia maršo idėja? Prieš ką ir dėl ko bus marširuojama? Štai čia – sudėtingiausia dalis. Panašu, kad logiškai ir nuosekliai išdėstyti, kas piktina organizatorius ir dėl ko turėtų būti buriami žmonės, nesugeba jie patys. Dar labiau situacija pablogina prie maršo suskubę šlietis veikėjai, kurie nuo savęs prideda vis naujų ir naujų sluoksnių maršo tematikai.
Oficialioje maršo motyvacijoje skelbiama, kad „vienijamasi dėl ideologinio karo metodais vykdomos agresyvios genderistinės propagandos ir valdančiosios daugumos rengiamų įstatymų, prieštaraujančių Tautos referendumu priimtai Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Šiais skambiais šūkiais pridengta konkrečių faktų stoka. Sunku suprasti, koks ideologinis karas vykdomas valstybėje, kurioje pripažįstamos ir atstovaujamos labai įvairios politinės ar socialinės ideologijos ir, tiesą sakant, nė viena iš jų neturi visuotinio palaikymo ir nėra neatspari kritikai.
Dar neaiškiau, kas vykdo vadinamąją agresyvią genderistinę propagandą. Nei Lietuvos švietimo sistemoje, nei kitose viešose srityse nėra pripažįstami ar vykdomi propagandos metodai. Tiesa, čia apskritai sunku ir suprasti, kas turima galvoje kalbant apie viešojoje erdvėje mistifikuotą genderizmo sąvoką.
Visi genderizmo kritikai nesugeba aiškiai apibrėžti, ką turi galvoje vartodami šią sąvoką, kuri pagal savo oficialų apibrėžimą yra būtent teigianti, jog lytis yra binarė (vyriška ir moteriška). Tikriausiai galvoje čia turimas socialinės lyties konceptas.
Bet ir šis konceptas neįsteigia jokių naujų lyčių, o tik kalba apie socialinius lyčių raiškos aspektus. Kitaip sakant, aiškinasi, kas visuomenėse laikoma moteriška, kas vyriška bei kaip šie aiškinimai keičiasi priklausomai nuo kintančios tikrovės.
Galiausiai, dar keisčiau atrodo kaltinimas, kad valdančioji dauguma rengia įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai. Jei tai išties yra teisingas kaltinimas, jį puikiai gali išspręsti Konstitucinis Teismas, kuris to paties Tautos referendumo metu gavo teises aiškinti ir spręsti vieno ar kito siūlymo atitikimą arba ne pagrindiniam valstybės įstatymui.
Toliau savo motyvacijoje maršo rengėjai teigia, kad „vieningai paliudysime didžiosios daugumos Lietuvos piliečių ryžtą apginti Lietuvos šeimų teises bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą teisinę ir visuomeninę tvarką“.
Graži intencija, kurią išties galima palaikyti. Bet taip ir nepaaiškinama, kurias tiksliai šeimos teises ketinama ginti ir kurias iš jų bandoma paneigti. Galiu tik spėti, kad maršo organizatoriai turėjo galvoje konstitucinį šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, įtvirtinimą, bet tuomet turėtume kalbėti ne apie teises, o apie koncepciją.
Viena ar kita koncepcija ir apibrėžimas nėra teisė. Koncepcijos ar apibrėžimo išplėtimas nėra teisės atėmimas ar jos pažeidimas.
„Apginsime savo šeimas, vaikus, jaunimą, vaikų darželius ir mokyklas nuo prievarta brukamos išsigalvotų socialinių lyčių propagandos“, – skelbiama maršo motyvacijoje.
Būtų įdomu sužinoti, kur vadinamoji socialinių lyčių propaganda yra prievarta brukama ir kaip įsivaizduojamas šis procesas. Jei kalbama apie švietimo sistemą, tai joje tėvai turi pakankamai svarų žodį ir gali rinktis, ar jų vaikams turėtų būti dėstoma etika ar tikyba, taip pat visada gali kelti klausimus dėl mokymo turinio tėvų tarybose.
Čia, beje, ir vėl galime grįžti prie klausimo, ar socialinė lytis yra išgalvotas konceptas? Šiek tiek atidžiau pažvelgę į savo kasdienybę pastebėsime, kad įvairių socialinių lytiškumo apraiškų yra visur aplinkui ir teoriškai galime jų atsisakyti ar principingai neapmąstyti, bet jos tiesiog egzistuoja aplinkui ir yra lemiamos būtent biologinio lytiškumo fakto.
Ar šis klausimas išties taip gausiai aptarinėjamas mokykloje? Galbūt socialinės lyties sąvoka čia tiesiog vartojama kaip savaime prieštaringas dalykas biologinei lyčiai? Galbūt painiojama su lytinės tapatybės sutrikimais? Palieku šiuos klausimus atvirus, nes čia ryškesnė organizatorių emocinė nuostata, o ne loginis nuoseklumas.
„Vieningai pasisakysime prieš rengiamą Stambulo konvencijos ratifikavimą Seime, kuris uždraustų žodžio ir įsitikinimų laisvę, įteisintų totalią visuomenės minčių kontrolę ir bausmes už Konstitucijoje įtvirtintą teisę reikšti savo nuomonę ir tėvams auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.“
Šioje tezėje aiškus prieštaravimas Stambulo konvencijai, bet toliau išvardintos grėsmės net lakiausios vaizduotės pagalba negali būti pritemptos prie konvencijoje dėstomų teiginių.
Stambulo konvencijoje nėra numatyti net menkiausi žodžio ir įsitikinimų laisvės ribojimai. Jei tik jūs savo įsitikinimu ir laisve nelaikote galimybės smurtauti prieš moteris. Teiginys apie totalią visuomenės minčių kontrolę apskritai atrodo ištrauktas iš vulgariai interpretuojamo orveliško sapno. Paprasčiau sakant, yra kliedesys.
Jokių bausmių už nuomonę Stambulo konvencija taip pat nenumato ir jokie ribojimai auklėti vaikus negresia. Nebent, žinoma, vaikų auklėjimą jūs, kaip ir santykius su sutuoktiniu, suprantate kaip teisę smurtauti.
Motyvacijos pabaigoje prabylama visos valstybės vardu. „Lietuva niekada neleis kraštutinėms mažumoms primesti visai visuomenei nepriimtino gyvenimo būdo, paniekinti Tautos tradicijų ir vertybių ir atsisakyti pagarba žmogaus orumui pagrįstos krikščioniškos civilizacijos moralės.“
Maršo organizatoriai nesidrovi kalbėti tautos, valstybės ar daugumos vardu. Išties, galima sutikti su jų teiginiu, kad nereikėtų leisti kraštutinėms mažumoms primesti visuomenei nepriimtino gyvenimo būdo. Bet nereikėtų preziumuoti ir to, kad tas visuomenės gyvenimo būdas visų yra suprantamas vienodai, o visuomenė yra monolitiška.
Primesti savo valios demokratijoje mažuma daugumai negali, bet dauguma taip pat negali ignoruoti mažumos egzistavimo fakto bei turi atsižvelgti į tai, kad ši turi tokią pačią teisę reikalauti teisinių apibrėžimų, jų teisių ir laisvių užtikrinimo bei saugaus koegzistavimo.
Maždaug tokia yra Šeimos gynimo maršo argumentacija. Visa ji atskleidžia negatyvias emocijas dėl atskirų iniciatyvų, bet taip ir nesugeba nurodyti, kas iš šeimos atimama ir kodėl tai turėtų kelti teisėtą pasipiktinimą.
Į pagalbą maršo organizatoriams suskumba ir kai kurie viešosios erdvės komentatoriai. Štai filosofė Nida Vasiliauskaitė savo komentare paaiškina, ką išties mąsto organizatoriai ir bando įsiūlyti jiems naujus ideologinius rėmus.
„Ginantys šeimas“ realiai jas gina ne nuo gėjų (net jei kartais negrabiai susakytų kažkaip taip), o nuo augančių politinių iniciatyvų nurodinėti“, – taip savo tekste „Šeimų maršas: bijoti ar ginti“ aiškina filosofė.
Jei priimsime teiginį, kad išties Šeimos gynimo maršas yra libertarine intencija pagrįsta iniciatyva, siekiant tiesiog apsisaugoti nuo „politinių iniciatyvų nurodinėti“, tai kaip čia nutinka, kad maršo organizatoriai patys prabyla normatyviniu tonu ir teikia nurodymus valstybei.
Ar nebūtų tuomet logiška pareikalauti apskritai išbraukti šeimos sąvoką iš visų teisinių dokumentų, atsisakyti valstybinės šeimos politikos sprendimų ir palikti visų viešųjų sričių plėtotę bei interpretacijas šeimos klausimu savieigai?
Deja, bet maršo organizatorių pasisakymuose matomas ne noras atsiriboti nuo politinio normatyvinimo, o tik noras, kad šis normatyvinimas, visos teisinio ir socialinio šeimos apibrėžimo privilegijos tektų jiems. Jų privatumas būtų ginamas, o kiti neturėtų net galimybės susikurti privatumą.
Priminsiu, kad privatumas gimsta ne iš atskyrimo nuo teisės, o būtent nuo teisinio apibrėžtumo, įtraukimo į teisinį lauką, įtvirtinančio tam tikras laisvių ir atsakomybių ribas.
Apie ką yra šis Šeimos gynimo maršas? Kas puola, o kas ginasi?
Aptakios maršo formuluotės leidžia asocijuotis visiems, kurie pasipiktinę ne tais išrinktais valdžios atstovais, ne į tą pusę sukančia socialine tikrove, ne ta savo padėtimi visuomenėje, ne tomis pasaulio kaitos tendencijomis.
Kas vienija visus, palaikančius maršo idėją? Pyktis. Išlaisvintas pyktis ir nusivylimas, pridengtas gražiu, idealios šeimos vaizdiniu. Mes puolame. Puolame tam, kad apgintume. Giname tam, kad pateisintume savo įtūžį.
O šeima? Jei jiems tikrai rūpėtų šeima, jie kalbėtų apie realias Lietuvos šeimų problemas. Apie skyrybas, kurias lemia psichologinės, finansinės problemos, alkoholizmas, socialinių įgūdžių stoka, neištikimybė, abejingumas, empatijos trūkumas, nenoras pripažinti klaidų ir aukoti savo egoistines iliuzijas dėl kito.
Ar išgirsime nors vieną žodį apie tai Didžiajame marše? Ne. Nes Didysis Šeimos gynimo maršas bus tik puiki lietuviškos šeimos problemų projekcija. Negalintys suvaldyti savo pykčio ir išsaugoti savo pačių šeimų ieškos kaltųjų aplink. Durs pirštu į valdžią, gėjus, Europos Sąjungą, Sorošą ir kitus. Štai tie, kurie mums trukdo gyventi laimingose šeimose!
Saugokite šeimas ne maršuose, o namuose. Jas išardo ne gėjai ir ne Europos biurokratai, o tai, ką matote nusimetę kovotojų kaukes ir pažvelgę į veidrodį.
