aA
Kovo 3 dieną vyksiantys savivaldos rinkimai viešojoje erdvėje pasirodo pavienėmis žinutėmis ir skandalais. Tikroji jų svarba Lietuvos politiniam gyvenimui neįvertinama. Juos neabejotinai užgožia prezidento rinkimų personalijų kovos ir kasdien kintančios aktualijos. O savivaldos lygmenyje vyksta labai svarbūs procesai.
Paulius Gritėnas
© DELFI / Karolina Pansevič

Prezidento rinkimai – savotiškas rinkėjų lūkesčių ir troškimų veidrodis. Juose renkama sėkmės ir lyderystės idėjos personifikacija. Tikrąjį politinį valstybės pulsą ir kasdieniškumą parodo būtent savivaldos rinkimai.

Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos miestuose tiesioginiai merų rinkimai beveik niekuo nesiskiria nuo prezidentų rinkimų. Jie pritraukia anksčiau nacionalinėje politikoje sėkmingai žaidusius veikėjus (Remigijus Šimašius, Artūras Zuokas, Viktoras Uspaskichas ir kiti). Tikrieji skirtumai ir paradoksai pasirodo mažesnėse savivaldybėse.

Vienas pagrindinių savivaldos rinkimų požymių – demografijos atspindys kandidatus aprašančioje statistikoje. Regionuose akivaizdus senėjimo ir jaunimo emigracijos procesas gali būti įvertinamas skaičiais. Jei 2015 metais vidutinis kandidatų amžius buvo 46 metai, tai šiemet – 48-eri. Šios statistikos negerina ir tai, kad kandidatuoti šiuose rinkimuose gali jau ir aštuoniolikmečiai.

Kaip ir nacionalinėje, taip ir regionų politikoje vis dar dominuoja vyrai. Tik penktadalis kandidačių į mero postą yra moterys.

Chrestomatiniu pavyzdžiu galima laikyti Panevėžio miestą. Čia į mero postą kandidatuoja 11 pretedentų. Jų amžiaus diapazonas – nuo 49 iki 64 metų. Panaši situacija daugelyje regionų. Politiniai lyderiai sensta, o potencialių jaunų politinių lyderių skaičius vis labiau menksta.

Tai susiję ir su jaunimo emigracija iš regionų, ir su bendru politiniu pasyvumu. Dažniausiai savivaldos politikoje tiesiog nematoma perspektyva.

Demokratijose dažna kryptis, kai nauji lyderiai ateina į parlamentinę politiką iš regionų nebeveikia. Politinis dalyvavimas regione liko atkirstas nuo nacionalinės politikos.

Visuomeniniai komitetai išlaisvina nuo būtinybės priklausyti partijai ir kilti jos hierarchijoje. Kita vertus, jie dažniausia nepateikia jokio alternatyvaus turinio. Komitetai yra tiesiog ne partijos.
Paulius Gritėnas

Politinius skyrius beveik visuose miestuose turinčios partijos kuria jaunimo skyrius, tačiau peržengimas iš jaunimo politikos į savivaldą vyksta labai sporadiškai. Pavieniai jauni veidai savivaldos rinkimų sąrašuose yra išimtys, o ne taisyklė.

Šie rinkimai neišvengiamai išsiskiria visuomeninių komitetų gausa. Tai lyg ir turėtų simbolizuoti pilietinės visuomenės aktyvumą ir naujų politinio dalyvavimo formų atsiradimą.

Bet nutiko blogiausia, kas galėjo nutikti. Antruose rinkimuose dalyvaujantys visuomeniniai komitetai iš esmės tapo partijų simuliacijomis. Juos skiria tik lengvesnės veikimo ir išsiformavimo sąlygos.

Komitetų tuštybę atskleidžia dažnai banalūs jų pavadinimai, kuriuose vyrauja raginimai veikti, kurti ir daryti tai kartu.

Bandoma kurti pozityvų paveikslą, tačiau jis nudažomas tais pačiais lozungais, kuriuos išdalina ir partijos.

Iš atskirų iniciatyvų turėję prasidėti komitetai tapo įvaizdį jau spėjusių susikurti pavienių politinių lyderių vedamomis bandomis arba atskilusių partijos narių priebėgomis. Sąrašus, kuriuose vienytų pilietinė iniciatyva, o ne pavieniai interesai galima suskaičiuoti ant pirštų.

Puikūs pavyzdžiai čia Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sąrašas, kuris iš esmės slepia nubyrėjusius liberalus ar Seimo nario Povilo Urbšio rinkiminis komitetas Panevėžyje, suburtas po vidinio skilimo ir atsiradęs tiesiog kaip vieno asmens kandidatavimo atrama.

Visuomeniniai komitetai kuria skilinėjančio ir dar lengviau persiliejančio politinio dalyvavimo galimybę. Viena vertus, jie išlaisvina nuo būtinybės priklausyti partijai ir kilti jos hierarchijoje.

Kita vertus, jie dažniausia nepateikia jokio alternatyvaus turinio. Komitetai yra tiesiog ne partijos.

Dar įdomesni procesai savivaldoje prasidėjo partijose. Vis dažnesnis atvejis, kai partijos kandidatu į merus tampa ne partijos narys.

Tarkime, Panevėžio miesto ir rajono mero rinkimuose „valstiečiai“ iškėlė du partijos nariais nesančius politinius veikėjus – Kęstutį Lukoševičių ir dėl STT tyrimo narystę partijoje sustabdžiusį Povilą Žagunį. Partijos seka visuomeninių komitetų paviršutiniškumo pavyzdžiu ir kratosi partiškumo.

Socialdemokratų, konservatorių ar liberalų kandidatai skiriasi vienas nuo kito nebent kaklaraiščių spalva. Paklausti apie savo partijų poziciją jie kalba aptakiai ir akivaizdžiai demonstruoja, kad strategija, ideologija ir dėmesys komunikacijai galioja tik didžiuosiuose miestuose.
Paulius Gritėnas

Net ir premjeras Saulius Skvernelis, premjeru tapęs tik dėl Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos sąrašo pergalės rinkimuose, kandidatų į prezidentus tapęs dėl tos pačios partijos sprendimo, nežengia ir neketina žengti žingsnio į partijos gretas.

Nepartiniai ir jo konkurentai – konservatorių gretų iškelta Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda. Nepartiškumas su partijos parama tampa politinio lyderio sinonimu. Savivaldoje ši mintis taip pat pamažu įsisavinama.

Jei Seimo rinkimai vienmandatėse apygardose priverčia didžiąsias partijas siųsti savo „desantininkus“ į regionus, kur jie iš naujo jaukinasi rinkėjus arba turi per trumpą laiką pažinti naują aplinką, tai savivaldoje nacionalinio lygmens lyderiai dalyvauja, geriausiu atveju, kaip palaikymo komanda.

Svarbu ir tai, kad tokia savieiga savivaldoje pasirodo ir idėjiniu pavidalu. Socialdemokratų, konservatorių ar liberalų kandidatai skiriasi vienas nuo kito nebent kaklaraiščių spalva.

Paklausti apie savo partijų poziciją, jie kalba aptakiai ir akivaizdžiai demonstruoja, kad strategija, ideologija ir dėmesys komunikacijai galioja tik didžiuosiuose miestuose.

Neseniai teko susipažinti su dar 2011 metais publikuotu politikos mokslininko Mažvydo Jastramskio tyrimu. Jame aptariama būtent nacionalinės ir regionų politikos koreliacija.

Viena pagrindinių tyrimo išvadų tokia, kad blogėjant ekonominei situacijai regione, rinkėjai linkę bausti savivaldoje valdančią politinę jėgą nacionaliniu lygmeniu. Ekonominei situacijai regione gerėjant, nacionaliniu lygmeniu simpatijų nedaugėja.

Klausimas, kurį bandau kelti šiame komentare skambėtų maždaug taip: ar demografinių pokyčių ir visuomeninių komitetų aktyvumo fone dar galima kalbėti apie savivaldos ir nacionalinės politikos jungtis?

Partijos apsimeta, kad viskas gerai, bet griežtu žvilgsniu įsižiūrėję į regionus mes galime diagnozuoti lėtos ir (nepakeitus strategijos) neišvengiamos mirties požymius.
Paulius Gritėnas

Mano lakoniškas atsakymas šiam klausimui būtų – ne. Savivalda tampa visuomeninių komitetų ir savaeigių partijos vardą turinčių sąrašą kovos zona. Skeptikas galėtų paklausti: o koks skirtumas?

Šio proceso padariniai gali pasirodyti ir trumpesniu, ir ilgesniu laikotarpiu. Trumpame laikotarpyje toks politinių jėgų ir pavienių iniciatyvų kratinys dar labiau apsunkins būtinus regionų politikos sprendimus. Net ir įtikinamai Seimo rinkimus laimėjusiai partijai savo programą teks užmesti ant dar labiau chaotiškos regioninės politinės erdvės, kurioje nebus ryškių idėjinių linijų.

Ilgalaikė pasekmė – demokratinio politinio audinio įtrūkiai. Pilietiškumą ir politinį aktyvumą turintys stiprinti visuomeniniai komitetai simuliuoja partijų veiklą ir nestiprina pasitikėjimo politika. Partijos neturi resursų ir entuziazmo stiprinti savo veiklos regionuose.

Galima sakyti, kad tai natūralus regionų nykimo procesas. Senstantys ir politiškai impotentiški regionai pasmerkti ir visos jėgos permetamos į Vilnių ir dar kelis strategiškai svarbius miestus.

Politinis audinys lyg ir keičiasi, prisitaiko savaime. Visgi, tai nepanaikina vienmandačių apygardų, savivaldos sprendimų ir teritorinio skyrių paskirstymo būtinybės. Partijos apsimeta, kad viskas gerai, bet griežtu žvilgsniu įsižiūrėję į regionus mes galime diagnozuoti lėtos ir (nepakeitus strategijos) neišvengiamos mirties požymius.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(27 žmonės įvertino)
3.8519

Top naujienos

Nausėdos štabas atvertė kortas: pateikė išlaidas ir papasakojo, koks buvo planas A ir planas B (49)

Vienų pajamos neskaidrios, o kitų – neefektyvios – tokias kritikos strėles vieni į kitų puses...

Griuvena – verta aukso puodo: apie kuklų butą apleistame name sukasi NT rykliai kvadrato kaina – 10 tūkst. eurų (23)

Vertas tikro aukso puodo, – taip būtų galima apibūdinti šiuo metu varžytinėse parduodamą...

Pareigūnai apie 13 metų visoje Europoje ieškotą lietuvį: jis tapo sunkiai atpažįstamas (6)

Trylika metų slapstęsis Marius Civinskas pastaruoju metu nebebuvo panašus į tą, kurio nuotrauka...

Tarp dviejų supervalstybių didėja įtampa, JAV jau užleidžia svarbią poziciją (2)

Didelė pasaulio dalis jau perima Kinijos viziją dėl griežtai kontroliuojamo interneto, teikdami...

Unikalu: pirmasis Rūtos interviu – apie spaudimą, Chucką Norrisą ir norą garsinti Lietuvos vardą (58)

„Ant savo treniruočių plaukimo lentelės esu užsirašiusi: „ Chuckas Norrisas suskaičiavo iki...

Karbauskis: po Prezidento rinkimų galime nutraukti visus parlamentinius tyrimus Širinskienė neprieštarauja (124)

„Valstiečių“ lyderis sako matantis galimybę, kad visi valdančiųjų Seime inicijuoti...

Paskutinis Theresos May žingsnis skandina jos vyriausybę, palieka net ištikimiausi sąjungininkai (7)

Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May ketvirtadienį susidurs su savo politinės karjeros...

„Valstiečiai“ prezidento rinkimuose remia Nausėdą, „kad nelaimėtų Šimonytė“ papildyta 10:15 (363)

Ketvirtadienį posėdžiavusi Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos valdyba priėmė sprendimą...

Staigus Trumpo manevras: kodėl tvenkiasi naujo karo debesys ir kuo tai gali baigtis (455)

Visi nebūtini JAV ambasados Irake darbuotojai privalo palikti šalį. Toks įsakymas, augant...