aA
Pastarųjų dienų naujienos iš Biržų ir Žiežmarių, kurių bendruomenės sukilo prieš beglobių vaikų ir proto negalią turinčių žmonių kaimynystę, sukėlė viešą diskusiją apie visuomenės nejautrumą. Ar tai tik šių bendruomenių vietinė nejautra? Ar tai sovietinio mentaliteto, o gal naujosios, vis labiau indiviudalizuotos ir segmentuotos tikrovės apraiška? Ar viešas pasmerkimas ir pasipiktinimas ką nors keičia?
Paulius Gritėnas
© DELFI / Karolina Pansevič

Tiek Biržų, tiek Žiežmarių atvejai turi aiškų bendrą vardiklį. Nedidelė bendruomenė baiminasi, kad jų kasdienybę sujauks ir pavojų sukels jiems paslaptinga išorės jėga. Tai labai dažnai pasitaikantis nerimas, kurį jaučia bet kokia žmonių grupė, susidūrusi su galimu kasdienybės ir nuspėjamumo nutraukimu.

Toks pats nerimas apima (ir dažnai būna sėkmingai pakurstomas) bendruomenių, kurioms iškyla tikimybė priimti pabėgėlius ar įsileisti į savo bendruomenę bet kokią kitą nepažįstamą, skirtingą žmonių grupę. Pasipriešinimas dažniausiai išreiškia ne tiesioginį svetimųjų atstumimą, o tiesiog norą išsaugoti susikurtą patogią, nuspėjamą kasdienybę, kurioje viskas atrodo pažįstama ir suvaldoma.

Kuo išsiskiria šie du atvejai? Labiausiai komentatorius nustebino tai, kad pasipiktinusieji nepageidaujama kaimynyste nebijojo viešumo ir atvirai deklaravo ne tik savo baimę, bet ir pyktį. Nenoras priimti paversta viešu konfliktu, kuriame nebelieka potencialaus gėdos jausmo.

„Visi gyventojai, kad šoko prieš, Jėzus Marija! Aš tai dar ramiai kalbu, bet žmonės valdžiai visa ko prisakė“, – skundėsi vienas iš biržiečių, kurio kaimynystėje norima statyti globos namus aštuoniems vaikams.

Filosofas Leonidas Donskis, rašydamas apie lietuviškos viešosios erdvės tendencijas, yra pavartojęs terminą emocinis barbarizmas. Tai pagarbos kitam, empatijos ir simpatijos naikinimas tiek mąstyme, tiek kalbėjime. Būtent šios emocinio barbarizmo, viešai deklaruojamo ir nesigėdijamo nejautrumo apraiškos turėjo labiausiai sukrėsti pašalinį stebėtoją.

Paviršutiniškai žiūrint paprasti Lietuvos piliečiai, galintys būti bet kurio iš mūsų kaimynai, giminaičiai ar bent jau pažįstami žmonės, viešai pareiškė, kad „vaikus mes mylime, bet nenorime, kad jie gyventų mūsų gatvėje“. Galiu tik spėti, kad tokių bendruomenių Lietuvoje atsirastų ne dešimtys, o šimtai ir gal net tūkstančiai.

Ar atsakymas glūdi tik neapibrėžtoje svetimo baimėje ir troškime išsaugoti tariamai suvaldomą ramybę? Ne. Jei šiuos žmones priešintis skatintų tik abstraktus nerimas, viską galima būtų išspręsti paprastu dialogu.

Lietuvos piliečiai, galintys būti bet kurio iš mūsų kaimynai, giminaičiai ar bent jau pažįstami žmonės, viešai pareiškė, kad „vaikus mes mylime, bet nenorime, kad jie gyventų mūsų gatvėje“. Galiu tik spėti, kad tokių bendruomenių Lietuvoje atsirastų ne dešimtys, o šimtai ir gal net tūkstančiai.
Paulius Gritėnas


Biržų ir Žiežmarių atvejus sieja nejautrumas. Nejautrumas, kuris atsiskleidžia ne tik atskiruose pasisakymuose, bet ir nenore prisitaikyti, dalyvauti integracijos procese, prisiimti socialinę atsakomybę ar tiesiog žmogiškai pažvelgti į kitoje pusėje esančių, žymiai labiau socialiai pažeidžiamų žmonių situaciją, į jų jausmus.

Nemanau, kad ką nors pakeisime apkaltindami būtent šias dvi bendruomenes ir moralinio pranašumo pozicijoje pagrūmodami joms pirštais iš Vilniaus ar dėmesį lengviau generuojančios socialinių tinklų erdvės. Tai yra visos visuomenės problema, kurios ženklus nuolat pastebime, bet vis iš naujo pamirštame greitai kintančiame informacijos sraute.

Įprasta manyti, kad su nejautrumo apraiškomis susiduriame nusikaltimų, nelaimių ar katastrofų kontekste. Bet visuomenės nejautrumas žymiai geriau matosi tada, kai susiduriame su situacijomis, kuriose reikia pozityvaus sprendimo, atlaidumo ar supratingumo.

Stebimės rezonansinių nusikaltimų žiaurumu, bet komentaruose skaitome raginimus dar žiauriau kankinti ir viešai linčiuoti budelį. Baisimės situacija karo ištiktose valstybėse, bet rūsčiai suraukiame antakius ir piktinamės net galimybe priimti karo pabėgėlius. Net ir entuziastinga parama Ukrainai pamažu virsta nerimu, kad ukrainiečių vis gausėja darbo rinkoje.

Daugelyje situacijų ir vertinimų mums pritrūksta jautrumo, o nubundame tik tada, kai susiduriame tik pastebėję viešus nejautros proveržius. Paradoksalu, bet jautriai reaguojančių ir skandalizuojančių viešojoje erdvėje daug, o gebančių jautrumą išreikšti intelektualiai, pritraukti visuomenės dėmesį, tai akimirkai sustabdyti ir priversti permąstyti įsitikinimus, labai mažai.

Žinoma, jautrumo pamokų nesukursi ir neįdiegsi į informacijos pateikimu perpildytą švietimo sistemą. Negali būti jokios konstruktyvios jautrumo strategijos. Galiausiai, paprastas ir nepamatuotas kalbėjimas apie jautrumą gali tapti banaliu populiariosios psichologijos ar koučinimo lygio klausimu.

Mano manymu, vienintelis išties veiksmingas būdas kovoti su visuomenės nejautra yra nuolatinis jautrumo ugdymas, jo dėmens atskleidimas įvairiose temose ir nesumeluota kova su emocine barbarybe.

Stebimės rezonansinių nusikaltimų žiaurumu, bet komentaruose skaitome raginimus dar žiauriau kankinti ir viešai linčiuoti budelį. Baisimės situacija karo ištiktose valstybėse, bet rūsčiai suraukiame antakius ir piktinamės net galimybe priimti karo pabėgėlius. Net ir entuziastinga parama Ukrainai pamažu virsta nerimu, kad ukrainiečių vis gausėja darbo rinkoje.
Paulius Gritėnas


Nuo estetinio jautrumo ugdymo mokyklose ir savarankiško ugdymosi suaugusiojo gyvenime, bandymų iš naujo pažvelgti į meno kūrinius, iš naujo perskaityti klasikinę literatūrą ar išgirsti muziką iki etinių klausimų kėlimo ir platesnės diskusijos viešojoje erdvėje.

Šimtmečio šventimą turėtų lydėti diskusija apie ateinančio šimtmečio gaires. Istoriniai konfliktai turėtų pasiūlyti pozityvių sprendinių dabarčiai. Politiniai konfliktai turėtų vesti prie idėjų ir pasiūlymų išgryninimo, o ne papildomos įžeistų ambicijų ir būsimo keršto naštos.

Tiek mokykla, tiek žiniasklaida, tiek kitos institucijos turėtų suteikti kuo didesnę galimybę ugdytis emocinį intelektą, empatiją, pamatyti įvairias kūrinio ar įvykio perspektyvas ir nebijoti gilesnės analizės.

Mes vis dažniau susiduriame su paviršutinišku požiūriu į žmogaus brandai labai svarbius dėmenis. Kultūra dažnai tampa aksesuaru, kuriuo malonu pasipuošti ar pasididžiuoti, nesigilinant į turinį ir jo keliamus nepatogius socialinius klausimus, žmogaus teisės ir žmogiškumas – žaislu ar net šantažo įrankiu politinėse intrigose, supratimas, analizė tampa banaliu faktų išdėstymu, o nuomonių įvairovė tiesiog pasikalbėjimu be klausančiųjų, sąžiningai prieštaraujančių ar sąžiningai pritariančių.

Labai tolimu keliu, bet šis paviršutiniškas požiūris į žmogaus jautrumo ugdymą atsiliepia iš Biržų ir Žiežmarių gatvelių. Jose gyvena žmonės, kurie atsisako matyti perspektyvą, atsisako pažvelgti į pasaulį ne tik savo, bet ir kito akimis, o galiausiai atsisako ir jautrumo. Socialinė atskirtis jiems tėra gudrus terminas, o ne kito žmogaus asmeninė jausena, jo tylaus liūdesio, augančios nevilties ir prasiveršiančio pykčio šaltinis.

Jei emocinė barbarybė toleruojama, viešinama, o kai kada net ir apdovanojama dėmesiu, kurį galima paversti pelnu, tai kodėl nepabandyti ja apsaugoti ir savo kasdienybės? Tokius pavyzdžius ir pamatėme.

Deja, bet viešas pasmerkimas ar pasipiktinimas čia nieko nepakeis. Galbūt šie nejautros pavyzdžiai taps pamoka tiems, kurie turės apsisprendimo galimybę ateityje, bet nesimokydami ir neskatindami jautrumo ir intelektualių jo išraiškų, toliau stebėsimės, kad bendruomenės kratosi bendrumo.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(45 žmonės įvertino)
4.3556

Top naujienos

Vilniuje surado ypatingą gatvę: taip, kaip žmonės ten gyvena turi pamatyti visa Lietuva (103)

Kaimynas kaimynui ne akmenį į langą meta, o komplimentą pasako. Kaimynas kaimynui ne skundą...

„Artėja paskutiniojo teismo diena“: gyventojus išgąsdino žaibiškai užtemęs miestas (49)

Dėl didžiausių atogrąžų miškų gaisrų Brazilijos istorijoje viename mieste sutemo 15 val., nes...

Verslo įtakingiausieji: politikų ciniškumas kartais pritrenkia (124)

Trečiadienį DELFI paskelbė įtakingiausių Lietuvos verslininkų ir ekonomistų sąrašą. Laidoje...

Puikus virškinimas, saldus miegas ir rami nervų sistema: išbandykite 3 ingredientų kokteilį (19)

Bananų ir cinamono kokteilis akimirksniu atgaivins organizmą ir pastatys ant kojų peršalus!

FIBA atnaujintame pasaulio čempionato pajėgumo reitinge – Lietuvos rinktinės šuolis aukštyn (77)

Prieš pasaulio krepšinio čempionatą FIBA skelbia jau antrą „FIBA 2019“ turnyro dalyvių...

Veidrodinė ministerija Kaune: išvadino akių dūmimu, bet darbuotojai atgal į sostinę nebenori (36)

Balandžio pradžioje atidaryta vadinamoji veidrodinė Žemės ūkio ministerija Kaune.

Stebuklingoje Graikijos vietoje atostogavusi Vaida Skaisgirė dalijasi pavydą keliančiais kadrais (110)

Neseniai Graikijoje esančioje Mikonos saloje su sūnumi atostogavusi Vaida Skaisgirė socialiniame...

Ar seksas lėktuve yra nelegalus ir ar galima už tai sulaukti bausmės? (22)

„Mylios aukščio klubas“ – taip kartais apibūdinami žmonės, kurie yra mylėjęsi lėktuve....

Įspėja, kas nutiktų, jei tarp JAV ir Rusijos kiltų karas: Žemę ištiktų branduolinė žiema (51)

Mokslininkai atliko simuliacijas ir skelbia oficialius rezultatus: net ir šiandien branduolinis...

Sužinoję, kas mano vyras, giminės puolė atkalbinėti: teko priimti drastišką sprendimą (79)

Dar eidama į mokyklą pradėjau susitikinėti su vaikinu, su kuriuo siejau ateitį. Tik baigus...