Paulius Gritėnas. Ne herojai ir ne niekšai (Generolo Vėtros klausimu)

Pradėkime nuo kelių akivaizdžių ir platesnio įrodinėjimo nereikalaujančių priežasčių. Ne viename savo rašinyje esu minėjęs, kad daugelį konfliktų iš naujo įskelia taip ir neįvykusios diskusijos dėl istorinių naratyvų ir lietuvių vaidmens kolaboravimu ar mūsų teritorijoje vykdytu genocidu.

Dėl šių neįvykusių diskusijų negalima kaltinti istorikų, kurie, tiesą sakant, prirašę nemažai mokslinių darbų, suteikiančių labai gilų kontekstą tam, dėl ko visuomenėje diskutuojama padrikai ir emocingai. Didesnė kaltė tenka pačiai visuomenei ir lyderystę joje turintiems demonstruoti politikams.

Iki šiol gyvuojanti istorinės atminties formavimo strategija yra susigraibstyti palankius faktus ir sušluoti po kilimu tai, kas netinka tautinį pasididžiavimą kelti turinčiam naratyvui.

Šiame kontekste Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimas atrodo politiškai drąsus ir teisingas. Ilgą laiką diskusijose ir pavieniuose kitaminčių susikirtimuose užstrigusį klausimą jis išsprendė prisiimdamas visą galimą atsakomybę.

Tokio sprendimo problema yra tai, kad jis prisideda prie antrojo neišvengiamo istorinių diskusijų elemento – politizavimo. Interneto šiukšlyne jau dabar pasigirdo verksmai apie tai, kad Vilnius valdomas „kolaborantų“ ar net „Rusijos rankos“.

Tiek K. Škirpos, tiek J. Noreikos atminimo įamžinimo klausimą bandoma paversti ne sąžininga diskusija dėl istorinės atminties, o politine kova, kurioje taškus rinktis bando tie, kurie nori formuoti tik herojišką lietuvių tautos vaizdinį.

Žinoma, kad visi norime didžiuotis savo istorija ir istorinėmis asmenybėmis. Bet negalime užmerkti akių prieš faktus ir istorinių įvykių kompleksiškumą. Mūsų istorija nėra tik nuolat pasikartojantys herojų ir niekšų susidūrimai. Negalime preparuoti istorinio naratyvo į tęstinę didvyrių darbų liniją ir niekšiškus, priešiškus nedorųjų poelgius.

Atmintyje pavyzdžiu iškyla istoriko Edvardo Gudavičiaus kova su tais, kuriems nepatiko, kad karaliaus Mindaugo figūrą Lietuvos istorijoje jis pateikinėjo ne per viduramžių didžiavyrio filtrą, o sumuodamas mums žinomus ir naujai atrandamus faktus.

Šalia didingai kalaviju mosuojančio pusiau mitinio pirmojo karaliaus atsiranda ir viduramžiškų intrigų, brolžudynių ir despotiško valdymo pavyzdžiai. Valstybės kūrėjas jau nebe legendinė figūra, o sudėtingų politinių žaidimų ir sunkių moralinių sprendimų valdytojas ir įkaitas.

Kai kuriems romantinio Lietuvos istorijos vaizdo fanatikams nuo tokio ženkliai tikroviškesnio ir labiau psichologizuoto istorinio Mindaugo portreto tiesiog sproginėjo galvos. E. Gudavičiaus sulaukė ir šio būrelio prakeiksmų, ir amžinos neapykantos, tačiau jo aprašyta komplikuota ir brutali, bet tų laikų politikos realybę atspindinti Mindaugo asmenybė neabejotinai priartino mus prie istorinės tiesos ir nuskaidrino atmintį.

Agresyviai ir prieš istorinius faktus herojizuojamos istorijos gynėjų visada buvo ir bus. Dabar jų gynybos linijos susispietė apie K. Škirpos ar J. Noreikos asmenybes.

Viena vertus, K. Škirpos ar J. Noreikos indėlis tarpukario Lietuvos istorijoje ir bandymuose išsaugoti ar atsikovoti nepriklausomybę yra neabejotinas. Kita vertus, istoriniai faktai rodo, kad tiek K. Škirpa, tiek J. Noreika peržengė tas linijas, kuriose Lietuvos intereso atstovavimas tampa kolaboravimu su okupaciniu rėžimu.

K. Škirpa niekada taip ir neatsižadėjo ar nesigailėjo antisemitinių pareiškimų. J. Noreikos situacija žymiai komplikuotesnė. Drįsčiau abejoti, kad jo sprendimas pasirašyti sprendimą Šiaulių krašto gyventojus Lietuvos žydus perkelti į getą ir nusavinti jų turtą buvo ne antisemitizmo, o miglotos neišvengiamybės ir sudėtingo moralinio sprendimo pasekmė.

Bet J.Noreika priėmė šį sprendimą ir prisiėmė istorinę atsakomybę. Spėju, giliai širdyje suvokdamas situacijos tragizmą. Visgi, toks dalyvavimas okupacinės valdžios veiksmuose, nukreiptuose prieš bendrapiliečius žydus neleidžia priimti siūlomo herojiško ar tragiškai herojiško J. Noreikos portreto.

J. Noreika nebuvo nei herojus, nei niekšas. Tai sudėtinguose istoriniuose įvykiuose bandžiusi išlaviruoti asmenybė, prisiėmusi atsakomybę už daugelį savo sprendimų ir galiausiai įkalinta to paties režimo, kuriuo bandė naudotis siekdamas, jo manymu, didesnio gėrio.

Turėtume susitaikyti, kad dalis (ir labai didelė dalis) mūsų istorijos pasakoja apie būtent tokias komplikuotas situacijas ir jose veikiančias asmenybes.

Kai kurių jų poelgiai tikrai herojiški, kai kurių herojiškumą temdo įvairios klaidos, kurias mes galime suprasti matydami istorinę perspektyvą.

Didžiausią pavojų matau tame, kad mes pasiduosime raginimams išskirstyti istorinius veikėjus į herojus ir niekšus, neįvertindami jų motyvų ar nepasimokydami iš jų klaidų. Dalis tariamai ginančių jo asmenybę tiesiog slepiasi už šios kovos, norėdami paremti savo simpatijas antisemitizmui ar fašizmui.

Turiu įtarimą, kad dalis šių žmonių nesupranta ir nenori suprasti J. Noreikos sprendimų. Jie slapčia mano, kad dėl jų bendrojo gėrio sampratos ir dabar būtų galima pakartoti kai kurias istorines klaidas. Apgailėtina, kad J. Noreikos asmenybė tampa jų agresijos, revanšizmo ir galios troškimo priedanga.

Lenta, skirta „herojaus Generolo Vėtros“ atminimui, nuimta, tačiau diskusijos apie jo asmenybę nesibaigia ir nesibaigs.

Mūsų vertinimus ir diskusijų toną visada veiks dabarties nuotaikos ir dabarties interesai, bet už jų visada turi būti sąžiningumas ir kritiškumas, kuriuos paremia stiprūs argumentai. Ne herojai ir ne niekšai, o istoriją kuriantys, ją bandantys suprasti ir teisingai įvertinti žmonės.