aA
Elito klausimas nuolat sugrįžta į Lietuvos viešąją erdvę. Bet mes taip ir neturime aiškaus atsakymo sau, ar elitas apskritai nebėra tuščia sąvoka? O jei ne, tai ko mes iš jo tikimės ir kas turėtų jį sudaryti?
Paulius Gritėnas
Paulius Gritėnas
© DELFI / Karolina Pansevič

Šią savaitę socialiniuose tinkluose išskirtinai pozityviai sutikta žinia apie naujai išrinktą Vilniaus universiteto rektorių, buvusį Istorijos fakulteto dekaną, profesorių Rimvydą Petrauską. Džiugina ne vien tai, kad po ilgesnio laiko įtakingą poziciją aukštojo mokslo hierarchijoje užims humanitarinių mokslų atstovas.

R. Petrauskas neslepia ambicijų išjudinti situaciją ne tik valdžios, bet ir visuomenės požiūryje į mokslą, mokslininkus ir jų įtaką bendrųjų reikalų sprendimui. Jis pabrėžė, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai turėtų būti traktuojami kaip pamatas visuomenės pokyčiams. Tam, žinoma, reikia tiek visuomenės, tiek mokslininkų atvirumo ir sąlyčio taškų.

Iš esmės, naujojo rektoriaus išsikeltas iššūkis yra ne tik įtikinti valdžią akademinio elito svarba ir įtaka, bet ir atverti patį elitą bei jo žinias visuomenei. Neabejoju, kad universitetas ir visa akademinė bendruomenė tam turi pakankamai potencialo, bet ar visuomenė vis dar mato elito svarbą ir gali priimti jai siūlomą naują susitarimą?

Neseniai mus palikęs filosofas Arvydas Šliogeris viename interviu yra pastebėjęs, kad „tauta, neturinti elito yra tauta be ateities“. A. Šliogerio kritika moderniajai Lietuvos visuomenei buvo paremta ne priekaištu, kad visuomenė neiškelia tam tikros dalies kaip elitinių asmenybių, bet iškelia jas neatsižvelgdama į išsilavinimą.

„Visus dvidešimt metų Lietuvoje atkakliai, metodiškai ar net ciniškai naikinamos bet kokios sąlygos atsirasti tikram – atsakingam, aristokratiškam, pilietiškai susipratusiam, aukšto intelekto, kilnios dvasios, valstybiškai mąstančiam, turinčiam garbės kodeksą – aukštajam luomui, be kurio negali normaliai gyventi jokia tauta, net bendruomenė“, – viename savo viešų komentarų griežtai konstatavo A. Šliogeris.

Nebūčiau toks apokaliptiškas, kokiu viešojoje erdvėje dažnai būdavo mano dėstytojas, tačiau tenka pripažinti, kad elito sąvoka Lietuvoje kelia didelių klausimų. Akivaizdžiai juntamas atotrūkis tarp to, kas įsivaizduojama elitu, to, kokios savybės jam priskiriamos ir to, kas jį atstovauja.

Tai lemia ne tik išorinės, bet ir vidinės priežastys. Pradėsiu nuo bendriausiųjų. Visų pirma, Lietuvoje jau kelis dešimtmečius vyksta pakankamai sąmoningas elito sampratos diskreditavimas. Pirmuosius jo pėdsakus galima užčiuopti dirbtinai formuotame ir kurstytame „elito“ bei „runkelių“ konflikte, padėjusiame pamatą Rolando Pakso politiniam pakilimui ir nuosmukiui.

Pasipriešinimo „elitui“ naratyvą vėliau perėmė ir kitos vadinamosios protesto partijos. Aukščiausią tašką šis primestas konfliktas pasiekė į valdžią atėjus Ramūno Karbauskio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai.

R. Karbauskis niekada neslėpė, kad viena iš jo politinių motyvacijų yra kerštas vadinamajam Vilniaus elitui ir visiems su juo susijusiems asmenims ar sprendimams. Šis naratyvas sėkmingai plėtotas ir kitų valstiečių atstovų, kurie net ir po daugiau nei trejų metų parlamente, rodos, taip ir nesuprato, kad pirmąją dieną po rinkimų patys gavo įstatymų leidimo galią ir tapo to elito dalimi.
Paulius Gritėnas


R. Karbauskis niekada neslėpė, kad viena iš jo politinių motyvacijų yra kerštas vadinamajam Vilniaus elitui ir visiems su juo susijusiems asmenims ar sprendimams. Šis naratyvas sėkmingai plėtotas ir kitų valstiečių atstovų, kurie net ir po daugiau nei trejų metų parlamente, rodos, taip ir nesuprato, kad pirmąją dieną po rinkimų patys gavo įstatymų leidimo galią ir tapo to elito dalimi.

Per pastaruosius dešimtmečius tapo įprasta mistifikuoti elito sąvoką, primesti jam nebūtas nuodėmes ir, paprastai sakant, nuleisti dalį piktos ir nusivylusios minios garo, pasinaudojant iliuziniu priešu.

Viena ranka elitui grūmojama, kita – teikiami apdovanojimai Vyriausybės ar parlamento rūmuose bei atsiprašinėjama dėl menkų atlygių ar premijų. Tokia buvo pastarųjų laikų Lietuvos kasdienybė.

Dalį kaltės dėl išskydusios elito sąvokos turėtų prisiimti žiniasklaida. Viešosios moralės ir autoriteto lygį kelti galintys sprendimai žiniasklaidoje dažnai iškeičiami į tai, kas tiesiog sulaukia daugiau dėmesio.

Taip „elito vakarėliais“ kartais tampa nusikalstamo pasaulio veikėjų, neaiškios reputacijos verslininkų ar tiesiog viešosios erdvės pajacų organizuojami demonstraciniai ir reklaminiai susibūrimai.

Tų pačių veikėjų pasisakymai apie socialines, politines ar kitokias aktualijas vėliau publikuojami kaip reikšmingos ar kažkokią kompetenciją išryškinančios nuomonės.

Interneto komentarų sekcijose šis žaidimas sulaukia daug pasipiktinimo ir pasipriešinimo, bet dalis visuomenės priima tokias žaidimo taisykles ir labai nustemba, kai žymi influencerė ar žymus socialinių tinklų komentatorius tikrovėje nesurezga sakinio arba šneka absoliučias nesąmones.

Bet nereikia atmesti ir vidinių priežasčių. Dalis elito nuosmukio, jo sąvokos tuštėjimo nulemta ir to, kad pats elitas Lietuvoje buvo pradėtas traktuoti kaip uždaras klubas, į kurį patenkama tik įgavus pakankamą statusą ar sukaupus pakankamai turto.

2008 metais, rašydamas apie elito problemą Lietuvoje, filosofas Leonidas Donskis konstatavo, kad mūsų elitas pernelyg persipynė su galios poziciją turinčiais politikais, verslininkais ir žiniasklaidos magnatais. Kitaip sakant, tapo siaurais interesais susaistyta ir jiems ištikimai tarnaujančia bendruomene.

Apibrėždamas demokratiško elito savybes, L. Donskis išskyrė kuklumą (ypač bendraujant su jaunesniais ir žemesnės pozicijos žmonėmis), gebėjimą pažvelgti į save su ironija, gintis nuo moralinio provincialumo ir asmeninių atakų humoru, taip pat, dvasinį aristokratizmą, įpareigojantį vienodai bendrauti su visų sluoksnių žmonėmis.

Bijau, kad Lietuvos elitas ne tik išdavė, bet gal niekada iki galo ir nesilaikė šių auksinių taisyklių, padedančių įtvirtinti elito statusą visuomenės akyse.

Nenuostabu, kad stebėdama verslo, politikos ar žiniasklaidos pasaulio lyderių dviveidiškumą visuomenė galiausiai nusisuka nuo tokių asmenų, deklaruojančių norą formuoti jų nuomonę ar versti juos socialinių pokyčių link.

Atėjome prie situacijos, kai Lietuvos politikoje, žiniasklaidoje ir net kultūroje įtaką sukaupė žmonės, kurie atsitraukia nuo intelektualumo, pagarbos, dvasinio aristokratizmo gynybos. Politikoje apskritai dominuoja veikėjai, kurie protingesnius už save traktuoja kaip gyvą įžeidimą savo kvailumui.
Paulius Gritėnas


Atėjome prie situacijos, kai Lietuvos politikoje, žiniasklaidoje ir net kultūroje įtaką sukaupė žmonės, kurie atsitraukia nuo intelektualumo, pagarbos, dvasinio aristokratizmo gynybos. Politikoje apskritai dominuoja veikėjai, kurie protingesnius už save traktuoja kaip gyvą įžeidimą savo kvailumui.

Mąstymo atvirumas, sąžiningas kritiškumas ir intelektualumas stumiami į šoną, o jų puoselėjamu užsiimantys žmonės arba priverčiami žaisti pagal bendras žaidimo taisykles, arba tiesiog traktuojami kaip sėkmės iliuzijos pramonėje užsidirbti nenorintys (dar baisiau – nemokantys) neišmanėliai.

Galbūt tai yra ženklas, kad mūsų visuomenė pasiekė tokį pilietinės ir intelektualinės lygybės lygį, kai elitas ar moraliniai autoritetai nebėra reikalingi? Nemanau.

Mano galva, pasiekėme lygį, kai dera permąstyti, ar dalis mūsų visuomenės problemų, nepajudančių iš stagnacinio taško, nėra nulemta to, kad išplovėme elito sąvoką ir atsisakėme galimos elito įtakos.

Naujojo VU rektoriaus priminimas apie tai, kad būtent akademinė bendruomenė prisiima atsakomybę už elito formavimą eina kartu su siūlymu permąstyti, ar elito idėja prasminga ir ko mes iš jos tikimės.

Elitas čia suvokiamas ne kaip privilegijuota ar savo galia išsiskirianti asmenų grupė, o kaip žmonės, kurie savo intelektinį potencialą įgyvendina jausdami pareigą visuomenei ir valstybei.

Tai gera proga suteikti didesnę viešosios erdvės dalį tiems žmonėms, kurie turi kompetenciją ne tik kalbėti, kritikuoti, bet ir realiai keisti visuomenės būklę, prisiimdami už tai atsakomybę ir galvodami ne tik apie savo, bet ir apie valstybės ateitį.

Tik suteikus tokią progą mūsų elito didžiąją dalį sudarys ne sėkmės, o intelekto pasiekimų istorijos.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(84 žmonės įvertino)
4.6310

Top naujienos

Gydytoja papasakojo, kas laukia vaikų, kurių mamos besilaukdamos vartojo alkoholį (11)

Pirmadienį Policijos departamentas informavo, kad šeštadienį Vilniuje girta moteris pagimdė...

Tūkstantis sveikais laikytų laivo keleivių išsibarstė po tris žemynus, vienam jau nustatytas koronavirusas „tai gali būti lūžio taškas“ (91)

Nors ir buvo tvirtinama, kad kruiziniame laive „Westerdam“ koronaviruso atvejų nėra,...

Atnaujinimai baigėsi, bet problemos išliko: SEB klientai skundžiasi neprieinantys prie savo sąskaitų (44)

Po to, kai SEB banko klientai nuo penktadienio dėl naujos IT platformos diegimo negalėjo naudotis...

„Eurovizijos“ užgožtas Nausėdos gestas: asmeniniai atsiprašymo žodžiai jau nuskambėjo? (112)

Kol Lietuva šeštadienį sukausčiusi dėmesį sekė, kas mūsų šaliai atstovaus...

Gyvai / Delfi 11: kova su klimato kaita keičia energetiką – tai pajusime visi (4)

Lietuva ir visa Europos Sąjunga išsikėlė ambicingą tikslą – iki 2050 metų tapti klimatui...

Daugiabučių liftams dega geltoną šviesą (32)

Net patvariausiems liftams Lietuvoje duodamas 25 metų eksploatavimo terminas, tačiau Panevėžio...

Matijošaitis atsistatydina iš vienos bendrovės pareigų (21)

„Kauno energija“ paskelbė apie keturių Kauno miesto savivaldybės tarybos narių...

Sostinėje girta moteris namuose pagimdė kūdikį: laukiama kraujo tyrimų  dar papildyta (107)

Policijos departamentas informavo, kad Vilniuje girta moteris pagimdė kūdikį .

Paauglystėje didžiausią klaidą padariusi mergina prašo tėvų atleisti ir įspėja kitus (4)

Paauglystė – sunkus metas. Kai buvau paauglė, erzindavo viskas. O kartą viskas susidėjo į vieną.

Lietuva galutinai pralaimėjo ginčą su „Gazprom“ dėl 1,4 mlrd. eurų kompensacijos (70)

Lietuva galutinai pralaimėjo beveik aštuonerius metus trukusį ginčą su Rusijos koncernu...

|Maža didelių žinių kaina