Skaitant Bizantijos istoriko Prokopijaus atsiminimus apie ne vienerius metus trukusią Justiniano maro epidemiją (apytiksliai 541-549 m.), į akis labiausiai krinta visuomenę užgriuvusi nežinomybė ir jos keliama panika.
Maru užsikrėtus aukštuomenei ir pačiam imperatoriui Justinianui, o aukų skaičiui kiekvieną dieną pradėjus siekti šimtus ir net tūkstančius, žmonės tiesiog bėgo iš Konstantinopolio, fiziškai traukėsi nuo mirties, susirinkę būtiniausius daiktus.
Tų laikų medicinos mokslas neturėjo jokių įrankių, galinčių paaiškinti Bizantiją ir visą rytinį Viduržemio jūros regioną ištikusios epidemijos priežastis ar pateikti sprendimo būdus. Neužsikrėtusieji galėjo rinktis pasitraukimą ar bandymus apsisaugoti religinio, maginio, pseudomokslinio tipo priemonėmis, kurie, savaime suprantama, neduodavo jokios naudos.
Destabilizuotą visuomenę dar labiau silpnino prasidėjęs badas (valstiečiams nebeturint galimybės nuimti ir pristatyti derlių), ištuštėjęs imperatoriaus iždas ir sunkumai surenkant mokesčius.
Mokslininkams nesutariant dėl duomenų tikslumo, bent jau apytiksliai galima teigti, kad pirmoji aprašyta tokio masto epidemija per metus nusinešė apie 300 tūkstančių gyvybių, Konstantinopolis neteko 40 proc., o visas regionas 25 proc. gyventojų. Viso apie 10 proc. tuometinės žmonijos.
Kas labiausiai nustebintų Prokopijų, jei jis turėtų galimybę aprašyti mus ištikusią COVID-19 pandemiją? Manau, kad didžiausią nuostabą keltų ne pats medicinos mokslo ir technologijų progresas, o tai, kad pandemijos ištiktose visuomenėse atsiranda nemaža dalis žmonių, kurie atsisako jiems siūlomų sprendimų ar sveikatos bei gyvybių apsaugojimo priemonių.
Jei pirmoji metų pradžioje pasaulį ištikusi viruso banga priminė maro liudininkų fiksuotą nežinomybę, paniką, visuomenių susigūžimą, izoliaciją, nerimą, herojiškus bandymus pagelbėti ir niekšiškus bandymus pasipelnyti nelaimės akivaizdoje, tai antroji banga ateina visai kitokiame kontekste.
Per pirmuosius kelis viruso mėnesius prasidėjo ne tik vakcinos kūrimo procesas, bet ir suformuluotos aiškios taisyklės, kurios padeda išvengti viruso plitimo, visiems prieinamos tapo priemonės, padedančios apsaugoti save ir kitus, prisitaikyti prie socialinės distancijos, izoliacijos modelių.
Nepaisant to, nemažai žmonių pandemijos akivaizdoje pasirinko abejingumo, skeptiškumo ar net agresyvaus pasipriešinimo pozicijas, taip didindami viruso plitimo riziką, jo poveikį ir grėsmę.
Patogiausia būtų apkaltinti šiuos žmones nesidomėjimu, informacijos ar tiesiog proto stoka. Tiesa ta, kad didžioji dalis viruso, apsaugos priemonių ar vakcinacijos skeptikų sąmoningai pasirenka tokią poziciją. Jiems prieinama institucijų, mokslininkų, žiniasklaidos teikiama informacija, tačiau ji traktuojama kaip paslaptingų interesų grupių kuriamas naratyvas.
Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas savo įstabiame veikale „Ciniškojo proto kritika“ yra pasiūlęs „apšviestos iškreiptosios sąmonės“ terminą, kurį galima pritaikyti ir šiai cinizmo persmelktai žmonių grupei.
„Po neišsipildžiusių vilčių ateina eilė bedvasiam egoizmui“, – savo knygoje konstatuoja P.Sloterdijkas. Tiesa, bedvasio egoizmo atsiradimą vokiečių filosofas sieja su optimizmo, vilties, aiškaus tikslo trūkumu, nusivylimu. Aš, šiuo atveju, siečiau bedvasio egoizmo plėtrą ir su nepasitikėjimo perviršiu.
Savo nusivylimą žmonės paverčia nepasitikėjimu institucijomis, mokslu ar žiniasklaida. Į šią vietą socialinių tinklų ir įvairių internetinių žiniasklaidos platformų laikmetyje plūsta alternatyvūs informacijos šaltiniai – apsišaukėliai pranašai, gyvenimo treneriai, gelbėtojai, išvaduotojai, alternatyvių faktų kūrėjai ir skleidėjai.
Jie suteikia neaprėpiamą pasiūlą: nuo teorijų, paaiškinančių, kodėl jūsų nusivylimas ir nepasitikėjimas yra teisingi ir turėtų virsti neapykanta ir destrukcija, iki įvairiausių produktų, alternatyvių gydymo ar apsaugos priemonių, pamokymų ir paskatinimų nepasitikėti niekuo tik jais ir jų produktu.
Bėda ta, kad sąmoningai sukdamiesi į neigimą ir nežinojimą, šie žmonės sukelia grėsmę kitiems visuomenės nariams. Jų noras pateisinti susikurtą ar jiems sukurtą ir puoselėjamą pasaulio vaizdinį kainuoja realias žmonių gyvybes.
Atsidūrėme tokioje situacijoje, kai didesnį pavojų kelia nebe virusas, o ciniška žmonių laikysena. Mes žinome pakankamai informacijos, kad galėtume apsaugoti save, savo artimuosius ir visuomenės narius nuo didesnio viruso plitimo, tačiau pasirenkame patys vertinti riziką, patys aiškinti viruso kilmę, jo tikrumą, spręsti apie apsaugos priemonių žalą ar vakcinų keliamus pavojus.
Pasirenkame neigti tikrovę iki tol, kol ji galiausiai fiziškai paliečia mus pačius, sugriaudama susikurto iliuzijų pasaulio struktūrą.
Klimato kaita yra tik fondų penimų mokslininkų panika. Gamta visada keitėsi, klimatas niekada nebuvo stabilus. Apie žmogaus veiklos įtaką klimatui kalba tik visokie nupušę žalieji ir tie, kurie pelnosi iš naujų žaliųjų technologijų. Štai kokia didžioji sermėginė tiesa.
Tuo metu tikrovėje po trijų besniegių žiemų katastrofiškai nusekusiame Nemune, nesukaupiančiame gruntinio vandens atsargų vasaros sausrai atlaikyti, gaišta arba iš jo traukiasi žuvys, pakrantės apauga bruzgynais.
Virusas yra ne pavojingesnis už gripą. Jis sukurtas tam, kad būtų galima perkrauti pasaulio ekonomiką ir įvesti naująją tvarką. Nuo kaukių anglies dioksidu apsinuodija vaikai. Vakcinos kuriamos tik tam, kad būtume sučipuoti ir informacija apie mus būtų valdoma didžiųjų korporacijų, politinių klanų ir kitų blogio jėgų.
Tuo metu nuo koronaviruso trečiadienį Lietuvoje mirė 17 žmonių. Šimtams gresia kova dėl savo gyvybės, prijungus prie plaučių ventiliavimo aparatų. Nuo viruso pradžios mirė 449 žmonės, kažkieno artimieji, draugai ir pažįstami.
Apšviesta iškreiptoji sąmonė suteikia šimtus būdų pateisinti bedvasio egoizmo apraiškas, bet ji nepaneigia faktų ir nesuteikia pagrindo pabėgti nuo atsakomybės. Kai turime galimybę žinoti, turime galimybę keisti tikrovę, mus žudo ne aplinkybės, o mūsų pačių cinizmas.