aA
Britai toliau skęsta „Brexito“ situacijos absurde. Stebėdamas šią situaciją genialusis satyrikas Jonathanas Swiftas turėtų šypsotis. „Guliverio kelionėse“ aprašytas XVIII amžiaus britų politikos absurdas atsiskleidė visu savo grožiu dabartyje.
Paulius Gritėnas
© DELFI / Karolina Pansevič

Terminas „Brexit“ buvo „nukaltas“ dar 2012 metų gegužės mėnesį. Jį viename savo straipsnių pavartojo analitikas Peteris Wildingas. Šis terminas taip ir būtų likęs gražiu žodžių darybos žaismu, jei ne 2013-ųjų pradžioje tuometinio Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Davido Camerono vidinės politikos intrigose duotas pažadas, kad jis surengs referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) nutraukimo.

Lengvabūdiškas D. Camerono pažadas pabudino britišką nostalgiją imperijos laikysenai ir sujungė jį su naujuoju euroskeptiškumu.

Jau 2014-ųjų metų gegužės mėnesį euroskeptiškoji UKIP politinė jėga laimi rinkimus į Europos Parlamentą ir paskelbia, kad sieks visiško Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES.

Neatsargus D. Camerono pažadas įstūmė į poziciją be išeities. Referendumo organizavimas atrodė pavojingai rizikingas žaidimas, tačiau atsisakymas jį rengti būtų sukėlęs tik dar didesnį radikalių politinių jėgų entuziazmą ir grasintų ministro pirmininko autoritetui konservatorių (torių) partijos viduje.

Toliau istorija klostėsi žaibo greičiu. 2016 metų vasario mėnesį referendumą paskelbęs D. Cameronas bandė suktis iš situacijos ir paskubomis aiškinti britams narystės ES naudą ir svarbą, bet viešojoje erdvėje jau buvo įsibėgėjusi melagingų naujienų, populistinių pažadų ir nuolat kurstomo pasipiktinimo banga.

Ši banga atnešė iki birželio 23-osios referendumo, kuriame 71,8 proc. balsavusiųjų kelių procentų persvara labiau palaikė pasitraukimo iniciatyvą.

Nepaisant to, kad dalis britų kitą dieną internete bandė suprasti tikrovę ir išsiaiškinti, už ką nubalsuota, bet žingsnis jau buvo žengtas.

Britai pasidavė euroskeptikų entuziazmui, naujosios tvarkos pažadams ir gąsdinimams tariamai neišvengiamu ES federalizacijos procesu. D. Cameronas jau kitą dieną dingo iš savo posto. Jau kitą dieną šventės baigėsi ir euroskeptikų stovykloje.

Tik vienintelis buvęs Londono meras Borisas Johnsonas dar bandė kapstytis „Brexit“ procese ir demonstruoti atsakomybę, tačiau ir jis galiausiai gėdingai susitaikė su tuo, kad nebuvo ne tik plano B, bet ir plano A.

„Brexit“ buvo tik tuščias pažadas ir entuziastingas spyris fantominiams Briuselio biurokratams. Jau kita diena parodė, kad jokio konkretaus siūlymo euroskeptikai neturi ir dabar konservatoriams, naujajai ministrei pirmininkei Theresai May teks kapstytis kaip išmano.

„Brexit“ buvo tik tuščias pažadas ir entuziastingas spyris fantominiams Briuselio biurokratams. Jau kita diena parodė, kad jokio konkretaus siūlymo euroskeptikai neturi ir dabar konservatoriams, naujajai ministrei pirmininkei Theresai May teks kapstytis kaip išmano.
Paulius Gritėnas

Jau trejus metus mes stebime abstrakčias derybas, britų politinio elito pasimetimą ir galiausiai negalėjimą apsispręsti, kaip išsisukti iš absurdiškos situacijos. Šią savaitę parlamente griežtai atmestas siūlymas organizuoti naują referendumą, bet atmestas ir T. May išsiderėtas susitarimas. Atmesta ir išėjimo be susitarimo idėja.

ES į britų politines kančias reagavo pasiūlydama papildomą dviejų mėnesių periodą, kuris leistų ieškoti naujų susitarimų.

Britus į kampą gena ne tik kovo 29-oji, oficiali „Brexit“ įsigaliojimo diena, bet ir ES laukiantis Europos Parlamento rinkimai. Britai juose nebedalyvaus ir nebeturės savo atstovų, tačiau pratęsus derybų laiką vis dar gali būti įstrigę tarpduryje.

Situacija absurdiška. Toks absurdas vertas J. Swifto plunksnos. Vaikystėje ar paauglystėje daugelis skaitėme „Guliverio keliones“. Genialius kūrinys, kuris už lakios fantazijos ir įspūdingos istorijos slepia griežtą pasišaipymą iš politikos kvailybių. J. Swiftas Gulliverį pavertė keliautoju po to meto Britanijos satyrinį paveikslą.

Liliputija, mažų žmogučių karalystė, į kurią sudužus laivui patenka Lemuelis Gulliveris, atspindi iškreiptą XVIII amžiaus politinę tikrovę. Paradoksalu, bet ši tikrovė galioja ir žvelgiant „Brexit“ kontekste.

Norintieji susikurti politinę karjerą ir sutvirtinti savo vaidmenį visuomenėje Liliputijoje turi šokti ant virš žemės pakabinto įtempto siūlo.

Aukščiausiai iššokęs ir nusileidęs, pademonstravęs akrobatinius sugebėjimus gauna karaliaus malonę aukščiausią postą valstybėje. Ar ne tokius šuolius demonstravo ministras pirmininkas Cameronas, o dabar demonstruoja ponia May?

Liliputiją iš vidaus ėdė žemakulnių ir aukštakulnių (torių ir vigų) partijų rietenos. Partijos buvo tiek susikoncentravę į savo dvipartinę kovą, kad per ją jiems įtaką darė kaimyninė blefuskų sala.

Blefuskai, Swifto kūryboje, yra prancūzai. Bet žiūrint „Brexit“ ir informacinės kampanijos kontekste galima atrasti ir kitus išorės veikėjus, kurie siekdami silpninti visą ES, išnaudojo politines rietenas ir intrigas.

Pagrindinė Swifto mintis, pateikiant satyrinį Liliputijos paveikslą – britų politinį gyvenimą ir visą valstybę silpnina politinės rietenos, lyderių tuštybė, besaikės ambicijos ir bereikšmiai ginčai. Žmonės, kaip pats Gulliveris, tampa šių procesų įkaitais.

Ar britų situacija unikali?

Galbūt tik jiems pritaikomas liūdnai absurdiškas Liliputijos pavyzdys? Gal ir pas mus atsiras tokių Liliputijos palikuonių, kurie norės užsiropšti ant referendumų ir euroskepticizmo bangos?

„Brexit“ yra ir dar vienas perspėjimas dėl naivios laikysenos referendumo atžvilgiu. Referendumas, vadinamas tautos valios apraiška, yra ne racionalumo, o populizmo įrankis.
Paulius Gritėnas

Daugiausia nerimo turėtų kelti tai, kad britų politinė tradicija tikrai negali būti pavadinta silpna ar pažeidžiama. Jungtinė Karalystė turi labai stiprų ir išsilavinusį politinį elitą, kuris formuojasi didelės konkurencijos sąlygomis.

Bet britai sugebėjo patekti į „Brexit“ spąstus ir tapti tikrų tikriausia Liliputija. Kas nutiko? Susidėjo kelios ryškios priežastys: vidinės politinės kovos kėlė avantiūriškų sprendimų pagundą, referendumo kampanija buvo vykdoma chaotiškai, balsuojantys gerai nežinojo už ką balsuoja, o laimėtojai taip ir nesugebėjo prisiimti atsakomybės.

Iš šių dalykų galime pasimokyti, kad vidinės politinės intrigos neturėtų vesti prie principingų ir valstybės likimą keičiančių siūlymų. „Brexit“ yra ir dar vienas perspėjimas dėl naivios laikysenos referendumo atžvilgiu.

Referendumas, vadinamas tautos valios apraiška, yra ne racionalumo, o populizmo įrankis.

Beveik neabejotina, kad dabar surengtas naujas balsavimas baigtųsi proeuropietiškos pozicijos pergale. Bet sprendimas jau atliktas ir naujas referendumas taptų pažeminimu ne tik politiniam elitui, bet ir ES akivaizdoje besiblaškantiems britams.

„Brexit“ kelia ir visuomenės politinės brandos, viešosios erdvės atsakomybių klausimus. Ar žmonės žinojo, kokių pasekmių atneš jų balsavimas dėl pasitraukimo? Jei jiems buvo meluojama ir žadama geriausia naujoji tikrovė, kodėl jie patikėjo? Kodėl atsakomybė už rezultatus tenka ne tiems, kurie palaikė referendumo idėją?

Štai tokie reikalai referendumo idėja susižavėjusioje Liliputijoje. Aukštakulniai ir žemakulniai turės suktis iš situacijos be išeities, kurioje bet koks kompromisas yra pralaimėjimas.

O dabar pasvarstykime, ar galėtų kokia kita valstybė paversti save Liliputija ir pradėti žaisti visuomenę skaldančiais klausimais ir mažaprasmiais referendumais?

Liliputijos gyventojai ginčijosi dėl to, kuriuo galu mušti kiaušinį – smailuoju ar buku. O ar nebūtų taip pat prasminga pasiginčyti ir dėl to, kiek atstovų parlamente reiktų turėti – 141 ar 121?

Kol kas stebėkimės ir juokimės, žvelgdami į liliputų vargus, bet ir patys atidžiai stebėkime, ar ant politinio lyno akrobatinius sugebėjimus demonstruojantys politikos avantiūristai nepradeda spręsti kiaušinio mušimo klausimų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(101 žmogus įvertino)
4.5347
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / DELFI Diena. Gyventojų pajamų mokesčio deklaravimo laikotarpis – kas, kiek ir už ką gali susigrąžinti deklaruojant? vyksta apklausa

Trečiadienį prasidėjo gyventojų pajamų mokesčio deklaravimo laikotarpis – kas, kiek ir už ką...

JAV bombonešių skrydžiai tampo Kremliaus nervus: jų pasirodymas virš Lietuvos – ne atsitiktinis (614)

Amerikiečių bombonešis prisiartino prieš Rusijos sienų ir imitavo Kaliningrado bei Sankt...

Theresa May prašo nukelti „Brexit“ iki birželio 30 dienos papildyta 15.11 (46)

Theresa May prašys nukelti Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos datą iki...

Tomas Sinickis. Apie tarptautinę gėdą (326)

Kažkur skaičiau, kad du trečdaliai buvusių merų liko savo postuose. Jums dar kyla abejonių,...

Pasitraukus prezidentui sprendimą priėmė žaibiškai: Astanos nebelieka papildyta (151)

Kazachstano parlamentas trečiadienį nusprendė pervadinti šalies sostinę Astaną ilgamečio...

Veryga sulaukė malonės, Matulas – skaudžių kolegės pastabų (13)

Aistringai padiskutavusi apie skiepų nuo gripo klausimus Seimo Etikos ir procedūrų komisija...

Judrioje sostinės gatvėje įvyko masinė avarija, susidarė spūstis papildyta 15.45 (4)

Vilniuje netoli Gariūnų įvyko masinė avarija. Pranešta, kad susidūrė 3 ar 4 automobiliai, taip...

Laimės reitinge Lietuva kilo per 8 pozicijas, laimingiausi – suomiai

Suomija antrus metus iš eilės pripažinta laimingiausia šalimi pasaulyje, o tyrėjai sako, kad...

Ligų vengiantiems keleiviams – švariausių oro linijų sąrašas

Kai įsėdate į lėktuvą, labai tikėtina, kad jis jau būna įveikęs tris ar keturias keliones, o...

Draudikai sunerimę: teigia, kad išaugo tikimybė patekti į eismo įvykį (44)

Pirmųjų šių metų mėnesių duomenys rodo, kad eismo įvykių metu gyventojai patiria vis...