Paulius Gritėnas. Krizė kaip nuolatinė būklė

Kol Lietuvos visuomenė su šylančiu oru pamažu išgyvena ir šylančio karantino džiaugsmus, galima konstatuoti, kad mūsų laukia ilgas prisitaikymo prie gyvenimo su koronavirusu periodas. Tai reiškia, kad tiek įvairios apsaugos priemonės, tiek susirgimo atvejai taps naująja kasdienybe.

Turėsime išmokti bendrauti, dirbti ir net pramogauti padidinto atsargumo ir užaštrinto nerimo sąlygomis. Naująją tikrovę kiekvieną kartą patvirtins didesnis atstumas atidarytose lauko kavinėse ir baruose, didesnių susibūrimų vietose dėvimos kaukės, ritualu tampantis dezinfekcinio skysčio naudojimas po kiekvieno kontakto su nepažįstamais paviršiais.

Valstybių prisitaikymas ir sėkmė priklausys nuo piliečių sąmoningumo, pasitikėjimo valdžios sprendimais, institucijų veikla, nuo verslo gebėjimo prisitaikyti ir išnaudoti naujai besiformuojančias gyvenimo praktikas, nuotoliškumą, virtualumą.

Viena didžiausių pagundų dabar būtų žvelgti į koronavirusą kaip į staiga užklupusią ir platesnių pasekmių neturėsiančią problemą. Net ir didžiausi optimistai pripažįsta, kad pasaulio laukia didelio masto recesija, iššaukta staigaus ekonomikos sustabdymo.

Turint galvoje padidėjusį visuomenių atsargumą, dalinį įvairių verslų atidarymą, sumažėjusį vartojimo aktyvumą ir mažesnes gamybos, eksporto apimtis, sunku tikėtis staigaus šuolio ir grįžimo prie buvusių augimo tempų.

Jei ekonomikos gaivinimą galima laikyti trumpalaikiu dabartinių ir būsimų kadencijų politinių vadovų uždaviniu, tai šalia jų vis labiau aiškėja ir ilgalaikė problematika. Pandemija atskleidė sistemines problemas globalių krizių valdymo ir įvairių sričių atstovų bendradarbiavimo grandinėje.

Jau dabar aišku, kad mokslininkų skelbiama informacija ir konkretūs perspėjimai per lėtai ateina į politinį lauką ir tampa sprendimų pagrindu.

Apie tai buvo kalbama klimato kaitos kontekste, tačiau pandemija dar prikišamiau parodė ryškias problemas. Staigus COVID-19 plitimas ir atskirų valstybių atsako vėlavimas, nepasirengimas, įvairių priemonių stoka tėra generalinė repeticija prieš kitas galimas krizes.

Neseniai Australijoje įkurta, tačiau globalią ekspertų bendruomenę siekianti suburti Žmonijos ateities komisija išskyrė 10 didžiųjų grėsmių, kurios jau dabar turėtų tapti politinės darbotvarkės dalimi.

Tai yra gamtinių išteklių krizė, ekosistemų yrimas, nevaldomas populiacijos augimas, globalinis atšilimas, globalinis užterštumas, maisto ir vandens nesaugumas, branduolinis konfliktas, pandemijos, naujosios technologijos ir globalių politinių instrumentų trūkumas.

Vienas iš komisijos steigėjų, ekonomikos mokslų daktaras Johnas Hewsonas pabrėžė, kad visos šios grėsmės verčia permąstyti mūsų ekonomikos, maisto, energijos, gamybos, transporto, atliekų tvarkymo, valdymo, bendruomeninio gyvenimo organizavimo būdus ir net asmeninį santykį su Žeme kaip gamtine sistema.

Matydami šią koronaviruso krizę kaip vienetinį atvejį, po kurio galime saugiai grįžti prie įprastų praktikų, užkertame kelią platesnei perspektyvai. Tie, kurie šiuo metu teigia, kad ši, daugiau nei mėnesiui beveik visą pasaulį į karantiną uždariusi pandemijos banga pakeis tikrovę, turi galvoje ne kasdienius reiškinius ar kiekvieno iš jūsų asmeninę savijautą.

Didysis pokytis turėtų įvykti būtent krizės situacijos ir jos sprendimo būdų permąstyme. Akivaizdu, kad jis vyksta ir dar vyks atskirose srityse – ekonomikoje, sveikatos ar socialinėje apsaugoje. Labai svarbu, kad link pokyčio būtų pasistūmėta ir politinių sprendimų priėmimo lauke.

Praėjusiais metais vykusių mokslininkų protestų prie Seimo metu kai kurie akademinės bendruomenės atstovai ironiškai siuntė politikams savo mokslinius darbus, norėdami atkreipti dėmesį į konkrečią savo veiklą ir jos rezultatus.

Pandemijos laikotarpiu susiformavęs mokslininko-akademiko-eksperto kaip politinių sprendimų įtakotojo ar visuomenės švietėjo statusas neturėtų staiga pranykti, vos tik prasidėjus tariamos normalizacijos procesui.

Norėdami išmokti gyventi krizėje kaip nuolatinėje būklėje turėsime nuolat sekti informaciją ir pasitikėti, kad sprendimus priimantys politikai priims juos vadovaudamiesi tarptautine praktika, tyrimais ir analizėmis. Tai turėtų būti ne ekstremalios situacijos, o normalaus politinio funkcionavimo dalis.

Vokiečių dramaturgas, romantizmo epochos kūrėjas Christianas Dietrichas Grabbe yra ištaręs dramatišką išvadą „Dabar mus gali išgelbėti tik neviltis!“. Pripažinimas, kad gyvename krizėje kaip nuolatinėje būklėje išties gali atvesti prie nusivylimo, desperacijos, sugrįžimo į nebūtus laikus ar stebuklo laukimo.

Bet žymiai konstruktyvesnis būtų šios išvados modifikavimas, pabrėžiant, kad dabar mus gali išgelbėti tik mokymasis gyventi krizės, egzistencinio nerimo ar neužtikrintumo sąlygomis. Net ir tokioje sudėtingoje situacijoje mes turime mokslinius aiškinimus, politinius sprendinius, visuomenės iniciatyvas ir tikėjimą vienas kito žmogiškumu.