aA
Patyčios tapo viena iš tų problemų, apie kurią daug kalbama, tačiau progresą įžvelgti sunku. Kodėl nepadeda nuolatinis aktualizavimas ir įvairios socialinės kampanijos? Kodėl patyčių problema mus išskiria iš kitų Europos valstybių?
Paulius Gritėnas. Kodėl Lietuvos mokiniai tapo Europos patyčių lyderiais?
© DELFI / Andrius Ufartas

Kas ketverius metus Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atliekamas tyrimas parodė, kad 45 valstybių gretose Lietuva išsiskiria moksleivių patiriamų patyčių lygiu.

Pasak tyrėjų, Lietuvoje 2018-aisiais patyčias mokykloje patyrė beveik trečdalis 11–13 metų paauglių. Didžiausias patyčių lygis yra tarp trylikamečių: čia patyčias patiriantys nurodė 32 proc. berniukų ir 31 proc. mergaičių, vienuolikmečių grupėje šie rodikliai atitinkamai siekia 29 ir 26 proc., penkiolikmečių – 26 ir 21 procentus.

Pagal patyčių iš kitų rodiklį Lietuva taip pat pirmauja – šalį tik vienuolikamečių amžiaus grupėje aplenkė Moldova. Lietuvoje trylikamečių grupėje dalyvavę patyčiose nurodė 24 proc. berniukų ir 17 proc. mergaičių, penkiolikmečių grupėje šie rodikliai atitinkamai siekė 30 ir 15 proc., tarp vienuolikmečių – 20 proc. ir 11 procentų.

Akivaizdu, kad Lietuva turi rimtą socialinę patyčių problemą. Bet jos priežastys visuomenei ar atskiroms institucijoms nėra tokios akivaizdžios.

Pradėkime nuo to, kad Lietuvos viešojoje erdvėje patyčios dažnai sąmoningai ar nesąmoningai painiojamos su kritika ar humoru. Čia iškart užbrėšiu aiškią ribą: jokiu būdu neteigiu, kad lietuviai tiesiog painioja patyčias su kitomis raiškos formomis ir statistika neparodo problemos masto.

Anaiptol. Noriu pabrėžti, kad dažnai patyčių problema yra trivializuojama, ja manipuliuojama, ji normalizuojama ar nuvertinama. Kritikos ar humoro vadinimas patyčiomis taip legitimizuoja ir pačias patyčias. Paverčia jas tam tikra neigimo, pasipriešinimo, protesto ar savo galios demonstravimo forma.

Jei oponento pokštas ar kritika politiniame ar socialinių tinklų gyvenime nuolat vadinama patyčiomis, tai padedamas lygybės ženklas, kuris sugrįžta ir paveikia per kitą pusę. Patyčios daliai auditorijos tampa humoro sinonimu ar kažkuo, kame egzistuoja humoro, atsako priešui elementas.

Jei oponento pokštas ar kritika politiniame ar socialinių tinklų gyvenime nuolat vadinama patyčiomis, tai padedamas lygybės ženklas, kuris sugrįžta ir paveikia per kitą pusę. Patyčios daliai auditorijos tampa humoro sinonimu ar kažkuo, kame egzistuoja humoro, atsako priešui elementas.
Paulius Gritėnas

Patyčių apibrėžimas, skirtingai nei dažnai teigiama, yra pakankamai aiškus. Patyčios yra psichologinių ar fizinių veiksmų panaudojimas siekiant sąmoningai sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris dėl vienų ar kitų priežasčių negali savęs apginti.

Iš esmės, patyčios yra galios pozicijoje esančio ar ją susikūrusio asmens bandymas pažeminti ar pakenkti kitam asmeniui.

Kokios patyčių priežastys? Atsakymas trivialus, bet neišvengiamas – kompleksinės. Jų kompleksiškumas atsiskleidžia per įvairias sritis. Nuo įsisenėjusių visuomenės ydų, vėluojančių politinių sprendimų iki spragų švietimo sistemoje.

Atsakydamas į komentaro pavadinime išsikeltą klausimą, išskirčiau keturias pagrindines priežastis, kurios daugiau ar mažiau apibendrina aplinkybes, paverčiančias mus patyčių tauta.

Jautrumo stoka, intelektualumo erozija, psichologinio švietimo trūkumas ir politinis abejingumas.

Pradėkime nuo pirmojo. Mano manymu, abstrakčiausio, bet svarbiausio dėmens. Paradoksalu, bet gyvename visuomenėje, kurioje yra daugiausiai laisvės ir daugiausia įvairių platformų reikšti savo nuomonę ir emocijas. Bet emocijų kiekis nėra niekaip proporcingas jautrumui.

Jautrus etinis ir estetinis santykis su supančiu pasauliu nėra puoselėjamas ar ugdomas informacijos pertekliumi pasižyminčioje vidurinio mokslo sistemoje. Suvokimas apie kultūrinius kontekstus, filosofines idėjas, socialinę atsakomybę ar pilietiškumą ištinka tik probėgšmiais.

Paprasčiau sakant, tam tikrose grandyse mūsų švietimo sistema ugdo ne tobulėti siekiančią asmenybę, o egzaminų ir darbo rinkos dalyvį. Tokį dalyvį, kurio nepaliečia Shakespeare‘o kalba, kuriam neatpažįstama Schopenhauerio ar Nietzsches mąstymo įtampa, Rubenso flamandų tapybos subtilumas ar Chopino romantizmo muzikos lyriškumas.

Jei šios pavardės jam ir girdėtos, tai kūrybos principai, kontekstai ar gebėjimas pasakoti, interpretuoti ir paaiškinti už kūrybos proceso slypinčias gelmes užtemdomas būtinybės įsisavinti tai, ko bus klausiama esminiame brandos išbandyme – egzamino klausime.

Mūsų visuomenėje daugybė emocingos raiškos, bet mažai sofistikuoto jautrumo, kuriančio empatišką santykį su aplinka. Daug klyksmų, bet mažai pasakojimo ir gebėjimo išklausyti.

Su tuo susijusi ir antroji, kiek mažiau abstrakti priežastis – intelektualumo erozija. Išplitusi ir visiems prieinama viešoji erdvė dažniausiai ne papildo ar leidžia pasireikšti, bet nuslopina intelektualų pastangas aiškinti racionalumo, nuosaikumo ir empatijos svarbą.

Švietimo sistema paremta sėkmės modeliu, kurio finiše yra laimingas darbo rinkos dalyvis, puoselėjantis į viršų kylančią karjerą.

Kitaip sakant, sėkmingas tas, kuris ne tik įgyja gebėjimus, bet ir paverčia juos finansiniu ar socialiniu kapitalu. Intelektualumas be tokio praktinio rezultato traktuojamas kaip nesėkmė ar, dar blogiau, negabumo požymis.

Intelektualus jautrumas nėra siekinys, kurį siūlytų medijose demonstruojami pavyzdžiai. Gyvenimo vertę apibrėžia gebėjimas lyderiauti, nukonkuruoti, nuolatinis veržimasis išpildyti iliuzinį absoliutų savo potencialą, nuolatinis veržimasis būti geresniu už kitus.

Daugelis jaunų žmonių su elementariais psichologijos mokslo pagrindais susiduria tik aukštojo mokslo sistemoje. Daugelis nežino ne tik kur kreiptis pagalbos, bet ir kokios pagalbos jiems reikia. Ar, dar blogiau, mano, kad jiems niekas negali padėti.
Paulius Gritėnas

Šalia šių dviejų abstrakčių priežasčių, kurių tiesioginį ryšį su patyčių problema nurodyti praktiškai neįmanoma (mano manymu, jos glūdi problemos kontekste), yra ir dvi labai konkrečios bėdos.

Mūsų švietimo sistemoje vis dar vėluojama teikiant pakankamą psichologinę pagalbą, o mokyklos psichologo vaidmuo vertinamas ne kaip kertinis, o kaip papildantis. Psichologas dažnai suprantamas kaip paskutinė stotelė, kuri turi dorotis su ilgą laiką glūdėjusia ir staiga sprogusia problema. Dar kvailiau – imti ją ir staiga išspręsti.

Net jei mokyklose ir netrūksta psichologo indėlio, stokojama paprasčiausio psichologinio švietimo. Daugelis jaunų žmonių su elementariais psichologijos mokslo pagrindais susiduria tik aukštojo mokslo sistemoje. Daugelis nežino ne tik kur kreiptis pagalbos, bet ir kokios pagalbos jiems reikia. Ar, dar blogiau, mano, kad jiems niekas negali padėti.

Ekstremali pandemijos situacija parodė, kad valstybė turėtų būti pasiruošusi ne tik medicinos ar ekonomikos iššūkiams. Visuomenės psichologinė sveikata ir, itin svarbu, psichologinis raštingumas turėtų būti ugdomas nuo pat mokyklos suolo.

Galiausiai, paskutinė ir aiškiausia priežastis – politikų abejingumas. Mūsų šalies politiniame lauke vis dar nėra įprasta demonstruoti ne tik abstraktų ryžtą ar retorinę lyderystę, bet ir imtis atskirų visuomenės grupių atstovavimo ar gynybos.

Dažniausiai kompleksinės problemos paliekamos nevyriausybinių organizacijų stebėsenai ir atskiroms iniciatyvoms. Jei iniciatyva sėkminga, galiausiai prie jos pasijungia ir koks politinis lyderis. Bet jei problema sudėtinga ir skausminga, reikalaujanti ilgalaikės strategijos, ji nepatenka į politinių debatų lauką arba užima ten antrinės problemos vietą.

Tapome Europos patyčių lyderiais, bet labai abejoju, kad nors viena politinė partija imsis šios problemos kaip rimto kompleksinio uždavinio, atremdami į jį visas kitas savo programos sritis. Ir tai labai liūdina.

Statistika rodo, kad mūsų valstybėje auga patyčių traumuojama, dėl jų kenčianti ir pykčio, keršto ar gilaus egzistencinio nusivylimo jausmą savyje ugdanti karta.

Savotiška prarastoji karta, kuri turi kentėti, nes mes nerodome deramo pagarbos pavyzdžio viešojoje erdvėje, neįvertiname išsilavinimo ir jautrumo svarbos, vėluojame suprasdami psichinės sveikatos ir socialinės atsakomybės svarbą. Karta, kurioje augantys cinizmo daigai atsisuks prieš mus pačius.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(59 žmonės įvertino)
4.4068

Top naujienos

Karantino pragaras baigėsi: daugiausiai gyventojų dėl pandemijos netekusios Lombardijos sostinė šokiruoja pareigūnus (45)

Jau nebe vaiduoklių miestas! Toks pojūtis, tokia mintis neapleidžia pasižvalgius po barokinį...

Visą Lietuvą sukrėtusių Kauno žudynių byla – vėl teisėsaugos akiratyje (687)

Daugiau kaip prieš 10 metų visą Lietuvą sukrėtusių Kauno žudynių byla vėl atsidūrė ant...

Kardiologė išvardijo padidėjusio kraujospūdžio 7 simptomus: jei juos pastebite, turite imtis veiksmų (58)

Lietuvoje padidintą kraujo spaudimą turi netgi 60 procentų gyventojų. Apie hipertenziją laidoje...

Kinija imasi milžiniško 4,2 mlrd. dolerių vertės projekto Afrikoje (46)

Daugiau nei du dešimtmečius Zimbabvė bandė išjudinti milžiniško anglies energijos komplekso...

Orai lietuvių nelepins – paskutinę gegužės savaitę laukia nemažai lietaus (4)

Pirmadienio dieną aplink mūsų šalį suksis keli nykstantys žemo slėgio sūkuriai, todėl debesų...

Kipras birželį leis skrydžius iš Lietuvos: reikės pateikti koronaviruso tyrimo pažymą (28)

Kipro valdžia patvirtino veiksmų planą dėl Larnakos ir Pafoso oro uostų atidarymo, rašo KNEWS...

PSO: pasaulyje užsikrėtusiųjų naujuoju koronavirusu per parą padaugėjo 101 tūkst. (74)

Per pastarąją parą pasaulyje užfiksuota daugiau kaip 101 tūkst. naujų užsikrėtimo koronavirusu...

Delfi kino seansas: filmas „Liza, namo”

Vaiko siela nenori taikstytis su supančia aplinka. Filme mėginta užfiksuoti tai, kas atspindi vaiko...

Pilkoji zona: kas iš tiesų liko nepastebėta kontroversiškoje Švedijos kovoje su koronavirusu (137)

Švedija atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre, kai priėmė sprendimą atsisakyti karantino kaip...

ESPN prisiminė gėdingą žalgiriečio Bowie poelgį – nesuprato nei savi, nei svetimi vaizdo įrašas (16)

Krepšininkai dažnai kartoja, kad žaidžia ne dėl asmeninės statistikos ir individualių...

|Maža didelių žinių kaina