aA
Dažnai girdimas kaltinimas – politika yra neįdomi. Kad tuo įsitikintum, užteko sekti priešrinkiminius savivaldos debatus.
Paulius Gritėnas
© DELFI / Karolina Pansevič

Geriausiu atveju debatus pagyvindavo kokie nesusipratimai ar kvailesni kandidatų pasisakymai. Tie, kurie ėjo ten išgirsti realios idėjų ar strategijų kovos beveik visais atvejais grįždavo nusivylę – politika tapo šūdmalyste.

Alvydas Jokubaitis savo „Politiniame idiote“ taikliai apibendrino tai, ką galėjo patirti ir bet kuris praėjusių rinkimų stebėtojas.

„Apie politiką kalbantys žmonės be prievartos verčiami kalbėti ne savo pačių žodžiais. Vien dėl šios veidmainystės jie bijo būti apkaltinti kalbantys niekus, nesąmones ir kvailystes. Reikalavimas paklusti svetimiems žodžiams gąsdina piliečius, kuriems daug artimesnis jų asmeninės savivokos žodynas“, – rašo jis.

Savivaldos rinkimų debatuose buvo daug retorinių ir įvaizdinių priemonių, bet mažai kalbėjimo apie rinkėjams rūpimus dalykus. Viskas nuslydo į personalijų kovas, vienas kito patapšnojimus ir ūkinių sprendimų vertinimus.

Vienas iš paprastų tokio atotrūkio paaiškinimų yra tai, kad politikoje atsiranda vis daugiau komunikacijos ekspertų, reklamos ir viešųjų ryšių specialistų įtakos.

Kiek partijų prieš šiuos rinkimus turėjo savo komandose ar naudojosi politologų, sociologų, filosofų paslaugomis?

O kiek jų kūrė rinkiminį įvaizdį, šūkius, plakatus ir kūrė tekstukus lankstinukams?

Didžioji dalis rinkiminių programų, strategijų buvo kuriamos savadarbiškai ar tiesiog nusirašomos, prikergiant banalių frazių apie darbą kartu ir bendras visų pastangas, kad būtų geriau. Jokių gilesnių analizių ar įžvalgų.

Kritikai man suskubs atsakyti, kad vadinamajam paprastam žmogui nereikia jokios analizės ar programos. Jis renkasi tai, kas jam patinka ar nepatinka.

Taip, tai labai patogu sakyti. Ypač, jei žmones išties nori matyti kaip kvailių minią, kurios neįmanoma sudominti ir laimėti jos dėmesio gerai parengtais argumentais ir siūlymais.

Tiek Lietuvos, tiek pasaulio politikoje vis mažiau intelektualų, akademinio pasaulio atstovų, talentingų menininkų. Politika persisunkė valdininkiškos manieros, kuri neleidžia nukrypti nuo administracinės kalbos ir sprendimų net ir aršių debatų metu.
Paulius Gritėnas

Harvardo universiteto politikos filosofas Michaelas J. Sandelas, kalbėdamas apie šiuolaikinės politikos banalumą ir diskusijų tuštybę, pabrėžia, kad žmonės yra pasiilgę kalbėjimo apie esminius dalykus. Esminiai dalykai čia suprantami ne kaip gatvių nuvalymas ar laiptinių sutvarkymas. Ne kaip vietų darželiuose paskirstymas ar viešojo transporto kainų skirtumai.

Žmonės pasiilgę realios politinės diskusijos apie bendrą savo gerovę ir bendrą jos siekį. Politiniai debatai turi turėti ir filosofinius klausimus, ir filosofinius atsakymus. Juose turi būti diskusija ir apie žmogaus prigimtį, laimę ir ko mes, apibrėžti tam tikroje teritorijoje, kurios politiniams sprendimams galime daryti įtaką, galime siekti.

Tokiai politinei diskusija reikia ne tik drąsos, bet ir intelekto. Čia jau nepadėtų šabloninių frazių paruoštukai ar aptakus kalbėjimas apie būtinybę dirbti visų labui.

Tiesa, tokių pamatinių politinių klausimų svarstymo nėra ne tik mūsų savivaldos rinkimuose (kur jų tikėtis būtų per daug optimistiška ar naivu), bet ir kandidatų į prezidentus pokalbiuose.

Ši politinė sekluma yra paaiškinama. Tiek Lietuvos, tiek pasaulio politikoje vis mažiau intelektualų, akademinio pasaulio atstovų, talentingų menininkų.

Politika persisunkė valdininkiškos manieros, kuri neleidžia nukrypti nuo administracinės kalbos ir sprendimų net ir aršių debatų metu. Politinė kalba tapo teisės ar ekonomikos žodyno kratiniu, kuriame nelieka vietos filosofinės minties ar kritikos laisvei.

Paprastai pasakius, politikai trūksta įdomių, išsilavinusių žmonių. Ir čia kalba ne apie popkultūros personalijas, o žmones, kurie turi platesnį ar gilesnėmis įžvalgomis paremtą politikos supratimą.

Lietuvos politinės filosofijos laukas, turintis tokius mąstytojus kaip jau minėtas A. Jokubaitis, Gintautas Mažeikis ar Egidijus Aleksandravičius, realių politinių sprendimų erdvėje duoda Mindaugą Puidoką ir Tomą Tomiliną.

Lietuvos politinės filosofijos laukas, turintis tokius mąstytojus kaip Alvydas Jokubaitis, Gintautas Mažeikis ar Egidijus Aleksandravičius, realių politinių sprendimų erdvėje duoda Mindaugą Puidoką ir Tomą Tomiliną.
Paulius Gritėnas

Nenoriu, kad paminėti politikai įsižeistų ir tikrai nenuvertinu jų pastangų, bet reikia pripažinti, kad daugelis savo sričių specialistų tiesiog neina į politiką, o joje atsiduria tie, kuriems kitose srityse toks žinomumas būtų sunkiai pasiekiamas.

Kita šiuolaikinės politikos problema slypi tame, kad net ir įmestos į institucijų veiklas šios asmenybės turėtų susitaikyti su tuo, jog teks veikti milžiniškame sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo aparate, kuriame dažniausiai pergalę lemia ne idėjos ar argumento stiprumas, o politiniai svertai ir galios žaidimai.

Daugelis kandidatų negali atsakyti, ką jie veiks valdžioje, nes jie nujaučia, kad neišmano to už valdžios vardo tūnančio aparato. Daugelis esamų politikų negali atsakyti, ar jų siūlymai bus įgyvendinti ir negali nuoširdžiai žadėti, nes baiminasi, jog viename ar kitame etape net ir geriausi planai gali žlugti.

Politinių idėjų įgyvendinimas tapo itin komplikuotas. Net ir galingiausiu pasaulio lyderiu tituluojamas JAV prezidentas negali užtikrinti, kad galios svertų sistema neišmes jo pasiūlymo atgal ar nesustabdys jo įgyvendinimo.

Tai dar vienas demokratijos paradoksas: tai, kas už tikrina sprendimų priėmimų teisėtumą, daro juos beveik neįgyvendinamus.

Kaip išeiti iš šio politikos kaip šūdmalystės kelio? Kaip ir minėta, veiksnių, kurie savaime suvaržo politinio veikimo laisvę ar redukuoja žodyną, yra daug. Bet pamatinis principas guli M. J. Sandelo siūlyme.

Politika turi grįžti prie realios diskusijos apie žmonėms rūpimus dalykus. Nuo jų nutolta tiek, kad jie nebeatrodo politiniai klausimai.

Ar įsivaizduojate, kaip keistai diskusijoje nuskambėtų klausimas „kokie politiniai sprendimai gali prisidėti prie psichinės sveikatos gerinimo?“ ar tiesiog „kodėl vilnietis gali gyventi prasmingiau nei Varšuvos ar Rygos gyventojas?“.

Daugelis savo sričių specialistų tiesiog neina į politiką, o joje atsiduria tie, kuriems kitose srityse toks žinomumas būtų sunkiai pasiekiamas.
Paulius Gritėnas

M. J. Sandelas atkreipia dėmesį ir į tai, kad žmonės vis mažiau nori ir moka klausytis. Nusivylę politiniu dalyvavimu ir demokratija jie tiesiog inertiškai ir abejingai atiduoda balsus už jiems simpatiškesnius kandidatus, nesitikėdami iš jų tiesos ir nuoširdaus veikimo.

Politika nebeatspindi to, kas jiems rūpi. Politika nebepasiūlo moralinių autoritetų.

Šiame uždarame rate yra daug atsakomybių. Nuo žurnalistų vaidmens užduodant ir konkrečius, ir kartu pamatinius politinius klausimus. Politikų vaidmens stengiantis apmąstyti ir atsakyti nesuderintus klausimus. Auditorijos vaidmens bandant iš naujo išmokti klausyti, gilintis ir rūpintis.

O gal politika tik žaidimas? Gal joje taip ir reikia: susitaikyti, mėgautis skandalais ir balsuoti už mažiausiai blogus. Galbūt. Bet tada belieka kaip Herakleitui iš Efeso lipti gyventi į kalnus, kaip Diogenui iš Sinopės lįsti į statinę arba dar blogiau – pačiam tapti politiku.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(78 žmonės įvertino)
4.2436
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Doveika skurdo statistikoje norėtų išskirti dar vieną skaičių: kiek yra tinginių? (174)

Vasarį Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje 75 proc. žmonių teigia esą laimingi,...

Rinkimų kampanija Ukrainoje pranoko visus Kremliaus lūkesčius (250)

Artėjant prezidento rinkimams , kampanijos pačios tapo informacinio karo dalyvėmis, ir tai labai...

80-metis radiologas seniai svajoja apie pensiją, bet išeiti dar negali: turi patarimą, kaip ilgiau gyventi (54)

„Mes, radiologai, juokaujame, kad mūsų tokia profesija, jog reikia turėti geras akis ir vieną...

Siaubingo Paryžiaus katedros gaisro tyrime – pirmosios išvados (212)

Prancūzijos tyrėjai nustatė tikslią vietą, kur kilo Paryžiaus Dievo Motinos katedrą praėjusį...

Pasiskolintas senovinis receptas Velykoms atgimė naujai (4)

„Tradicinis Velykų stalas pas mus neatsiejamas nuo mėsos. Turi būti daug, gausiai ir, be...

Maža kaimo krautuvėlė prie didelio kelio: su pirkinių sąrašais čia sugrįžta net iš kitų miestų

Talačkonių parduotuvė , priklausanti tiems patiems šeimininkams, kaip ir Ustukių malūnas ,...

Politikai rado naują kovos įrankį – šermuonėlį

Šis mažylis tampa vienu svarbiausių įrankių kovotojų prieš planuojamą per Rožyną tiesti...

Auklėtiniais patenkintas Urbonas: tikiuosi, kad kiaušiniai prie Velykų stalo nesuminkštės (4)

Pagreitį įgavusi Utenos „Juventus“ ekipa tęsia kovą dėl penktosios vietos „Betsafe- LKL...

Nausėda viešai sureagavo į naujausius reitingus (797)

Šeštadienį paaiškėjo, kad Konservatorių kandidatė prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė...

Kad kelionės į Paryžių netemdytų nesklandumai: ko šiukštu nedaryti šiame mieste (19)

Paryžius – nuostabioji Prancūzijos sostinė, į kurią nuolat plūsta būriai turistų. Kad...