Prezidentūros ir Vyriausybės santykiai vis labiau veikia politinių sprendimų lauką. Labiausiai konkurencinė nuotaika, ambicingumas ir iš jų tvyranti įtampa kenkia užsienio politikoje. Atrodo, kad Kinijos klausimu įsivarėme save į kiniškus spąstus, kuriuose kiekvienas judesys tik dar labiau pablogina situaciją.
Kaip pastebi Rytų Europos studijų centro politologas Raigardas Boruta, pasipylusios skirtingos žinutės iš Lietuvos pusės dėl Taivano atstovybės pavadinimo kaitos ar tiesiog dėl vidinių nesutarimų, kaip derėtų elgtis, yra persvaros įteikimas Kinijos pusei.
Pridurčiau ir tai, kad šis blaškymasis, kai prezidentūra kalba apie būtinybę keisti pavadinimą ar pateikti paaštrėjusių santykių su Kinija deeskalacijos planus, o užsienio reikalų ministerija tikina, kad niekas nesikeis, blogina ir Lietuvos įvaizdį Vakarų partnerių akyse.
Galbūt kai kas mano, kad ši vidinė kova yra apie tai, kieno balsas turėtų būti labiau girdimas ar išklausomas užsienyje, bet iš tiesų šis stumdymasis tarp prezidentūros ir ministerijos tik blogina visos valstybės reputaciją.
Paprasčiau sakant, Vakaruose niekas nesvarsto, kieno reikėtų klausytis – prezidento Nausėdos ar ministro Lansbergio. Ten daroma išvada, kad artimiausiu metu Lietuvos žodžio tiesiog nereikėtų traktuoti rimtai, nes šio žodžio mes negalime pagrįsti net savo institucijų sutarimu.
„Mes demonstruojame pasimetimą. Tai, kokios žinutės patenka į tarptautinę žiniasklaidą, taip pat rodo tą pasimetimą ir aiškaus plano neturėjimą“, – sako Vilniaus universiteto TSPMI politologas Tomas Janeliūnas, ir jis visiškai teisus.
Didžiausia žala, kurią galime patirti šiuo metu, susijusi ne su Kinijos intrigomis ar griežtu jos atsaku, o su tuo, kad per pasimetimą pozicijoje mes tiesiog nebeatrodysime patikimi, aiškią poziciją turintys užsienio politikos žaidėjai. Į tolesnius Lietuvos veiksmus bus žvelgiama abejingai arba dar blogiau, su lengva ironija užklausiant, ar po kelių savaičių nepakeisime savo nuomonės.
Panašu, kad rasti institucinio ar bendražmogiškojo sutarimo nepavyksta. Prezidentūra nuolat išstoja su kritiška pozicija Vyriausybės veiksmų, sprendimų ar siūlymų atžvilgiu, tačiau tuo pačiu metu nesiima lyderystės, kad tie sprendimai būtų formuojami pagal tai, kokia yra prezidentūros vizija.
Vienintelis kelias išeiti iš šios patinės situacijos yra sukurti labai aiškią sprendimų priėmimo, pasitvirtinimo ir bendro komunikavimo struktūrą, kuri užkirstų kelią protavimui po laiko. Tai yra, išėjimui po kelių mėnesių ir pareiškimui, kad dėl kažko buvo nesitarta ar tartasi ne taip.
Štai keli siūlymai, kurie padėtų sutvarkyti užsienio politikos formavime įsivyravusį chaosą ir ambicijų karus.
Pirma, reikėtų numatyti kassavaitines konsultacijas esminiais užsienio politikos klausimais, po kurių viešai pasisakytų tiek ministras, tiek prezidentas. Tai padėtų išvengti skirtingų interpretacijų ar kritikos, pastabų, pamąstymų po laiko.
Antra, valstybei strategiškai svarbiais ar rimtas pasekmes galinčiais turėti klausimais reikėtų suburti dešimties žmonių patariamąją užsienio politikos tarybą, kurioje penkis ekspertus kompetencijų atrankos būdu skiria prezidentūra ir penkis – ministerija. Ši taryba nebūtinai veiktų kaip patariamasis organas, bet bent jau padėtų įvertinti atskirus klausimus ir problemas platesnės kompetencijos ir ekspertinės analizės fone.
Trečia, svarbiausiais užsienio politikos klausimais organizuoti bendrą komunikaciją, pabrėžiant tai, dėl ko sutariama ir kaip šiuos sutarimus būtų galima įgyvendinti. Tai nereiškia, kad ministerija ir prezidentūra būtinai turi pateikti vieną nuomonę, bet bent jau nurodyti aiškias kryptis, kuriomis vyksta bendradarbiavimas ar koks matomas bendras valstybės interesas.
Tai tik trys hipotetinės priemonės, kurios nebūtinai garantuotų sėkmingus sprendimus, bet bent jau neįveltų mūsų į komunikacines krizes. Be to, šie kanalai padėtų konstruktyviau įsitraukti akademikams, analitikams, užsienio politikos ekspertams ar viešiems komentatoriams, paskui kurių nuomonę dažnai nulekiama po laiko kritikuojant vieną ar kitą sprendimą.
Jei nebus imtasi racionalių ir situacijos sudėtingumą atitinkančių sprendimų, tai mūsų užsienio politika ir toliau atrodys kaip klaidžiojimas tarp dviejų pušų, kai lyg ir žinomas kelionės tikslas, bet norima pademonstruoti, kad visi čia mąsto savo galva.
Deja, kol kas ši praktika nepadėjo nei vidaus, nei užsienio politikos atžvilgiu. O ateities perspektyvoje, galime prarasti ir bet kokią reputaciją galimų partnerių akivaizdoje.
