Nuosaikiam žmogui vis sunkiau atrasti savo vietą ir būti išgirstam nuomonėmis ir skubiomis reakcijomis varomoje viešojoje erdvėje.

„Aš noriu, kad jūs panikuotumėte!“, - kalbėdama praėjusiais metais vykusiame Pasaulio ekonomikos forume Davose pabrėžė tų pačių metų pabaigoje metų žmogumi išrinkta Greta Thunberg. Bijau, kad jos raginimas yra gerokai arčiau tiesos, nei tai sakydama įsivaizdavo pati Greta.

Vienas ryškiausių procesų socialinių tinklų išplėstoje viešojoje erdvėje – nuosaikios diskusijos ir dialogo nykimas. Beveik visos suinteresuotos grupės ar atskiri žmonės viešąją erdvę mato kaip galimos pergalės ar pralaimėjimo lauką, kuriame reikia desperatiškai burti draugus ir atskirti bei naikinti priešus.
Paulius Gritėnas
Panika jau gerokai persmelkė ir įsiskverbė į viešas diskusijas, paversdama jas žaibiškais emocingais susidūrimais, kuriuose nebelieka vietos išklausymui, apmąstymui ir garbingam kitos nuomonės priėmimui.

Žinoma, G. Thunberg turėjo galvoje klimato kaitos klausimą, kurio sprendimas yra gerokai nukištas politinėje darbotvarkėje.

Žinoma, jos intencijos yra geros, o problema išties aktuali. Bet panika ir pyktis yra gerokai užvaldę ir tuos, kurie stovi kitoje šios žinutės pusėje. Tuos, kurie klimato kaitos procesą neigia kaudamiesi su 16-metės švedės mergaitės įvaizdžiu.

Vienas ryškiausių procesų socialinių tinklų išplėstoje viešojoje erdvėje – nuosaikios diskusijos ir dialogo nykimas. Beveik visos suinteresuotos grupės ar atskiri žmonės viešąją erdvę mato kaip galimos pergalės ar pralaimėjimo lauką, kuriame reikia desperatiškai burti draugus ir atskirti bei naikinti priešus.

Istorikas Timothy Snyderis savo knygoje ‚Apie tironiją“ užsimena net apie kelis istorinius pavyzdžius, kai demokratijos pabaigos pradžia tapo nuosaikumo išsižadėjimas. Nuosaikią ir racionalumo bandančią ieškoti poziciją pakeisdavo draugo-priešo dichotomija ir tikinimas, kad gyvename unikaliais didžiojo pokyčio laikais, kai būtinos neįsivaizduojamos ir moralumo ribas peržengiančios priemonės.

Savo knygoje T. Snyderis cituoja žydų kilmės literatūros tyrinėtoją Viktorą Klempererį, kuris analizavo nacių vadų kalbas.

Vienas iš ryškiausių totalitarinės visuomenės transformacijos ženklų buvo būtent nuosaikumo panaikinimas viešojoje erdvėje. Būti nuosaikiu reiškė tiesiog nebūti.
Paulius Gritėnas
Vienas iš svarbiausių uždavinių buvo įtvirtinti mąstymą, kad sakant „žmonės“ turima galvoje tik atskira, tau artima žmonių grupė.

Susidūrimas su kitu ar kitokia nuomone visada nacių kalboje buvo įvardinama kaip „kova“. Bet kokia kritika vadui ar jo sprendimams tapdavo „juodinimu“.

Ieškantys nuosaikiojo kelio buvo traktuojami kaip silpnavaliai, negebantys pasirinkti griežtos ir aiškiai atribotos pozicijos. Vienos ir neginčijamos tiesos. Šiame kontekste didesnė pagarba juntama netgi ideologiniam priešui.

Nenuostabu, kad Hitleris žymiai didesnį entuziazmą juto bendraudamas su kitoje politinės atkarpos pusėje stovinčiu Stalinu, o ne su kultūriškai artimais, bet nuobodžiais, vidurio pozicijos ir diplomatinio sprendinio ieškančiais Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos lyderiais.

Vienas iš ryškiausių totalitarinės visuomenės transformacijos ženklų buvo būtent nuosaikumo panaikinimas viešojoje erdvėje. Būti nuosaikiu reiškė tiesiog nebūti.

Tiesa, nuosaikumas vis dar vertinamas kaip teigiama asmeninė savybė. Tai įrodo ir faktas, kad dalis Lietuvos rinkėjų prezidento rinkimuose parėmė nuosaikumą ir susitarimą žadėjusį Gitaną Nausėdą. Jis pats neslėpė, kad prijaučia buvusio prezidento Valdo Adamkaus politinio veikimo principams, kurie buvo neatsiejami nuo pastangų moderuoti ir vengti skirtingų grupių supriešinimo.
Paulius Gritėnas
Drįstu teigti, kad panašios tendencijos vis ryškiau matomos ir dabarties pasaulėžiūrų konfliktuose.
Nuosaiki pozicija darosi vis mažiau įtakinga ir vis silpniau atstovaujama ne tik viešuose komentaruose, bet ir politinių partijų lauke. Iš komentatoriaus ar politiko reikalaujame griežto ir aiškaus atsiribojimo nuo atskirų idėjų, temų ar asmenybių.

Politikoje tai ryškiausiai pasirodo centristinių politinių jėgų sunykimu. Politinis centras vis dažniau priskiriamas tiesiog tradicinėms politinėms kairės ar dešinės jėgoms. Radikalesnių politinių jėgų jis dažnai pakrikštijamas paniekinamu isteblišmento terminu.

Simboliška, kad Lietuvos politiniame gyvenime Centro partijos vėliavą pastaruoju metu nešioja tie, kurių neapkaltinsi nei nuosaikumu, nei gebėjimu atrasti kompromisus.

Tiesa, nuosaikumas vis dar vertinamas kaip teigiama asmeninė savybė. Tai įrodo ir faktas, kad dalis Lietuvos rinkėjų prezidento rinkimuose parėmė nuosaikumą ir susitarimą žadėjusį Gitaną Nausėdą. Jis pats neslėpė, kad prijaučia buvusio prezidento Valdo Adamkaus politinio veikimo principams, kurie buvo neatsiejami nuo pastangų moderuoti ir vengti skirtingų grupių supriešinimo.

Problema čia ta, kad nuosaikumas kaip asmeninė savybė tuojau pat nustojama vertinti politinio veiksmo ir rezultato lauke.

Didžioji dalis nepatenkintų prezidento laikysena konflikto dėl susisiekimo ministro metu dabar apeliuoja būtent į per didelį nuosaikumą. Bet ar iš tiesų kalta nuosaiki pozicija, o ne jai demonstruojama nepagarba?

Greitos informacijos, greitų sprendimų, greitų pokyčių ir greito gyvenimo kontekste nuosaikumas praranda savo galią. Mes norime sulaukti kitų nuosaikumo, tačiau patys stokojame kantrybės ir pasiryžimo demonstruoti tokią pačią poziciją.

Nuosaikumas nėra savaiminė vertybė. Kai kuriais klausimais jis gali būti toks pats ydingas kaip ir nieko nedarymas. Bet nuosaikumo išsižadėjimas veda prie istoriškai pavojingų pavyzdžių atsikartojimo.

Prie visuomenių, kuriose visi vieši klausimai ir problemos sprendžiami sukauptos galios ar garsesnio triukšmavimo principu.