Emmanuelis Macronas nėra vienareikšmiškai vertinamas politikas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kai kuriuos itin skeptiškai nuteikia jo naivia ar minkšta vadinama pozicija Rusijos atžvilgiu. Kai kuriuos atgraso nepamatuotas ryžtas ar entuziazmas, retkarčiais išsprūstantys populistiniai pasisakymai ar noras sugriebti ir konsoliduoti lyderystę Jungtinę Karalystę prarandančioje Europos Sąjungoje.
Kitiems imponuoja E. Macrono vizionieriškumas, jo gebėjimas kalbėtis su bet kuriuo socialiniu sluoksniu. Sutikime, retas Lietuvos politikas gebėtų solidžiai atsilaikyti prieš intelektualių studentų auditoriją ir nežinomus klausimus nesuderintomis temomis. Prancūzijos prezidentas tokiuose pokalbiuose nardo kaip žuvis vandenyje.
Jis geba šokinėti nuo filosofinių iki geopolitinių ar itin technokratiškų klausimų. Pasiūlyti idėjas, kurios apjungia įvairių pusių interesus ir išties žada neapibrėžtą, bet įmanomą progresą. E. Macronas gali pasiūlyti kontinentinio masto viziją ir ekonomikai, ir švietimui, ir gynybai. Kad ir kaip vertintume šių siūlymų turinį, su jais negalima nediskutuoti ar jų neaptarinėti.
Prancūzijos prezidento sėkmės paslaptimi dažnai vadinamas jo asmeninis žavesys, gebėjimas prisiderinti prie skirtingų auditorijų ar atšviežinti tose pačiose temose dažnai užrūgstantį politinį lauką. Bet aš šios sėkmės šaknų ieškočiau kiek giliau.
Kodėl Macronas mums atrodo „kitoks politikas?“. Savo šios savaitės komentare apie E. Macrono politinę asmenybę Linas Kojala konstatavo, kad jo pastangos sveikintinos, nes „politika Vakaruose nuolat balansuoja ties „idėjine sausra“ ir perdėta orientacija į techninį procesą“.
Atsispirdamas nuo šios bičiulio Lino tezės pastebėsiu, kad E. Macronas neslėpdamas pozicionuoja save kaip politiką humanitarą. Net ir vizito Vilniaus universitete metu jis pabrėžė, kad „filosofija visada buvo su manimi, nuolatos ja domiuosi, ji man padeda geriau veikti“.
Filosofinis išsilavinimas neabejotinai išskiria Prancūzijos lyderį kitų pasaulio lyderių ir šiuolaikinių politikos tendencijų kontekste. E. Macronas turi turtingą žodyną, puikiai moka dėstyti savo mintis, įvilkti jas į platesnį kontekstą, argumentuoti ar pastebėti kitų argumentavimo trūkumus.
Nedrįsčiau vadinti Prancūzijos prezidento „prezidentu filosofu“, bet jis neabejotinai vienas retų šalies vadovų, kurie gerai supranta ir išnaudoja humanitarinio išsilavinimo teikiamus pranašumus. Technokratiškoje Europos lyderių aplinkoje tai jį išskiria ir daro išraiškingesniu, suprantamesniu ar įdomesniu platesniam ratui žmonių.
Pastaraisiais dešimtmečiais matome vis didesnį politikos biurokratėjimą ir technokratijos triumfą prieš idėjinius, pasaulėžiūrinius konfliktus. Politikos kalba vis labiau tampa ekonomine, o politiko įvaizdis vis labiau artėja prie sėkmingo vadybininko ar administratoriaus.
Viešai konstatuojamas nusivylimas Seimo rinkimų debatais, asmenybių, naujų lyderių, naujų siūlymų trūkumu yra viso šio proceso pasekmė.
Politiniai debatai virto buhalteriniais ar savotiškais terapiniais debatais. Tai yra, juose aptariami pinigų dalybos, perskirstymo ar papildomo finansavimo klausimai ir liejamos emocijos dėl tikrovės kaitos ir įvairių naujų socialinių reiškinių, prie kurių daliai žmonių sunku prisitaikyti ar juos interpretuoti.
Mūsų politikoje labai trūksta humanitarinio dėmens. Trūksta vizijų ne apie pensijų, pašalpų ar darbo užmokesčio dydį, o apie Lietuvos valstybės, jos kultūros, jos žmonių santykį su kintančiu pasauliu. Trūksta drąsių sprendimų, galinčių ne nuolat reformuoti, o vystyti sistemas.
Trūksta kontekstų ir įžvalgų, gebančių parodyti mus iš šalies mums patiems, išmesti visuomenę į savęs pačios reflektavimo būklę. Trūksta pasakojimų ir naratyvų, kurie kalbėtų apie tokią tikrovę, kurioje gyvename, o ne kurioje kažkas vis dar įstrigęs ar manosi galintis sugrąžinti ar užkonservuoti.
E. Macronas nuolat kalba apie ateities Europą ir ateities Prancūziją. Viena vertus, tai lemia dažnus šūvius pro šalį ar diskutuotinus teiginius, kartais nepamatuotas vizijas ir planus. Kita vertus, jis bent jau atlieka politiko prievolę ir bando suformuluoti ateities gyvenimo strategiją. Atsakyti į klausimus ne su jais susidūrus, o užbėgant įvykiams už akių. Formuoti upės vagą, o ne plaukti pasroviui.
Politikoje trūksta humanitarinės lyderystės – filosofų, istorikų, filologų, menininkų ne epizodiško, o nuolatinio dalyvavimo, viešojo diskurso praplėtimo. Apie tikrovę negalima kalbėti vien teisine, buhalterine ar ūkio kalba. Toks kalbėjimas neatspindi viso problemų lauko ir neatliepia visos politinių klausimų įtampos.
Klausimas „kaip gyvensime po dešimtmečio?“ nėra susijęs vien su ekonominiais ar socialiniais rodikliais, geopolitinėmis pozicijomis, bet ir su žmogaus teisių, kultūros, tapatybės klausimais. Jam reikia ne tik atsakymo per minutę, bet ir valandų, dienų, mėnesių ar metų diskusijos.
E. Macronas bando spręsti didžiuosius politinius klausimus matydamas šį humanitarinį kontekstą. Mes, matydami šiuos jo bandymus, nebūtinai susižavime atsakymais, bet intuityviai suprantame, kad tokių sprendimo būdų stokojame.
Štai čia didžioji Macrono paslaptis. Štai čia galimybė pasipildyti mūsų „idėjinės sausros“ ir rinkėjų abejingumo kamuojamam politikos laukui.
