Praėjusių metų gegužės mėnesį, Šeimos maršo išvakarėse, rašiau, kad ši iniciatyva vienija norinčius išlaisvinti savo pyktį ir nusivylimą. Tuo metu retoriškai kėliau klausimą: kiek toli gali nužengti ši išlaisvinta neapykanta?
Rugpjūčio 10-ąją į šį klausimą buvo atsakyta fiziškai. Sukeltos riaušės prie Seimo ir jei ne pavėluotai, bet galiausiai atvykęs pastiprinimas, viskas galėjo baigtis ne tik sužeidimais, bet ir mirtimis ar JAV Kongreso nusiaubimą primenančiu chaosu Seimo rūmuose.
Sausio 13-ąją į šį klausimą atsakyta ir morališkai. Kelių tūkstančių minia, kurioje buvo matomi etatiniai Šeimos maršo apjungti ir išjudinti protestuotojų veidai, savo baubimu užgožė valstybės vienybę ir susitelkimą demonstruoti turintį minėjimą. Nepadėjo nei Laisvės premiją gavusių Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos atstovų vardai, nei apeliacijos į Sausio 13-osios aukų atminimą.
Provokacija pavyko. Pirmą kartą per tris minėjimų dešimtmečius mažos, bet ryžtingai nusiteikusios ir organizuotis išmokusios minios neapykanta ir baubimas tapo ne tik kalbų fonu, bet ir pagrindine dienos naujiena. Gražus naratyvas apie tariamą valstybės susiskaldymą tiems, kurie nori matyti silpnėjančią ar savo valstybingumo abejojančią Lietuvą.
Kodėl ši neapykanta neslopsta, bet net ir peržengia naujas ribas?
Pirma, neapykantos augimą pakursto politinis susiskaldymas ir nesugebėjimas bendrai veikti valstybės interesų labui. Simpatijas ar garsiai neišsakytą paramą kalbantiems neapykantos kalba demonstruoja ne tik politikos paraščių veikėjai, bet ir tie, kuriems suteiktos aukščiausios politinės galios.
Lietuvos politikoje vis labiau toleruojama praktika tampa savęs apsibrėžimas per priešą. Ir nesvarbu, kad tas priešas yra dalį visuomenės taip pat atstovaujantis politikas ar politinė partija. Nesvarbu, kad tas priešas yra toks pats demokratinės visuomenės veikėjas, turintis teises ir laisves išsakyti kitokią nuomonę, spręsti ir elgtis kitaip.
Pastaruoju metu politinėje erdvėje apsibrėžimas vyksta būtent išgryninant priešą ir savo auditorija paskelbiant, kad valstybėje taika, ramybė ir klestėjimas įsivyraus tik tada, kai bus išstumti, užtildyti ar sunaikinti tie, kurie mato situaciją kitomis spalvomis.
„Jei tik jie su mumis kalbėtųsi“, – sako tie, kurie ateina kurti dialogą su kartuvėmis arba įvertina vien jau kitaminčio egzistavimą baubimu. Dialogo, susikalbėjimo, pagarbos, orumo išlaisvinimo čia nėra. Čia išlaisvinama tik neapykanta.
Jei norite realių susikalbėjimo pavyzdžių, pažvelkite į katalikiškų pažiūrų konservatorių, intelektualą Andrių Navicką, viešai pasveikinantį ir gražiu žodžiu pagerbiantį homoseksualumo neslepiantį Laisvės partijos narį, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką Tomą Vytautą Raskevičių.
Du skirtingų socialinių ir politinių atspirties taškų žmonės, gebantys gerbti vienas kito skirtumus ir susitarti dėl bendražmogiškųjų bendravimo ir veiklos principų. Rodantys pagarbą ne todėl, kad vykdomi jų reikalavimai, o todėl, kad išties nori kalbėtis ir suprasti vienas kito interesus bei vertybes.
Antra, Lietuvos visuomenėje per daug abejingumo, matant neapykantos kalbą ir moderniųjų jedinstvininkų formavimąsi. Viskas užsibaigia ties kritika ir pasibaisėjimu socialiniuose tinkluose. Manau, kad ši Sausio 13-oji yra gyvas pavyzdys, kaip į virtualią erdvę nueinančios Laisvės kartos vakuumą realioje viešojoje erdvėje užima gerai organizuoti provokatoriai.
Taikus pilietinis atsakas šioje situacijoje būtų geriausia atsvara baubimui. Valstybinės šventės turėtų sutraukti daugiau tų, kurie mano, kad valstybė ar pilietiškumas išsiskleis savaime besimaterializuojančių idėjų pavidalu. Kitaip ir toliau matysime kelių tūkstančių minios dangstymąsi tautos ar piliečių vardu.
Trečia, turėtume rimčiau vertinti prieš mūsų akis vykstantį kurstymą pykčiui ir ribų peržengimui. Šis procesas tiek pat spontaniškas, kiek ir organizuotas. Akivaizdu, kad jame savo vietą atranda vadinamosios alternatyvios žiniasklaidos veikėjai, platinantys tai, ką buvusio JAV prezidento atstovė spaudai pavadino „alternatyviais faktais“.
Neapykantos kurstymu užsiima ir laikinai į minios pusę perbėgantys, o prasidėjus riaušėms už policijos nugarų išplėstomis akimis žiūrintys politikos marginalai, avantiūristai ir populistai. Jiems svarbus tik jų kitos kadencijos užsitikrinimas, Seimo nario finansinis ir visuomeninis statusas, o kartais net ir paprasčiausia neliečiamybė.
Prie sąmoningų neapykantos kurstytojų, šmėžuojančių VSD pažymose, prisijungia ir įvairūs visuomenėje žinomi asmenys, kurie savo asmeninės nesėkmės ar potencialo neišpildymą, blėstantį populiarumą ar tiesiog narcisizmą paslepia po protestu prieš tai, kas vadinama sistema.
Jie turėtų prisiminti, kad dalyvavimas šioje pykčio bakchanalijoje turi ne tik reputacines, bet ir moralines pasekmes. Minios galia yra maloni tol, kol ji neatsisuka prieš tave patį arba vieną dieną nusprendi sugrįžti prie kritinio požiūrio ir tada staiga pamatai, kad tavo žodis nieko nebereiškia.
Baubimas, kurį girdėjome Sausio 13-ąją, yra tik vienas iš pavojaus ženklų. Pavojaus, kad Lietuvoje bandoma ne tik tikrinti demokratijos ribas, bet ir kurstyti ekstremistines nuotaikas. Viskas arba nieko. Tokioje pozicijoje viskas lieka užnugaryje, viskas nesvarbu, viską užtildo ciniška baubimo banga.
Ar svarbi Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, ar svarbus Sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimas, jei bet kokį valstybės interesą užgožia neapykanta dabartinei valdžiai ir jos asmenybėms? Čia nebelieka vietos pagarbai, orumui ar žmogiškumui.
Tam reikia griežto, racionalaus, o svarbiausia – bendro politinio ir visuomeninio atsako. Aiškaus linijos užbrėžimo – visos skirtys nesvarbios, jei kalbame apie valstybei svarbius dalykus. Mes netylėsime pykčio akivaizdoje. Jūs galite baubti prieš politines pažiūras, bet ne prieš mūsų laisvę.
Deja, kai kurie pasirenka nusiplauti rankas. Pavojingi neapykantos žaidimėliai tęsiasi.
