Pasaulio akyse Baltijos valstybės labai dažnai traktuojamos kaip bendrus interesus puoselėjančių valstybių junginys. Tai demonstruoja ir daugiau ar mažiau bendru greičiu vykdyti stojimo į Europos Sąjungą ar NATO procesai, kiti geopolitiniai įvykiai, kuriuose Baltijos šalys reprezentuoja save ne paskirai, o kaip vienmintį trejetuką.
JAV prezidentas dažnai susitinka su visais trimis Baltijos valstybių vadovais vienu metu. Baltijos valstybės vis dar teoriškai lieka Pribaltika pramintu vienetu ir Kremliaus akyse. Šiaurės šalys kalba apie jų ir Baltijos valstybių bendrystę, o ne pavienius, skirtingo reikšmingumo partnerius. Trejetu viename mes esame ir kalbant apie regionionio saugumo, NATO gynybos planų kontekstą.
Socialiniame ir populiariosios kultūros lygmenyje Baltijos sesių ir bendrumo pasakojimas taip pat vis dar gyvas. Latvija ir Estija Lietuvos akivaizdoje nėra užsienis. Iš šių valstybių tikimasi įvairiausios paramos ir bendradarbiavimo: nuo bendrų gynybos planų iki broliško balsavimo Eurovizijos dainų konkurse.
Teoriškai galime teigti, kad panašiu metu nepriklausomybę atgavusių valstybių sinergija, bendrystės dvasia vis dar egzistuoja. Praktika ir kritiškesnis žvilgsnis gali priversti suabejoti, ar iš tiesų Baltijos valstybės turi bendrą interesą.
Kaip ir giminėse, kur didžiausius pykčius ir skirtis sukelia finansiniai reikalai, taip ryškiausiai Lietuvos, Latvijos ir Estijos interesus skiria ekonomika.
Pirmiausia, akivaizdu, kad Baltijos valstybės nuo pat 90-ųjų konkuruoja dėl investuotojų. Lietuva save pozicionavo kaip „Baltijos tigrą“. Estija skelbia sukūrusi pirmąją skaitmenizuotos aplinkos visuomenę ir savo pavadinimą rašo E-stija (E-stonia), pabrėždami lyderiavimą informacinių technologijų taikyme ir vystyme.
Lietuvoje iki šiol populiarus Estijos vijimosi naratyvas. Estija daugeliu atvejų yra suprantama ne kaip pavyzdinis partneris, o kaip konkurentas, startavęs iš tų pačių pozicijų, bet palankių aplinkybių (ar netiesioginės Suomijos pagalbos) dėka pralenkusi ir atsiplėšusi.
Su Latvija lietuviai nuolat įsivelia į smulkius ginčus, kuriuos stebėtinai sunkiai sprendžiame. Nuo ginčo dėl jūros sienos ir Būtingės terminalo statybos iki lietuvių išmontuoto latviams reikšmingo Rengės geležinkelio ruožo, kuris atkurtas tik po Europos Komisijos Lietuvai skirtos baudos.
Visagino atominės elektrinės projektas pademonstravo kaip sudėtinga susitarti vidinėse politinėse kovose ir skirtinguose interesuose stringantiems trijų valstybių politikams. Kaimynų entuziazmo nesukėlė ir suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas. Stringa net ir visoms šalims naudinga, bet skirtingais greičiais ir vis su naujais papildymais rengiamas „Rail Baltica“ projektas.
Naujausiu nesusikalbėjimo pavyzdžiu tapo Latvijos ekonomikos ministro Ralfo Nemiro pareiškimas, kad jie „supranta lietuvių rūpestį dėl Astravo atominės elektrinės saugumo“, tačiau sprendimą dėl prekybos rusiška elektra priims atsižvelgdami į savo interesus.
Nepaisant vėlesnių Rygos tikinimų, kad joks sprendimas nebus priimtas, o Latvija Astravo atominės elektrinės klausimu palaiko lietuvius ir bendrai „laikosi neutraliai“, viešojoje erdvėje kilęs sujudimas rodo, kad bendradarbiavimo ir žinojimo, kokie sprendimai priimami nėra daug.
O būtinybė Baltijos valstybėms veikti bendrai – daugiau nei akivaizdi. Taip, turime sričių, kuriose konkuruojame ir privalome apginti atskirus interesus, bet dabartinė geopolitinė situacija ir neišnaudotos galimybės reikalauja veikti jei ne vienybės, tai bent jau veiksmų koordinavimo dvasioje.
Lietuvai nerimą kelia Vilniaus pašonėje statoma Astravo atominė elektrinė ir maksimali Kaliningrado srities militarizacija.
Latviai gali jausti nerimą dėl besiplečiančios baltarusiško ir rusiško kapitalo įtakos bei ne itin sėkmingo ir vis dar visuomenę skaldančio rusakalbių integracijos proceso. Estija išgyvena vidinės politikos krizę, į valdžia prasiveržus kraštutinių dešiniųjų politinei jėgai, visuomenėje didėjant socialinėms skirtims ir neišsipildant ekonominiams lūkesčiams.
Net ir Rusijos atžvilgiu buvusi vieninga izoliacinė politika Rygai ir Vilniui netikėtai pralaužta Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid vizito į Maskvą ir susitikimo su Vladimiru Putinu.
Šio sprendimo motyvai nebuvo aptarti Baltijos valstybių gretose. Tai leidžia teigti, kad ir vieninga užsienio politika pamažu aukojama dėl atskirų politinių ambicijų ar paslaptingų strategijų.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda žengė teisingą žingsnį šios savaitės vizito Estijoje metu pasiūlęs atkurti dažnesnių Baltijos politinių lyderių susitikimų formatą. Bet tai tik pirmas ir pats lengviausias žingsnis.
Toliau seks sudėtingas interesų derinimo procesas, kurį lydės visų trijų prezidentų juntamas vidinės politikos spaudimas ir, galiausiai, blėstantis entuziazmas bei nuovargis.
Jei pavyks nepasiduoti ir išgryninus bendras problemas rasti bent kelis konstruktyvius sprendimus, tai bus pozityvus ženklas visam regionui ir perspėjimas tiems, kurių tikslas suskaldyti ir sukiršinti Baltijos šalis.
Latvių ar estų kalbų mokymasis šiuolaikinėje Lietuvoje atrodo didesnė egzotika nei domėjimasis geografiškai žymiai labiau nutolusiomis ir mažesnę įtaką mums turinčiomis kultūromis.
Baltijos šalių žurnalistai kartais susijungia bendriems tyrimams ar žurnalistiniams projektams, tačiau skaitytojai labai menkai domisi tuo, kas vyksta kaimyninėse valstybėse.
Vargu ar sutiktas gatvėje žmogus galėtų pasakyti, kas šiuo metu yra Latvijos prezidentas. Dar liūdniau tai, kad vargiai ką jis papasakotų ir apie šiuolaikinį Latvijos ar Estijos kultūrinį gyvenimą. Didžioji dalis žinių apie kitas valstybes vis dar mena sovietinius laikus ar tų laikų žymias asmenybes. Ir tai nėra pozityvus ženklas.
Mes nejaučiame vienas kitų nuotaikų ir gerai nesuprantame kitų Baltijos valstybių problemų. Susikibusiomis rankomis sukurtas Baltijos kelias tapo istoriniu prisiminimu, o vienybės vaizdinys savotiška paguoda ir pasiaiškinimu, kodėl trijų tautų socialiniai, kultūriniai ir net politiniai saitai pamažu eižėja.
Mums reikalingas naujas Baltijos kelias. Kad ir ne fizinis. Ne susikabinimas rankomis, bet aktyviųjų visuomenės dalių artėjimas ir bendrų interesų atradimas. Baltijos šalių vienybė galima tik turint tvirtą pamatą ir po 30 metų šis pamatas reikalauja skubaus atnaujinimo.
