Paulius Gritėnas. Ar liko dar vietos kritiniam mąstymui?

Šios savaitės diskusija dėl Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimo paversti Lukiškių aikštė atviru paplūdimiu buvo dar vienas bendras užlipimas ant to paties grėblio. Pasikartojantis apsistumdymas neįvykusio pokalbio fone.

Visuomenė dar kartą skilo akimirkos diskusijai, kurioje vyravo emocijos ir staigus išsilakstymas į skirtingus poliarizacijos taškus. Vieni giedojo giesmes aikštės sakralumui, kiti – kvietė nepasiduoti jokiems ribojimams švęsti laisvę. Griebtasi ir politinių, ir komunikacinių instrumentų. Apeliuota į viską ir visus.

Tiesa, kažkur per vidurį dar kartą įstrigo tie, kuriems šis klausimas nepasirodė toks svarbus. Tie, kurie nepanoro dalyvauti diskusijoje, verčiančioje pasirinkti aiškias priešų ir draugų stovyklas, paremti ar pasmerkti atskiras iniciatyvas ar idėjas, o galiausiai ir už jų tariamai tvyrančias didžiąsias ideologijas.

Tokiomis akimirkomis pasigendu provokuojančios kiniko Diogeno figūros, kuri lyg Senovės Atėnuose prasieitų per viešąją erdvę su žibintu, klausdama: „Ar čia dar yra žmonių? Ieškau žmogaus.“

Susidaro įspūdis, kad mūsų viešoji erdvė vis labiau traukiasi. Vis dažniau įsigali principas – privalai pasirinkti poziciją. Nes blogiausia, kas gali nutikti, tai nedalyvauti, tylėti, o išvis baisiausia – ironizuoti situaciją. Tuomet įsižeidusios lieka abi pusės.

Žinoma, situacija niekuomet nebuvo ideali. Visuomenei reikšmingi klausimai visuomet turi užprogramuotą konfliktą. Problema tik ta, kad mes imame atsisakyti net ir svarstymo, diskusijų, planavimo, interesų derinimo laiko. Projekto sėkmę lemia greitas, efektyvus ir naują galią kuriantis įgyvendinimas.

Vieną viešųjų ryšių krizę perdengia kita. Komunikacines klaidas taisome komunikacinio aktyvumo maksimumu. Visame šiame greitai besiplėtojančiame emocijų, įvaizdžių, priderintų argumentų ir nutylėtų problemų žaidime pradingsta galimybė susitarti ar persvarstyti savo veiksmus kritiškai.

Tuo metu įvairiose strategijose nuolat pabrėžiama kritinio mąstymo, racionalumo, gebėjimo susitarti būtinybė. Deklaruojamo kritiškumo, pilietiškumo, neabejingumo tiek daug, o tikrovėje šios kokybės sunkiai atranda vietą tame bendrame visuomenės pokalbyje, kurį vadiname viešuoju diskursu.

Kodėl man staiga parūpo kritinio mąstymo problema? Prisipažinsiu, kad klausimas užgimė stebint diplomus atsiimančius Vilniaus universitete studijas baigusius jaunus žmones. Jų žengimas į naują gyvenimo etapą palydimas ir naujos priėmimo kampanijos šūkio „Mąstome savo galva“.

Išties, universitetas vis dar turi prabangą ir privilegiją sukurti unikalią aplinką, unikalią erdvę kritiniam mąstymui, intelektualinėms pastangoms, norui pažinti ir suprasti kitokias pažiūras bei nepažintas idėjas. Aukštąjį mokslą baigęs žmogus turėtų išsinešti ir taikyti ne tik techninį žinojimą, bet ir tam tikrus bendruosius principus.

Jis turėtų mokėti diskutuoti, argumentuoti, išklausyti ir suprasti. Turėtų žinoti savo gebėjimus ir mokėti pripažinti savo žinojimo ribas. Ne visus persmelkia šie bendrieji principai, bet didžioji dalis lieka vienaip ar kitaip jų paliesti. Gal ir nesupratę, bet patyrę pagarbios mąstymo erdvės privalumus.

Ir štai žvelgiant į tuos jaunus žmones kyla natūralus klausimas: ar mūsų viešojoje erdvėje yra vietos jų kritiniam mąstymui? Ar yra vietos tiems bendriesiems pagarbos, orumo, doros principams, kuriuos bando skiepyti kiekviena aukštojo mokslo įstaiga?

Stebint tokią viešąją erdvę, kokią ją turime dabar, susidaro įspūdis, kad tie jauni intelektualai, paliekantys universiteto mąstymo erdvę, iškeliauja ten, kur jiems diegti principai atsimuš į šimtus kompromisų barjerų.

Šiems žmonėms bus labai sunku save įprasminti ir įgyvendinti ne tik asmeninius, bet ir visuomeninius tikslus, kuriuos jiems išlydėdamas iškelia universitetas. Jie privalės arba prisitaikyti, arba atsiriboti nuo aktyvaus dalyvavimo, pilietiškumo, kritiškumo pažado, nenorėdami veltis į intrigas, rizikuoti savo karjera ar įvaizdžiu.

Potencialūs aktyvūs viešosios erdvės dalyviai, garbingi dialogo partneriai gali tapti abejingais, tylinčiais ar tiesiog ironijos ir sarkazmo ginklais besiginančiais tyliosios mažumos atstovais. Žmonėmis, kurie tiesiog neturi kritinės distancijos, apmąstymo, permąstymo, klaidos galimybės.

Labai tikiuosi, kad daugeliui pavyks atsilaikyti, atrasti deramą savo vietą. Bet dabartyje šios vietos viešojoje erdvėje paliekama vis mažiau. Privatumo, autentiškumo, dialogo erdvė traukiasi. Vis daugiau patirčių tampa socialinio, o ne individualaus gyvenimo dalimi.

Ir šiose socialinėse patirtyse reikalaujama aktyvaus dalyvavimo bei aiškios pozicijos. Taip egzistencija tampa viešųjų pasirinkimų suma.

Rinktis privalai nuolat ir pasirinkimų spektras – nuo prekės ženklų iki pasaulėžiūros. Visi tavo pasirinkimai vėliau tampa neatsiejama tavo viešos tapatybės dalimi. O nesirinkti – tokio pasirinkimo nėra.

„Didelė laimė nežinoti tiksliai, kokiame gyveni pasaulyje“, – viename iš savo eilėraščių rašė Lenkijos poetė, Nobelio literatūros premijos laureatė Wyslawa Szymborska. Mes gi gyvename taip, lyg žinotume. Ir beliko tik užpildyti tuščius teisinių knygų lapus. Reglamentuoti, apibrėžti, nurodyti ir įteisinti arba uždrausti.

Palikime bent jau vietos kritiniam mąstymui.