Dešinieji nuo šiol turėtų nebegerti kompanijos „Coca-Cola“ gėrimų. Tokia naujausia Jungtinių Valstijų politinių karų pasekmė. Ir dar vienas pavyzdys, kaip politizuota viešoji erdvė keičia net tokius kasdienius pasirinkimus.
JAV respublikonų partijos nariai nusprendė boikotuoti „Coca-cola“, kai šios kompanijos vadovas Jamesas Quincey‘is sukritikavo Džordžijos valstijoje patvirtintus naujus rinkimų įstatymo pakeitimus, sugriežtinančius rinkimų tvarką ir teoriškai sumažinsiančius rinkėjų aktyvumą.
Dabartinė Jungtinių Valstijų demografinė situacija vis sunkesnė respublikonų partijai, kuri remiasi politiškai aktyvių ir idėjiškai ištikimų vidutinio ir vyresnio amžiaus baltaodžių rinkėjų palaikymu. Geriausias būdas užtikrinti, kad rinkimų rezultatai būtų palankūs respublikonams, yra išsaugoti šią aktyvią rinkėjų bazę ir kaip įmanoma sumažinti potencialių demokratų rinkėjų aktyvumą.
Todėl Džordžijos valstijoje patvirtinti įstatymų pakeitimai dalies visuomenės matomi kaip politinis žaidimas, taisyklių pakeitimas, naudingas vienai politinei grupei ir apribojantis kitos politinės grupės rėmėjų galimybes.
Toks respublikonų daugumos sprendimas Džordžijoje sulaukė ne tik Atlantoje būstinę turinčios „Coca-colos“ vadovo kritikos, bet ir Major League Baseball (MLB) vadovų sprendimo perkelti Atlantoje turėjusias vykti beisbolo visų žvaigždžių rungtynes į Denverį, Kolorado valstiją.
Tai ne pirmas ir ne paskutinis įvykis, kuris pademonstruoja Jungtinių Valstijų politinį susiskaldymą ir politikos persismelkimą į socialinius, kultūrinius, ekonominius ar sporto pasaulio procesus.
Panašų boikotą praėjusių metų liepos mėnesį inicijavo demokratų partijos narė Alexandra Ocasio-Cortez, paraginusi boikotuoti ispanakalbių valdomos ir jų gretose populiarios „Goya Foods“ kompanijos produktus. Tokį boikotą išprovokavo viešos kompanijos vadovo Roberto Unanue liaupsės buvusiam prezidentui Donaldui Trumpui.
Šis įvairių kasdienių reiškinių politizavimo procesas tik dar labiau įsibėgėjo kartu su vakarietiškoje viešojoje erdvėje plintančios vadinamosios cancel culture (atmetimo kultūros) pavyzdžiais.
Krepšininkas Meyersas Leonardas ne tik turėjo sumokėti baudą ir viešai atsiprašyti, bet ir galiausiai liko be klubo, kai interneto transliacijos metu žaisdamas kompiuterinį žaidimą nesusimąstydamas pavartojo žydų kilmės asmenis įžeidžiantį terminą.
Kilus skandalui M.Leonardas buvo atribotas nuo komandos, vėliau iškeistas į kitą klubą, kuris jį atleido. Karjeros statistika lyg ir rodytų, kad krepšininkas turėtų būti neblogas pasirinkimas energijos įnešančio aukštaūgio ieškančioms komandoms, bet vienintelis užsiėmimas, kurį šiuo metu galės veikti M.Leonardas – jautrumo kursai ir susitikimai su Holokaustą išgyvenusiais asmenimis.
Tokių atvejų, kai pavienės klaidos, neapgalvoti pasisakymai ar senos socialinių tinklų nuodėmės pasiveja garsius muzikantus, sportininkus, aktorius ar kitus pramogų pasaulio veikėjus, vis daugėja. Cancel culture įtraukia visų politinių pusių žaidėjus ir tampa smagia viešojo teismo ar viešojo keršto pramoga nuo tylos akimirkos nuobodžiaujantiems viešosios erdvės dalyviams.
Kaip jau minėjau, panašus procesas vyksta visoje vakarietiškoje viešojoje erdvėje, tad jo dalimi tampame ir mes.
Viena vertus, normalu, kad išsiplėtusiame komunikacijos ir saviraiškos lauke turime vis daugiau moralinių vertinimų, nuomonių, garbinimo ir pasmerkimo pavyzdžių. Kita vertus, šiame procese dažnai pasiduodame pagundai politizuoti visus įmanomus klausimus ir matyti už jų demaskavimo ar dekonstravimo galimybes.
Lietuvai taip pat galime konstatuoti hiperpolitizacijos efektą. Bet kuris į viešosios erdvės lauką patekęs socialinis, kultūrinis ar kitos srities klausimas įgauna politinį kontekstą ir tuojau pradedamas vertinti per ideologijos prizmę.
Tuojau pat atsiranda nuskriaustoji pusė, deklaruojanti, jog jie yra cenzūruojami, užgniaužiami ir išstumiami. Kitoje pusėje atsiranda tie, kurie reikalauja ribojimais ar nuobaudomis įgyvendinamo teisingumo ar saugumo jausmo.
Visi tokioje atmosferoje iškylantys nauji klausimai tampa nesibaigiančios kolizijos dalimi. Neutralumą bandantį išsaugoti viešosios erdvės dalyvį turėtų apimti nuovargio ir nusivylimo jausmas. Viskas, kas įkrinta į tokį lauką, tampa tiesiog neišvengiamo politinio konflikto dalimi ir bet koks bandymas pamąstyti už politiškumo ribų atrodo beviltiškai.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad politiniai klausimai neturėtų užimti svarbios ir dažnai svarbiausios vietos, atsidurti dėmesio centre. Bet taip pat dažnai galima paklausti, ar visi svarbūs klausimai reikalauja politinio konteksto?
Politikai sprendžia tikrai svarbius valstybės lygmens klausimus, bet ar tikrai visi mūsų, kaip visuomenės, sprendiniai slypi teisinguose ar neteisinguose politikų pasirinkimuose ir valdžios institucijų veikloje?
Reikėtų susitaikyti, kad kai kurios problemos neturi politinio sprendimo ir joms nėra būtinas politinis kontekstas. Nuo klausimo, ką ir kaip turėtume pagerbti, kokius meno kūrinius rinktis ar kokias idėjas plėtoti, ginti ar kritikuoti.
Nuolatinis klausimų politizavimas, principinis ideologijų ir skirčių užvilkimas ant bet kurios diskusijos pagrindo atima iš jų socialines, kultūrines, galų gale, asmenines intencijas ir perspektyvas.
Jei klaustumėte manęs, kaip norėčiau pakeisti viešąją erdvę, atsakymas būtų paprastas – atpalaiduoti ją nuo politizacijos. Sugrąžinti diskusijoms įvairesnes, mažiau ideologizuotas perspektyvas, atviresnę poziciją ir iš to kylantį intelektualumą.
Ribojimai, boikotai, atmetimo ar atstūmimo veiksmai, bandymai nubrėžti griežtas kalbos ar viešosios moralės linijas įtraukia į nesibaigiančio konflikto būklę, kurioje visos pusės bando laimėti politinę kovą, nusimesdamos atsakomybę suprasti, sužinoti, atleisti ar bent jau nepasmerkti.
Ar nebūtų žymiai mažiau įtampos ir nuovargio, jei paminklų ar istorijos klausimai būtų tiesiog kultūrinės diskusijos dalis, vertybiniai klausimai būtų socialinių grupių interesų ir bendro sugyvenimo reikalu, pavienės replikos būtų tiesiog asmeninės nuomonės, o pavienės klaidos ir nusikalbėjimai būtų tiesiog žmogiško silpnumo požymiu?
Klausimas, žinoma, retorinis. Bet kodėl nepabandžius paprasto mintinio eksperimento ir kitą kartą susidūrus su vieša problema, viešu klausimu ar konfliktu paklausti savęs: ar galiu apmąstyti tai ne politiniame kontekste? Galbūt bent vieną akimirką leisite sau atsipūsti ir patirti, kad gyvenimas nėra toks sudėtingas ir įtemptas.
